Apie tai informuoja „The Guardian“.
Tai pirmasis toks atvejis Jungtinėje Karalystėje. Kaspino formos kirmėlė iš vieno 50 metų vyrų smegenų krašto prasigraužė į kitą.
Gydytojai negalėjo patikėti tuo, ką pamatė paciento smegenų skenogramose – tai buvo maždaug 5 centimetrų ilgio žiedo formos žymė, besidriekianti smegenyse. Tyrimai buvo atlikti ketverių metų laikotarpiu.
Atlikę biopsiją, gydytojai aptiko 1 centimetro ilgio kirmėlę. Norėdami nustatyti tikslią diagnozę, jie kreipėsi į parazitų specialistus.
„Wellcome Trust Sanger Institute“ Kembridže dirbantys specialistai išsiaiškino, kad vyro smegenyse gyvenęs parazitas yra retos rūšies kaspinuotis Spirometra erinaceieuropaei.
Nuo 1953 metų užfiksuota tik 300 atvejų, kai šis parazitas apsigyvena žmogaus organizme. Europoje iki šiol buvo tik du tokie atvejai.
Dažniausiai šis parazitas savo gyvenimą pradeda Kinijoje gyvenančiuose varliagyviuose ir vėžiagyviuose, o vėliau atsiduria kačių ar šunų žarnyne, kur gali užaugti iki 1,5 metrų ilgio. Net ir Kinijoje, kur šis parazitas gana paplitęs, nuo 1882 metų užfiksuota vos 1000 su žmonėmis susijusių atvejų.
Iš Kinijos kilęs, tačiau Rytų Anglijoje gyvenantis pacientas parazitą greičiausiai pasigavo besilankydamas Kinijoje, į šią šalį jis vyksta reguliariai. Tiksliai pasakyti, kaip kaspinuotis galėjo atsidurti jo smegenyse, vyras negalėjo. Spėjama, kad parazitas jo organizme atsirado su užkrėsta mėsa ar vandeniu. Patekęs į organizmą, parazitas nukeliavo iki pat jo smegenų. Mokslininkai teigia, kad, detaliai išnagrinėję šio parazito DNR, jie sužinojo labai daug naujo apie šią retą parazitinę kirmėlę.
Spėjama, kad aukos smegenyse apsigyvenęs parazitas iš jų kūnu siurbė maistingąsias medžiagas, burnos jis neturi.
Mokslų daktarė Hayley Bennet teigia, kad mokslininkai tikisi gautus rezultatus panaudoti greičiau diagnozuojant įvairias infekcijas, galbūt netgi rasti būdų, kaip jas išgydyti.
„Šis parazitas gana mįslingas, apie šią rūšį žinome tikrai nedaug, nežinome, kokią žalą jis gali padaryti žmogui. Atvejai, kai šie parazitai apsigyvena žmogaus organizme, itin reti. Infekcijos metu jis tūno lervos pavidalu. Ištyrę genomą, nustatėme, kad šis kirminas turi su riebalų rūgštimis besijungiančių baltymų, kurie jam padeda maitintis riebalų rūgštimis ir maistingomis medžiagomis, gaunamomis iš supančios aplinkos. Tai gali būti vienas iš mechanizmų, kaip jis maitinasi“, – teigia H. Bennet.
„Šis genomas mums tarsi nuoroda, todėl, mokslininkams aptikus naujų gydymo būdų, susijusių su labiau paplitusiais parazitais, mes galėsime patikrinti, ar jie būtų tokie pats veiksmingi ir kovojant su šia itin reta infekcija“, – mano mokslų daktarė. Tyrimo išvados skelbiamos leidinyje „Genome Biology“.
Pacientas dar 2008 metais pastebėjo, kad kažkas ne taip. Jį pradėjo kamuoti stiprūs galvos skausmai, sutriko atmintis, ėmė užuosti keistus kvapus. Vyras kreipėsi į medikus. Smegenų skenograma atskleidė, kad dešinėje smegenų pusėje yra žiedo formos darinių telkinys. Paskirta daugiau tyrimų, tačiau jie diagnozės nepateikė. Vėliau atliktos skenogramos parodė, kad žiedai vyro smegenyse tarsi migruoja.
Atlikę dvi biopsijas, chirurgai pamatė, kad vyro smegenyse juda kirmėlė. 2012 metais ji buvo pašalinta. Pacientui skirti vaistai nuo infekcijos, tačiau simptomai neišnyko.
Nors tikslios infekcijos atsiradimo priežasties nustatyti nepavyko, vienas iš galimų jos šaltinių galėjo būti varlių kompresas. Tai tradicinis kiniškas gydymo būdas – neapdoros varlių mėsos kompresas skaudančioms akims.
„Tikrai nesitikėjome Jungtinėje Karalystėje pamatyti nieko panašaus, tačiau žmonės daug keliauja, todėl tokių mums nepažįstamų parazitų kartais pasitaiko“, – teigia vienas su šiuo atveju tiesiogiai susijęs specialistas Effrossyni Gkrania-Klotsasas.
„Jau galime, pasitelkę magnetinio rezonanso tomografiją, diagnozuoti sparganozę, tačiau šis tyrimas mums nesuteikia informacijos, būtinos norint tiksliai įvardyti kaspinuočio rūšį ir jos didžiausius pavojus. Mūsų darbo rezultatai atskleidė, kad, siekiant tiksliai įvardyti konkretų parazitą ir jo požymius, pakanka visai nedidelio kiekio DNR iš klinikinių mėginių“, – džiaugiasi E. Gkrania-Klotsasas.
