– Daugybę metų nedidelis regėjimo sutrikimas nebuvo laikomas liga. Ar dabar šis požiūris pasikeitė?
– Medicinos mokslo pasaulyje trumparegystė vadinama nematoma epidemija, kuri ateina, nors nei patys žmonės, nei valdžios institucijos dar nesuvokia jos pasekmių Iki šiol buvo manoma, kad trumparegystė iki 5 dioptrijų yra tik kosmetinė problema. Naujausia statistika rodo, kad net ir silpnas regėjimo sutrikimas turi įtakos ankstesniam generacinių akies ligų – kataraktos ir geltonosios dėmės – atsiradimui. Šios ligos atsiranda jau ir 40-50-mečiams. Šio amžiaus žmonės turėtų bent kartą per metus apsilankyti pas akių gydytoją. Neužtenka optikoje užsisakyti naujus akinius. Kai kuriose šalyse trumparegystė jau tampa 2-3-ia pagal dažnumą aklumo priežastimi. Be to, vidutinis trumparegystės dydis kas dešimtmetį tampa didesnis. Prieš 10 metų jis siekė 3 dioptrijas, dabar – jau 4.
Šiuo metu Didžiojoje Britanijoje 46 proc. 40 metų žmonių yra jau trumparegiai. Pagal prognozes, 2050 m. visame pasaulyje trumparegiai bus pusė žmonių. Didžiausia problema – Azijos šalyse. Manoma, kad tai susiję su šios rasės genetika ir maistu. Pietų Korėjoje, patikrinus šauktinio amžiaus, 19 metų, jaunuolius, buvo nustatyta, kad 96 proc. jų jau trumparegiai. Lietuvoje panašios statistikos nėra. Spėčiau, kad pas mus trumparegių apie 30-35 proc. gyventojų. Išsivysčiusiose Vakarų šalyse šis skaičius artėja prie 40-45 proc.
– Trumparegystės priežastys iki galo nėra aiškios. Tačiau sutariama, kad viena iš svarbiausių veiksnių, kad žmonės per mažai laiko praleidžia lauke. Šis argumentas grindžiamas dviem teorijomis. Viena iš jų susijusi su defokusu, kai akies centre išgaunamas ryškus vaizdas, o periferijoje jis atsiduria už tinklainės ribų. Būtent todėl trumparegis centre mato ryškų vaizdą, o periferijoje vaizdas lieka nesufokusuotas. Kad šis vaizdas būtų ryškesnis, tinklainė ima augti jo link ir akis pasidaro didesnė nei įprastai. Kai akis auga, tempiasi, gali atsirasti įvairūs mikropažeidimai. Tuo tarpu lauke defokuso nebūna. Jis atsiranda tik tada, kai žiūrime artimais atstumais: akis gauna signalą, kad jai reikia „paaugti“, kad ryškiau matytų. Kita teorija teigia, kad lauke mūsų organizme gaminasi dopaminas, kuris reguliuoja neuromediatorius, kontroliuojančius akies augimą.
Ar provokuoja trumparegystę žiūrėjimus į kompiuterių, mobiliųjų telefonų ekranus, tikslaus atsakymo nėra. Yra prieštaringos informacijos – vieni tyrimai teigia, kad ekranai gadina akis, kiti – kad ne. Greičiausiai veikia visas kompleksas priežasčių: nuolatinis buvimas patalpoje, dirbtinis apšvietimas ir žiūrėjimas į ekraną. Patys pavojingiausi – maži ekranai, t. y. išmanieji telefonai. Mat kai žmogus įsmeigia akis į telefoną, paprastai labai susikoncentruoja ir nesidairo. Pats nekalčiausias šiais laikais – televizorius. Mat į jį paprastai žiūrime iš toli, todėl jis taip neprikausto žvilgsnio.
Pastebėta, kad daugiau trumparegių tarp išsilavinusių, daug skaitančių žmonių sluoksnyje. Skaitymas iš tiesų turi įtakos mūsų regėjimui, todėl tėvams patariu, kad jeigu vaikas mėgsta skaityti, tai darytų prie lango, dienos metu, kad būtų kuo daugiau natūralaus apšvietimo.
– Kokios yra vaikų regėjimo pokyčių tendencijos?
– Deja, situacija blogėja. Jei 1995 m. rasdavome trumparegį dvimetį, jį visapusiškai tirdavome, ieškodami visokiausių ligų. Jeigu dabar pasitaiko toks trumparegis vaikas, tėvų klausiame, ar daug žaidžia planšetiniu kompiuteriu. Šimtu procentų atsakymas būna teigiamas. Taigi tėvai turėtų kontroliuoti savo vaikų užimtumą nuo mažens, nes regėjimas neatsistato, kovojama tik už tai, kad dioptrijų būtų priauginta mažiau. Vidutiniškai per metus trumparegystė progresuoja pusę dioptrijos, nes auga ir pats vaikas. Pavyzdžiui, jei aštuonerių metų vaikui išrašomi vienos dioptrijos akiniai, iki 16 metų jis priaugins apie 5 dioptrijas.
Šiuo metu pasaulyje atliekama daugybė tyrimų, kurių tikslas – atrasti būdus trumparegystės progresavimui sulėtinti. Mat kuo mažiau dioptrijų, tuo mažesnė rizika ateityje sirgti minėtomis degeneracinėmis akių ligomis. Vienas iš tokių būdų, kuris dar iki galo nepatvirtintas, bet laikomas labai veiksmingu, yra kasdien lašinti labai mažos koncentracijos vyzdžius plečiančių lašų. Tai sukelia šiokį tokį diskomfortą – akys tampa jautresnės saulei, bet medicinoje nieko nebūna be pašalinio poveikio.
Taip pat kuriami specialūs lęšiai, kurių centre dioptrijos yra vienokios, o periferijoje – kitokios, todėl vienaip spinduliai sufokusuojami centre, kitaip – periferijoje. Yra daug mokslinių įrodymų, kad tokie lęšiai veiksmingi. Lietuvoje galima rasti panašaus veikimo ortokeratologinių lęšių, kuriuos reikia įsidėti nakčiai. Jie prispaudžia priekinę rageną, dėl to pasikeičia jos forma. Ir tuomet spinduliai joje lūžta kaip minėtuose lęšiuose. Tokiais atvejais iki keturių dioptrijų vaikas gali dieną būti be jokių akinių. Jie yra kieti, nelabai patogūs, be to, labai brangūs.
– Ne, nors iš tiesų nuo sovietinių laikų vyravo nuostata, kad reikia išrašyti silpnesnius akinius. Pavyzdžiui, jei reikia 2 dioptrijų, nešioti 1,5 dioptrijos akinius. Esą tuomet akis dirbs ir regėjimas ne taip greitai prastės. Tačiau dabar įrodyta priešingai – per silpni akiniai labai skatina trumparegystę. Buvo tyrimų, kuriuos net teko nutraukti dėl etninių sumetimų – vaikų regėjimas taip greitai pradėjo blogėti, kad buvo nebeetiška jiems kenkti.
– Ar būtina akinius nešioti suaugusiems žmonėms, jeigu jų regėjimas prastas?
– Anksčiau nustojus augti trumparegystės progresavimas sustodavo, tačiau dabar yra nemažai suaugusiųjų, kuriems ji toliau progresuoja. Tokiu atveju, kaip ir vaikams, reikėtų nešioti akinius, net jei yra mažai dioptrijų. Jei progresavimas sustojęs, akinius galima nešioti pagal poreikį. Paprastai riba būna apie 3-3,5 dioptrijos, kai žmogus pats daug geriau jaučiasi su akiniais. Iki 2 dioptrijų ainių gali reikėti tik vairavimui ar kine, teatre.
Dar vienas mitas, kad trumparegystė atsistato su amžiumi. Taip, nuo 40-45 metų ji gali šiek tiek sušvelnėti, bet geriausiu atveju tik iki pusės dioptrijos, taigi pokytis nežymus. Tačiau trumparegiams iš tiesų neprireikia, kaip kitiems, skaitymo akinių arba jų prireikia gerokai vėliau.
– Ką patartumėte dieną prie kompiuterio praleidžiantiems žmonėms? Egzistuoja rekomendacijos daryti pertraukas, įvairius akių pratimus. Ar jie padeda?
– Aš pratimais netikiu. Yra tyrimų, kurie įrodo, kad akomodacija su trumparegyste nieko bendra neturi. Vienintelė rekomendacija – kasdien būti lauke, tik skiriasi siūlomas laikas – nuo 80 min. iki 2 valandų. Tai iš tiesų labai stiprus regėjimą apsaugantis veiksnys. Taigi biurų darbuotojai per pietų pertrauką būtinai turėtų išeiti į lauką. Nusukimas akių į tolį bure nėra veiksmingas. Kambario atstumai per maži. Todėl, jei nėra galimybės išeiti į lauką, reikia bent pažiūrėti pro langą.
Beje, remiantis šiomis teorijomis atsiranda ir įvairių kraštutinumų. Pavyzdžiui, Kinijoje bandoma klases padaryti stiklinio kubo formos. Po kelerių metų bus įdomu sužinoti, ar pasiteisino. Šveicarijoje mokykliniai autobusiukai vaikus išleidžia viena stotele anksčiau, kad jie pasivaikščiotų. Skandinavijoje darželinukai aprengiami guminėmis striukėmis ir kelnėmis ir daug būna lauke bet kokiu oru. Mokyklose per pertraukas taip pat privalomai einama į lauką. Skandinavams tokiu būdu iš tiesų pavyko sumažinti trumparegystės progresavimo statistiką. Taigi akių žalojimas šiuolaikiniais prietaisais neutralizuojamas buvimu lauke. Tuo tarpu Lietuvoje tėvai dažnai nori tabletės, bet gyvenimo būdo keisti neketina, nors mes akivaizdžiai pastebime, kad jeigu vaikas pradeda lankyti sporto būrelį, kurio metu daug tenka būti lauke, jo trumparegystės progresavimas sulėtėja.
