Pagrindinis simptomas – nedidelė temperatūra
„Dėkoti turėčiau savo šeimos gydytojai, kadangi pati jokių specifinių simptomų tikrai nepastebėjau. Net minčių apie vėžį nebuvo, nes iš esmės savijauta buvo gera, vienintelis dalykas, kuris kamavo – nuovargis, mieguistumas, bet kas gi šiais laikais nepavargęs. Tuo metu man buvo geležies stokos anemija, todėl atrodė, kad nuovargis ir turi būti. Vėliau prasidėjo karščiavimas – laikėsi nedidelė 37,2-37,4 laipsnių temperatūra. Apie dvi savaites buvau namuose, gydytoja darė kraujo tyrimus, įtarė infekciją, bet kai pastebėjo, kad geriant antibiotikus temperatūra nukrenta, po to vėl pakyla, sunerimo ir išsiuntė į Santariškių klinikas. Tik perspėjo, kad gali į mane keistai žiūrėti, net pasišaipyti, nes tyrimai nebuvo labai blogi. Tačiau gydytoja, matyt, turėjo negerą nuojautą.
Atsimenu, buvo penktadienis. Iš pradžių ligoninės gydytoja iš tiesų nustebo, kad buvau pas juos atsiųsta. Mano hemoglobinas, lyginant su rodikliais, kuriuos jie mato, geras. Vis dėlto tyrimus padarė. Tris valandas mane pralaikė nežinioje, ir kai jau liko tuščias laukiamasis, išėjo gydytoja ir pasakė, kad nenori manęs išleisti namo, nes įtaria arba infekciją, kurios pavadinimo neprisimenu, arba leukemiją. Aš ir tuomet negalvojau, kad gali būti leukemija“, - pasakojo Aistė, puikiai prisimindama prieš penkerius metus vykusius įvykius. Tuo metu jai buvo 22-eji.
Diagnozė paaiškėjo jau po kelių dienų. Gyvenimas akimirksniu drastiškai pasikeitė. Kaip tik buvo likusios dvi dienos iki Kalėdų, todėl mergina pasiprašė išleidžiama namo – gydymą norėjo pradėti jau po švenčių.
„Gydytoja į mane pasižiūrėjo žvilgsniu, kurio iki šiol negaliu pamiršti, ir pasakė, kad be gydymo neištempsiu iki Naujųjų metų. Situacija buvo labai rimta, tik aš pati to dar nesupratau. Mano liga buvo ūmi ir progresavo labai greitai, kraujo rodikliai prastėjo vos ne valandomis. Todėl iš karto buvo pradėta taikyti chemoterapija. Taip pat labai greitai man buvo pasakyta, kad reikės donoro. Mat prognozė buvo prasta. Pirmą kartą namo grįžau tik po dviejų mėnesių – mane išleido dviem savaitėms pailsėti prieš kitą chemoterapijos kursą. Chemoterapijos kursas trukdavo maždaug savaitę, bet visą kitą laiką turėjau gerti labai daug vaistų – gydymo pradžioje tekdavo nuryti po 40 tablečių per dieną. Ir tai, ko gera, buvo baisiau net už chemoterapiją. Atrodytų, paprastas dalykas, bet po tam tikro laiko jos nesirijo. Reikėdavo ieškoti visokių gudrybių – trinti ir pan.“, - atviravo pašnekovė.
Taigi į ligoninę išvykusi pakankamai sveika besijaučianti mergina namo grįžo visiškai nusilpusi, kęsdama pašalinį gydymo poveikį – ją pykindavo, burna buvo išopėjusi, plaukai nuslinkę. Prieš pačią transplantaciją jai teko ištverti dar vieną itin stiprios chemoterapijos kursą, kuriuo buvo siekiama visiškai nuslopinti imunitetą, kad organizmas neatmestų donoro kaulų čiulpų.
„Aš jau buvau tokia iškamuota ilgo gydymo, kad nebejaučiau ypatingų savijautos pokyčių. Nebuvo net laiko nerimauti, ar operacija pavyks, nes reikėdavo galvoti apie tai, kaip išgyventi dar vieną dieną. Mat būdavo labai sunkių akimirkų. Būdavo dienų, kai galvodavau, kad geriau, jei kitą dieną nepabusčiau, nes, atrodė, daugiau nebeištversiu. Sunkiausia buvo ištverti išopėjusią burną. Nežmoniškas skausmas, negali nieko valgyti. Atrodo, ir norisi valgyti, bet negali. Su visais kitais skausmais – kaulų čiulpų biopsijomis, kitomis procedūromis daug paprasčiau susitaikyti. Kai donoras pagaliau atsirado ir buvo paskirta transplantacijos data, labai jos laukiau. Deja, išvakarėse sužinojome, kad donoras susirgo. Man tai reiškė, kad teks vėl gultis į bendrą skyrių dar vienai chemoterapijai. Tai dar vienas gydymo mėnesis, nes po chemoterapijos dar tekdavo gydytis įvairias komplikacijas“, - prisiminė Aistė.
Grįžimas namo: į antrą aukštą užlipo tik su keturiais sustojimais
Antras kartas nemelavo. Tiesa, po transplantacijos niekas staigiai nepasikeičia. „Iš esmės procedūra atrodo taip – tau tiesiog perpila daug kraujo. Atskraidino jį naktį ir didžiąją dalį procedūros laiko aš tiesiog miegojau. Vaikinas buvo vokietis, mano metų. Po kaulų čiulpų transplantacijos pareiškiau visiems, kad išeisiu po mėnesio, nors gydytojai niekada neprognozuoja laiko. Taip ir įvyko – lygiai po mėnesio atėjo manęs apžiūrėti komisija ir pasakė, kad galiu krautis daiktus. Man tai buvo tikras stebuklas.
Žinoma, grįžau labai silpna. Gyvenome antrame aukšte, bet lipau iki namų su keturiais sustojimais. Buvo ir organizmas nusilpęs, ir nemažai svorio netekta. Atsigauti man prireikė dar kelių mėnesių. Ilgai nejutau maisto skonio, kuris išnyko dėl chemoterapijos, todėl apetitas buvo prastas, nors gydytojai ir leido valgyti tai, ko anksčiau nebuvo galima. Ligoninėje galėjau valgyti tik termiškai apdorotą maistą, jokio kepto maisto, taip pat pradžioje neleido saldumynų. Taigi pusę metų teko valgyti gana vienodą maistą“, - pasakojo Aistė.
Iki ligos mergina mokėsi magistrantūroje ir dirbo. Nuo tos dienos, kai buvo išsiųsta į ligoninę, viskas sustojo.
„Darbe sutarėme, kad manęs lauks sugrįžtant sveikos. Dėl studijų aš pati nenorėjau imti akademinių atostogų, nes pagalvojau, kad tuomet tikrai nebaigsiu. Man buvo likę išlaikyti paskutinius egzaminus ir parašyti magistrinį darbą. Todėl aš ir labai užsispyriau, kad po transplantacijos gulėsiu ligoninėje tik mėnesį, kad spėčiau išlaikyti egzaminus ir iš tiesų per du mėnesius išlaikiau 13 egzaminų. Tai man buvo didžiulis postūmis sveikti, nes buvo į ką susitelkti – pradėjau mokytis jau ligoninėje. Nors artimieji siūlė ilsėtis ir sveikti, bet aš nepasidaviau. Vėliau jie mane lydėdavo į egzaminus, nes jaučiausi per silpna nuvažiuoti pati. Kai visus juos išsilaikiau, buvo didžiulis džiaugsmas. Jaučiau, kad gyvenimas tęsiasi. Po metų grįžau į darbą“, - prisiminė pašnekovė.
Išmoko branginti kiekvieną dieną
Gegužę ji švęs penkerių metų „antrojo“ gimtadienio jubiliejų. Transplantacijos dieną ji iš tiesų gavo antrą šansą gyventi.
„Man tai stebuklas, kad šią galimybę suteikė visiškai nepažįstamas žmogus. Jaučiu jam begalinį dėkingumą. Kai nutinka tokia nelaimė, supranti, kad gyvenime gali nutikti bet kas. Liga išmokė mane džiaugtis kiekviena diena, netgi blogu oru. Aišku, ir aš paburbu dėl smulkmenų, bet požiūris į gyvenimą visiškai pasikeitė. Išmokau branginti, ką turiu, ir negalvoti apie kiekvieną smulkmeną kaip apie didžiausią problemą. Viską galima išspręsti, jei tik pakanka sveikatos. Ir ją reikia tausoti, niekada nenumoti į signalus, jeigu kas nors kelia nerimą, nes gali būti labai svarbus laikas. Mes patys esame už save atsakingi“, - įsitikinusi Aistė.
Iš pradžių dėl ligos atsinaujinimo Aistei tekdavo tikrintis kas savaitę, vėliau – kas tris mėnesius. Kiekvieną kartą į ligoninę ji vykdavo su nerimu širdyje. Šiandien jau užtenka tai daryti kartą per metus. Tačiau Aistė nusprendė nepamiršti šio sunkaus savo gyvenimo periodo. Ji tapo onkohematologinių ligonių bendrija „Kraujas“ savanore ir stengiasi kuo plačiau paskleisti žinią apie kaulų čiulpų donorystės svarbą.
Gegužės 10 d. ji pati bėgs 10 km distanciją tarptautiniame Trakų pusmaratonyje, kuriame šiemet ypatingas dėmesys bus skiriamas gyvybes gelbstinčiai iniciatyvai „Būk geras“. Jos tikslas – pristatyti visuomenei kraujo ligų gydymo ir kaulų čiulpų donorystės problemas bei gausinti Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą.
„Buriama komanda iš jau pasveikusių pacientų, donorų, kurie jau yra kažkam išgelbėję gyvybę, gydytojų ir visų, kurie palaiko donorystės idėją. Aš pati bėgioti pradėjau prieš keletą metų, kai sveikata man pasidarė svarbi, taigi esu pasiruošusi. Norime, kad kuo daugiau žmonių žinotų, kad kaulų čiulpų donorystės procedūra tikrai nėra tokia baisi, kaip manoma, ir nekenkia donorui. Todėl išgelbėti gyvybę kitam yra labai paprasta. Tik reikia pasiryžti“, - teigė pašnekovė.
Pasak Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir tranfuziologijos centro vadovo prof. Laimono Griškevičiaus, kaulų čiulpų transplantacija – vienas iš gydymo metodų, kuris taikomas tais atvejais, kai kiti nepadeda arba kitokio gydymo nėra. Pavyzdžiui, ji taikoma ūminės leukemijos, nepasiduodančių įprastiniam gydymui limfomų, kai kurių sunkių nepiktybinių kraujo ligų atveju.
Gydytojo hematologo teigimu, šiomis ligomis serga įvairaus amžiaus žmonės, tačiau transplantacija paprastai siūloma jaunesniems pacientams, kadangi tai sudėtingas gydymo būdas, sunkus pacientui. Tiesa, šiais laikais technologijos labai pažengusios, tad transplantacijos gali sulaukti ir vyresni žmonės, net iki 65 metų amžiaus, jeigu tai leidžia daryti jų organizmo būklė.
„Ūminė leukemija vystosi žaibiškai – kelių mėnesių ar net savaičių bėgyje. Lietuvoje per metus tokių atvejų diagnozuojama iki 200. Ne visada reikia atlikti kaulų čiulpų transplantaciją, tai priklauso nuo kelių veiksnių – genetikos, įprastinio gydymo efektyvumo, paciento fizinės būklės. Kaulų čiulpai prigyja per 95 proc. atvejų. Neprigijimas – labai retas atvejis, juolab kad taip nutikus dar yra būdų, kaip atitaisyti situaciją. Tačiau pati donoro transplantacija yra sudėtinga procedūra, nes jos metu turi pasikeisti ne tik visa kraujo gamybos sistema, bet ir imuninė sistema. Dėl to po jos gali kilti įvairių imunologinių problemų, kurios kai kuriais atvejais labai sunkios ir netgi gali tapti mirties priežastimi“, - aiškino medikas.
Visiškai pasveiksta po transplantacijos apie 60 proc. ūmine leukemija sirgusių pacientų. Kitiems anksčiau ar vėliau liga atsinaujina arba maža dalis neatlaiko pačios transplantacijos. Neatlikus transplantacijos visi šie pacientai žūtų nuo ligos. Šiuo metu visame pasaulyje, taip pat ir mūsų centre Vilniuje, atliekami įvairūs moksliniai tyrimai ieškant būdų, kaip išgydyti pacientus, kuriems nepadeda transplantacija.
„Santariškėse turime kaulų čiulpų donorų paieškos tarnybą. Mūsų donorai – gyvi žmonės. Donorystės procedūra – visiškai nepavojinga, tai nėra operacija, nes donavimas vyksta iš kraujo. Donorui kraujo čiulpai visiškai atsigamina. Kai prireikia donoro, pirmiausiai tiriama, ar netinka kaip donorai paciento broliai arba seserys, tuomet ieškoma negiminingo donoro. Tai žmonės, kurie savo valia sutiko tapti potencialais kaulų čiulpų donorais. Lietuvoje tokių yra per 10 tūkst., pasaulyje – per 25mln. 90 proc. pacientų šiose bazėse randame tinkamą donorą. Tiesa, ir iš tų 90 proc. dalis pacientų, 20-30 proc., galėtų turėti geresnį donorą – geriau atitinkantį imunologiškai, jaunesnį, vyrą (dėl savo imunologinių ypatumų). Todėl savanorių donorų poreikis neabejotinai išlieka“, - tikino medikas.
L. Griškevičius su kolegomis neseniai lankėsi Europos kaulų čiulpų transplantacijos asociacijos konferencijoje, iš kurios grįžo maloniai nustebę. „Santariškių klinikų kaulų čiulpų transplantacijos centras pripažintas kaip efektyviausiai negiminingo donoro transplantancijas atliekantis centras. Iš mūsų pradėtų paieškų daugiau nei 80 proc. pasibaigia transplantacijomis. Taigi iš 10 žmonių, kuriems pradėjome donoro paiešką, transplantaciją atliekame bent jau 8 pacientams. Net labiau išsivysčiusiose šalyse šis rodiklis siekia apie 60 proc. daugių daugiausiai iki 80 proc., o kai kuriose – tik 20-30 proc. Vidutiniškai donorą surandame per 40 dienų, nes jo paiešką pradedame iškart, kai paaiškėja, kad pacientui donoro reikės“, - sakė pašnekovas.
Pacientai baiminasi dėl saugumo
Iki šio Santariškių klinikos buvo vienintelis kaulų čiulpų transplantacijos centras Lietuvoje, tačiau pastaruoju metu sprendžiama apie galimybę tokį centrą atidaryti Kauno klinikose, tačiau šiam sprendimui nepritaria Kraujo vėžiu sergančių ligonių bendrija „Kraujas“.
„Sveikatos apsaugos ministerijai nusprendus įsteigti antrą kaulų čiulpų transplantacijos centrą Kauno klinikose, nesame tikri, ar visiems mūsų šalies pacientams bus sudarytos lygios galimybės ir sąlygos gauti vienodai kokybiškas, saugias kaulų čiulpų transplantacijų paslaugas. Kiekvienas kraujo vėžiu sergantis pacientas tikisi, kad bus gydomas didžiausią patirtį ir geriausius rezultatus pasiekusių medikų. Norint užtikrinti visų pacientų, kuriems reikalinga kaulų čiulpų transplantacija, saugumą ir galimybes gauti vienodai kokybiškas medicinos paslaugas, būtina licencijuoti kaulų čiulpų transplantacijos procedūras – teisės aktais nustatyti aukštus bei vienodus kokybės reikalavimus gydymo įstaigoms, technologijoms bei specialistų kvalifikacijai. Medikų kvalifikacija, būtinos technologijos ir įranga, kokybės rodikliai, duomenų registravimas, stebėsenos sistema turi atitikti griežtus standartus. Tik tuomet visi kraujo vėžiu sergantys ligoniai, kuriems gydytojų konsiliumo sprendimu turi būti atlikta kaulų čiulpų transplantacija, galės ramiai gydytis ir sveikti, jiems nereikės nerimauti dėl medicinos paslaugų kokybės“, - teigė bendrijos pirmininkė Ieva Drėgvienė.
Daugiau įdomių ir vertingų sveikatos, psichologijos naujienų – mūsų „Facebook“ paskyroje. Prisijunk ir apie viską sužinok pirmas!
