Grožiu ir pasitikėjimu spinduoliuojanti Aušra – pokalbyje apie patyčias, konkurencingą mados pasaulį, meilę ir tai, kodėl Vilniuje taip gera gyventi.
– Aušra, nors tavo šypsena, žinoma, nustelbia tavo negalią, tačiau papasakok, kaip pati ją priimi?
– Su šia negalia esu nuo gimimo, tačiau lankiau mokyklą su sveikais vaikais, vėliau ėjau ir į dailės pamokas, tad šis mano bruožas labai nesijautė, nebuvo ryškus.
Taip jau nutinka, kad kartais gamta mėgsta papokštauti. Šįkart pasirinkta buvau aš. Daugiau tokių atvejų artimųjų rate nėra, tad esu tokia vienintelė ir unikali.
Kadangi tokia jau gimiau, man tai buvo normalus dalykas. Tiesa, pamenu, kad esu klaususi mamos, kodėl taip nutiko būtent man, o ne kitiems. Vėliau savo situaciją prisimindavau tik tada, kai būdavo liūdna diena, kai kas nors užgaudavo. Galiausiai pripranti prie to. Net neįsivaizduoji, kaip galėtų būti kitaip.
– Ir ką mama atsakydavo?
– Gyvenimas – tai daugiau nei pirštai. Ši citata man įsiminė visam gyvenimui. Juolab, kad su rankomis galiu daryti absoliučiai viską. Rašau kompiuteriu, darau makiažą, piešiu, tvarkau nagus. Nėra jokių ribų.
– Ar sunku buvo įgyti pirmųjų įgūdžių valdyti kiek kitokius pirštus?
– Tikrai, ne. Mano tėvai yra išsiskyrę, tai vasarą porą savaičių praleisdavau kaime pas tėtį ir močiutę. Kiekvieną dieną turėdavau užduotį – nuo knygos perrašyti tam tikrą skaičių puslapių. Taip man dar būnant 5–6 metų jau buvau grūdinama prie rašymo, tad šiandien dėl to man nekyla jokių sunkumų.
– Ar fiziškai tavo rankos yra užgrūdintos?
– Manau, kad esu pakankamai stipri. Kadangi aš lengvaatletė, didelis krūvis tenka ne tik kojoms, bet ir rankoms. Be to, neseniai su draugu pradėjome lankyti „Insanity“ treniruotes, tad būna ir prisitraukimų ir kitų rankoms skirtų pratimų. Niekas man nenuolaidžiauja.
Iki penktos klasės mokiausi Trakų Vokėje. Tai yra tie metai, kurių nelabai noriu prisiminti. Buvo žmonių, kurie palaikė, tačiau nemažai ir tokių, kurie šaipėsi. Veikiausiai, viskas atsiremia į tėvų auklėjimą. Iki šiol yra žmonių, su kuriais nebendrauju – nereikia man negatyvo.
Viskas pasikeitė vėliau, kai mokslus tęsiau A. Vienuolio gimnazijoje. Manau, kad ten buvau mėgiama, sulaukiau daug palaikymo. O paskutinėje, „Versmės“ mokykloje sutikau savo geriausią draugę – Mariją.
– Baigusi mokyklą, pasirinkai teisės studijas. Kodėl?
– Iš pradžių širdis krypo į dailės mokyklą, vėliau svajojau apie istoriją, tačiau mano draugė Marija labai norėjo studijuoti teisę, manau, man šis noras kažkaip pasąmoningai persidavė. Po Marijos mirties viskas apsivertė ir įstojau ten, kur norėjo ji. Jos svajonės persidavė man.
– O kaip dėl dailės? Neapleidai jos?
– Daile susižavėjau 7–8 klasėje. Mėgau piešti viską. Prisipažįstu, kad piešimą esu dabar apleidusi. Anksčiau prie mano nurašymų nuo knygos prisidėdavo dar ir pora piešinių, kuriuos tėtis vakare patikrindavo. Esu kantri, tai turbūt padeda. Stengiausi piešti kruopščiai.
Tada įnikau ir į makiažą, kuris, sutikime, yra dailės atšaka. Pati dar 12–oje klasėje visiškai nesidažiau. Viskas apsivertė aukštyn kojomis kai įstojau į universitetą. Keldavausi pora valandų anksčiau, kad spėčiau pasipuošti, pasidaryti makiažą, gražiai apsirengti ir papusryčiauti. Kaip pridera. Juk kaip save pateiksi, tokį tave žmonės ir priims. Be to, kai gerai atrodai, gerai ir jautiesi, to nepaneigsi. Tai prideda pasitikėjimo savimi, kurio man, beje, ir netrūksta.
O kitas merginas pradėjau gražinti todėl, kad gyvenau bendrabutyje. Mano karjeros šaknų reikia ieškoti penktadienio vakaruose, kai visos merginos ruošdavomės eiti į klubą ir aš būdavau ta, kuri visas gražiai padažydavo.
– Čia hobis ar darbas?
– Manau, kad tai gali tapti ir mano darbu. Esu išklausiusi nemažai seminarų, kursų, klienčių netrūksta.
– Ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui? Studijos, visažistės darbas...
– Jau pusantrų metų turiu vaikiną, su kuriuo susipažinau klube. Santykiai rimti, mylime vienas kitą. O rimtai bendrauti pradėjome prieš man išvykstant į Italiją. Mano negalia jam nebuvo kliūtis. Aš buvau tas žmogus, kuris labiau jaudinosi, vis klausdavau, ar tai jam netrukdo.
– Užsiminei apie Italiją – papasakok, kaip sekėsi.
– Vykau ten būti modeliu. Viskas sekėsi gerai, tačiau kažkas šaukė atgal į Lietuvą. Ten vis dar vykstu kiekvieną vasarą. Konkurencija, žinoma, yra. Nebuvo didelių problemų, tačiau būta merginų, kurios su tavimi konkuruoja, tačiau apsimeta draugėmis. Pasitaikydavo ir nemalonių žvilgsnių, replikų, bet stengiausi nekreipti dėmesio ir tiek.
– Kuo tau patinka modelio darbas?
– Manau, kiekvienai merginai patinka atrodyti gražiai, turėti gražių savęs nuotraukų. Tačiau tai – ne ilgalaikė karjera. Naomi Campbell tikrai nebūsiu, bet Aušros Pekarskaitės vieta tuščia. Nežinau, tiesa, kiek ilgai tai mane trauks. Tikriausiai, kai bus vaikai, keisis ir prioritetai, tačiau dabar aš laiminga. Tai mano hobis, kuris leidžia save realizuoti, pateikti. O tam, kad turėčiau už ką valgyti duoną, mokausi teisę.
– Ar buvo nustebusių tavo pasirinkimu?
– Kieme buvo viena mergina, kuri labai šaipėsi, kai sulaukusi 15–os nusprendžiau tapti modeliu. Praeidama pro šalį vis mesteldavo – „Mis visata“. Tačiau šiandien aš baigiu mokslus, modeliauju, turiu mylintį vaikiną ir daug draugų. Matant jos Facebook nuotraukas, matyti, kad jai pasisekė mažiau. Man tai yra geriausias įrodymas, kad reikia mažiau šnekėti ir daugiau veikti.
– Kaip manai, kodėl ta mergina šaipėsi?
– Manau, kad patyčios prasideda nuo silpniausio žmogaus, kuris bijo, kad iš jo niekas nesišaipytų. Trūkumų visada galima atrasti. Tačiau tokie žmonės nesupranta, kad jų replikos, užuominos skaudina. Būdavo ir ašarų ir mano gyvenime. Skaudžiausiai sužeidė suaugęs žmogus. Kartą, kai atėjau į agentūrą pirmą kartą, viena tos agentūros atstovė tarstelėjo, kad neturiu šansų, nes turiu negalią. Sako, gali iškart gali eiti namo. Grįžau namo ir, atrodo, visą Baltijos jūrą priverkiau. Tačiau panašu, kad jos žodžiai neišsipildė.
Šiandien suprantu, kad nereikia kreipti dėmesio į tokius žmonius ir neigiamus dalykus, kuriuos jie skleidžia. Susigyveni su tuo, koks esi, ir eini į priekį.
Ne visi išauga iš to patyčių amžiaus. Yra dar klasiokų, kurie ir šiandien praeidami meta paniekos kupiną žvilgsnį.
– Atrodo, kad tavo negalia tau padeda geriau pamatyti tikruosius žmonių veidus.
– Tikrai, taip. Mano negalia leidžia taupyti laiką ir suprasti, ko žmogus nori, kokių tikslų turi. Išmokau atskirti, kas yra kas.
Labiausiai vertinu ištikimus žmones, kuriais galiu pasitikėti. Tai draugai, kuriems galiu išduoti savo paslaptis ir žinoti, kad jie manęs neišduos. Jei esi stiprus žmogus, negalia gali tapti tavo stiprybė.
– Ar Vilnius – ta vieta, kur jautiesi geriausiai?
– Dideliame mieste būti kitokiu daug lengviau. Nemanau, kad būčiau tiek pasiekusi, jei būčiau likusi kaime, kur į tave visi žiūri paniekinamai. Būčiau baigusi profesinę mokyklą ir tiek. Manęs tai netenkintų. Kai atvyksti į Vilnių, čia tavęs niekas nežino, tad gali susikurti tokį gyvenimą, kokio nori. Jau ketvirtus metus gyvenu atskirai nuo tėvų, tačiau tai, ką turiu, pasiekiau pati.
– Galiausiai, kur save įsivaizduoji po 5 metų?
– Ketinu kopti karjeros laiptais. Nemanau, kad po 5 metų jau būsiu mama ir namų šeimininkė. Būsiu tikrai baigusi magistrą, galbūt dirbsiu teisinį darbą. Tačiau geriausia neplanuoti – kol žmogus planuoja, Dievas juokiasi.
