Nenorėjo patikėti diagnoze - gyvenimą planavo visai kitaip
Dabar man 47-eri. Tačiau, kai buvo diagnozuotas krūties vėžys, tebuvo 35-eri. Ruošiamės svarbiai šeimos šventei – sūnaus Mantuko krikštynoms ir pirmajam jo gimtadieniui. Buvome nusprendę šias dvi gražias progas sujungti. Mantas - mano antroji atžala. Dukrai Gabrielei tuomet buvo dešimt. Maitinau sūnų pati, tačiau jutau, kad jau laikas jį atjunkyti nuo krūties, juolab, kad ir pats Mantukas vis dažniau išmiegodavo visą naktį ir mamos pieno jam neprireikdavo. Taigi maitinimo krūtimi nutraukimas sekėsi neblogai ir jau po dviejų mėnesių viskas kažkaip natūraliai pasibaigė.
Kaip tik tada, maudydamasi, pirmą kartą ir apčiuopiau kažkokį guziuką. Neišsigandau ir nieko blogo nepagalvojau: pamaniau, kad dėl laktacijos, todėl viskas praeis savaime ir sukietėjimas „išsivaikščios“. Po poros mėnesių niekas nepasikeitė, tačiau darinukas nedidėjo, jo neskaudėjo. Bet pasidarė neramu, todėl pasitelkiau visagalio interneto pagalbą. Skaičiau, ieškojau ligų, kurios atitiktų mano požymius, ir vis dažniau užkliūdavau už vėžio diagnozės. Man tai nepatiko, todėl vydavau tas mintis, netgi buvau sau uždraudusi domėtis ta tema. Bijojau galvoti apie blogiausia. Bet kai po kelių savaičių sutino limfmazgiai pažastyje, išsigandau smarkiai.
Nesakydama nieko nei vyrui, nei tėvams užsirašiau šeimos gydytojos konsultacijai. Ji paskyrė ultragarso tyrimą, po to buvo onkologo konsultacija, biopsija ir galiausiai įtartas 2 stadijos dešinės krūties vėžys, išplitęs į dešinės rankos limfmazgius. Pasakyti, kad diagnozė smogė kaip perkūnas iš giedro dangaus, - vadinasi nieko nepasakyti. Tiek planų, darbų, svajonių gyvenime turėjau ir viskas griuvo... Ir sūneliui tik metukai, o ir dukra dar maža. Turiu juos užauginti. Su vyru buvome iš tų žmonių, kurie viską stengiasi planuoti. Ir sakyčiau gana sėkmingai planavome mūsų gyvenimą: pirmagimės susilaukėme, kai abu pradėjome dirbti. Antrosios atžalos, kai atsikraustėme į namą. Suprantama, kad mūsų planuose sunkios ligos nebuvo.
Sveikas protas pasislėpė
Esu išsilavinusi moteris, tačiau išgirdusi vėžio diagnozę, norėjau pabėgti, pasislėpti, elgtis kaip mažas vaikas – užsimerkti ir pabėgti nuo tikrovės. Visai nenorėjau gydytis, nebuvau tam nusiteikusi, nors puikiausiai žinojau, kad delsti tokioje situacijoje pražūtinga. Įjungti sveiką protą padėjo vyras. Jis iš karto suprato, kad kažkas negerai, nes, matyt, atrodžiau ne kaip, kai grįžau po vizito pas gydytoją. Papasakojau jam ir pajutau, kaip palengvėjo. Ne, baimė neišnyko. Man buvo baisu, nes maniau, kad dabar su kiekviena diena jausiuos tik blogiau. Bijojau ir gydymo, bijojau ir ligos. Buvo pikta ir apmaudu, kad tai nutiko būtent dabar, tuo metu, kai viskas puikiai klostėsi, kai susilaukėme sūnelio, kai turėjome visas sąlygas džiaugtis gyvenimu.
Artimųjų pagalba neįkainojama
Gyvenome Klaipėdoje, o mano tėveliai Kaune. Mama dirbo, kad prisidurtų prie pensijos. Sužinojusi apie mano ligą, iš karto pasiūlė atvažiuoti ir pagyventi kartu su mumis. Nė neįsivaizduoju, ką daryčiau be jos. Juk sūnelis dar buvo mažas, o ir dukrytei reikėjo dėmesio. Gydymas kartais buvo toks sunkus, kad iš lovos vos pakildavau. Tad mamos pagalba buvo tikras išsigelbėjimas. Beje, ji pirmą kartą paliko tėvelį vieną. Iki mano ligos jie visur ir visada būdavo dviese. Tai buvo išbandymas ir jiems.
Taigi mama atvažiavo iš karto po mano operacijos ir išvyko namo, kai pasibaigė paskutinis chemijos kursas. Ji – giliai tikintis žmogus, tiki, kad malda daro stebuklus. Ji daug meldėsi už mano sveikatą, tikėjo ir mane įtikino, kad su šiuo iššūkiu susidorosime, kad su Dievo pagalba įveiksime ligą.
Negaliu dar kartą nepagirti vyro. Jis neleido man pasiduoti. Net sunkiausiais momentais mokėdavo prajuokinti. Jei tik matė, kad pajėgiu išeiti iš manų, stengėsi ištraukti mane į gamtą. Visada spyriojausi, atsikalbinėjau, kad skauda galvą, kaulus, kad neturiu jėgų ir pan. Bet vyras neklausydavo, įsodindavo į mašiną ir nuveždavo prie jūros ar pas draugus į sodybą. Po tokių išvykų visada pasijusdavau sveikesnė.
Ne veltui sakoma, kad tikrą draugą pažinsi nelaimėje. Mano liga parodė, kad tikrai turiu ištikimų draugų, kurie, atidėję savo reikalus, veždavo mane į ligoninę, padėdavo sutvarkyti aplinką, net šiltnamį užsodino ir prižiūrėjo, vaišindavo skanėstais, aprūpindavo knygomis, kurių perskaičiau nemažai. Tačiau buvo ir keistuolių, kurie atsisakė lankyti, tarsi vėžys būtų užkrečiama liga. Jų požiūriu, sergančius vėžiu reikia izoliuoti, uždaryti, tegul patys sveiksta ar lėtai miršta ir kitiems akių nebado. Pasirodo ir šiais moderniais laikais yra tokių... Viena šeima visus mano sirgimo metus nė karto nepaskambino ir nepasiteiravo, kaip jaučiuosi. Suprantama, kad nustojome su jais bendrauti.
Neleido pasiduoti ir vaikai. Jų šypsenos, krykštavimas žadino norą sveikti, gyventi, veikti, vijo blogas mintis. Vaikai - tikrieji stebuklai, dėl jų veikiausiai ir sugebėjau viską atlaikyti.
Nuslinkę plaukai - ne blogiausia
Operacija nebuvo tausojanti. Teko pašalinti visą krūtį ir dalį limfmazgių. Po to buvo paskirtas spindulinės terapijos kursas. Nuo spindulių išsausėjo oda, jaučiau pykinimą, nuovargį, sunkumą krūtinės srityje. Be to, pašalinus limfmazgius operuotos pusės ranka tindavo, ją skaudėdavo. Kartą virtuvėje vos karštos keptuvės ant grindų neišverčiau. Ne gana to, buvo paskirta ir chemoterapija.
Blogiausiai jausdavausi 4-5 dieną po vaistų suleidimo. Smarkiai prakaituodavau, žiauriai pykino, o kartu dar ir vidurius paleisdavo. Oda išsausėjo, nagai suskilinėjo. Šiame fone plaukų nuslinkimas pasirodė mažiausia blogybė. Juolab, kad žinojau, kad taip bus, buvau tam pasiruošusi. Dar pieš gydymą nukirpau savo ilgus plaukus. Tiesa, tada jų buvo labai gaila, bet nusprendžiau, kad jeigu slinks trumpesni, bus ne taip pastebima. Buvau pasirūpinusi ir perukais.
Gydymo metu buvau smarkiai pasikeitusi. Kaip jau sakiau, išslinko visi plaukai, net blakstienos ir antakiai. Buvau išbalusi, akys sutinusios, lūpos suskeldėjusios. Nuolat puldavau į paniką. Buvo tarsi gėda, kad sergu, kad tiek rūpesčių sukeliu savo artimiesiems. Nei mama, nei vyras nė karto neparodė, kaip jiems sunku. Mama perėmė visą buitį, ruošė maistą vaikams, vyrui, atskirai man, pagal mano pageidavimus ir norus, nors to noro valgyti dažniausiai nebūdavo. Tačiau ji domėjosi, kas man sveikiausia, tinkamiausia ir nuoširdžiai stengėsi įtikti. Mačiau, kaip per tuos metus jį sulieknėjo, suvokiau, kiek jėgų - fizinių ir dvasinių - kainavo jai mano liga. Ačiū jai už tai.
Gydymo metu vartojau vaistus, kurie pagerindavo ir sumažindavo šalutinius poveikius. Pasitarusi su gydytoja gėriau vaistažolių arbatėles. Tarp radioterapijos ir chemijos kursų gėriau vaistažolių mišinius, kurie stiprina imunitetą, padeda iš organizmo išvalyti šlakus.
Ligos metai buvo sunkūs, bet, kaip bebūtų keista, nebuvo blogi. Sulaukiau tiek dėmesio, meilės ir šilumos. Liga sutvirtino mūsų šeimą, suartino su mama, nes turėjau daug progų išsikalbėti.
Atsipindys veidrodyje gąsdino
Dėl manęs stengėsi visa mano šeima, tad nesistengti pačiai būtų negražu. Skaičiau sergančiųjų vėžiu istorijas, stengiausi išnaudoti jų patirtį. Bandžiau neužsigulėti, judėti, veikti ką nors naudingo. Tai labai skatino vyras. Pavyzdžiui, paprašydavo paruošti vakarienei varškės apkepą, kurį labai mėgo. Sunkiai prisiversdama eidavau į virtuvę, bet iš kažkur atsirasdavo jėgų, ir vėliau labai didžiuodavausi savimi.
Vizitai pas gydytoją visada kėlė nerimo. Nusprendžiau ruoštis jiems iš anksto. Užrašydavau klausimus, kurie tuo metu domino, negalavimus, kurie gąsdino. Pirmą kartą išsitraukti užrašus buvo nepatogu, vėliau įpratau. Visada klausdavau, į ką turėčiau atkreipti dėmesį, kokie pojūčiai, simptomai gali rodyti ką nors pavojingo.
Dėl pašalintų limfmazgių daug vargo turėjau su ranka. Tačiau jau nuo pirmų dienų, kaip ir patarė gydytojas, ją mankštinau, dariau pratimus, nors tai ir nebuvo lengva.
Išmokau valdyti emocijas, nerimą, blogas mintis, kurios kaskart ateidavo prieš eilinį vizitą pas gydytoją, nemigos naktimis. Tada pradėdavau fantazuoti. Juk fantazuodami ne tik susikuriame situaciją patys, bet įvykius nukreipiame norima linkme. Taigi fantazuodavau, svajodavau apie smagius dalykus. Arba pasitelkdavau į pagalbą malonius prisiminimus.
Kai jau atsigavau po gydymo, prasidėjo kitas sunkus etapas. Žiauriai išgyvenau dėl to, kad neturiu krūties. Protezas netenkino, nedrįsdavau niekur pasirodyti su maudymosi kostiumėliu, dėvėti palaidinės su gilesne iškirpte. Bandžiau save įtikinti, kad daug svarbiau, jog esu sveika, o ne tai, kad neturiu vienos krūties. Bet sekėsi sunkiai. Vyro žodžiai, jog jam graži tokia, kokia esu, irgi negelbėjo. Jaučiausi blogai, o kiekvieną dieną matydama save veidrodyje prisimindavau ligą. Nuotaika pagerėjo, kai nuspendžiau atlikti krūtinę atkuriančią operaciją. Dabar jaučiuosi puikiai.
Išmoktos pamokos ir patarimai sergančiosioms
Liga pakoregavo mūsų gyvenimą ir atnešė gerų permainų. Visų pirma, vyras metė rūkyti. Dabar jis sportuoja, vasarą važinėja dviračiu, žiemą - slidinėja. Ir aš kartu. Stengiamės sveikai maitintis, skiriame laiko poilsiui. Visi rūpinamės sveikata, tikriname ją profilaktiškai. Gydytoja labai gerai išaiškino: jeigu negalavimas nepraeina per 2 savaites, reikia kreiptis pas specialistą, neužleisti, nenumoti ranka.
Ką norėčiau patarti toms, kurių gydymas dar tik laukia? Būtinai gydykitės pas tuos gydytojus, kuriais pasitikite. Tik bendras jūsų ir gydytojų darbas leis pasveikti. Nes jeigu bijosite ko nors klausti, galvosite, kad jums skiria ne tų vaistų, kad gydo netinkamai, liga galės pakrypti nesėkminga linkme. Na, ir svarbiausia, būkite optimistai. Jei tokiais nesate, užsirašykite psichologo konsultacijai, mokykitės tokiais tapti. Visi gydytojai pastebi, kad optimistai išsikapanoja net iš tokių sunkių vėžio stadijų, kai gerų rezultatų tikimybė labai maža.
Taip pat supratau, kad reikia kalbėtis su artimaisiais. Juk jie irgi labai išgyvena dėl ligos, tačiau, norėdami gero, gali ir įskaudinti. Todėl padėkite vieni kitiems, pasakykite, kokio elgesio iš jų laukiate, kokios pagalbos norėtumėte, o kokios ne. Nepraraskite vilties, sveikite.
Kai bėgate taip greitai, kad kažkur suspėtumėte,
prarandate pusę to kelio džiaugsmo,
kai pergyvenate ir skubate gyventi savo diena,
tai – kaip neišpakuota dovana...
Išmesta.
Gyvenimas – ne lenktynės.
Sustokite,
išgirskite muziką,
kol nesibaigė daina.
Krūties vėžys - piktybinis navikinis susirgimas, dažniausiai pažeidžiantis pažastinį kraštą (50 proc.) ir spenelius bei jų sritį (18 proc.). Tai yra vienas iš labiausiai paplitusių moterų vėžinių susirgimų.
Dažniausi simptomai - krūtų skausmas, pabrinkimas, sustandėjimas ar sukietėjimsa, krūties jautrumas, padidėję sritiniai limfmazgiai.
Nepaisant tobulėjančių diagnostikos metodų ir gydymo būdų Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, krūties vėžys
išlieka viena dažniausių moterų ligų. Lietuvoje kasmet diagnozuojama virš 1300 naujų krūties vėžio atvejų.
Kiekvienais metais ši liga nusineša šimtus gyvybių. Laiku pastebėjus ligą, jai galima užkirsti kelią, nes daugiau kaip
95 proc. moterų, sergančių pirmos stadijos krūties vėžiu, visiškai išgydomos.
Remiantis įvairių šalių duomenimis
(Suomijoje, Švedijoje, Kanadoje, JAV irk t.) įdiegus prevencinę programą mirtingumas nuo krūties vėžio per 5 m.
sumažėjo apie 30 proc. Programa vykdoma nuo 2005 metų.
Programa skirta moterų nuo 50 iki 69 metų amžiaus krūties piktybinių navikų prevencijai.
Programos priemonės taikomos vieną kartą per dvejus metus.
Dėl dalyvavimo programoje reikėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją.
Visos šios paslaugos programoje dalyvaujančioms moterims teikiamos nemokamai.
Daugiau pacientų istorijų rasite čia.
O daugiau įdomių ir vertingų sveikatos, psichologijos naujienų – mūsų „Facebook“ paskyroje. Prisijunk ir apie viską sužinok pirmas!
