Bet kokią lėtinę sveikatos būklę, kaip, pavyzdžiui, lėtinis skausmas, sunku apibrėžti. Skausmą sunku išmatuoti. Jo šaltiniai paprastai būna keli. O mūsų suvokimas, kokį skausmą galima pakęsti, taip pat gerokai skiriasi. Vis dėl to nestinga ne itin profesionalių žmonių, kurie siūlosi tiksliai paaiškinti, kas yra skausmas. Pakanka internete paieškoti informacijos apie tai, kaip „kovoti su lėtiniu skausmu“, ir rasite begalę informacijos. Tačiau tikrų proveržių medicinos bendruomenėje analizuojant ir aiškinantis, kas yra viena ar kita lėtinė būklė, būna gana retai.
Vienas toks išskirtinis atvejis neseniai įvyko Stanfordo medicinos mokykloje. Čia mokslininkai nustatė, kad nuo lėtinio nuovargio sindromo kenčiančių žmonių smegenyse yra nedidelių, tačiau svarbių pakitimų. Stanfordo mokslininkai pranešime spaudai pažymėjo, kad „nepakeliamas, nesiliaujantis nuovargis, trunkantis šešis mėnesius ar ilgiau“ daugelį metų stebina medikus. Nors ir nedidelės apimties, naujasis tyrimas jau dabar vadinamas proveržiu, kuris pacientams suteikia nedidelę viltį. Deja, naujasis atradimas nepriartino mūsų prie to, kaip gydyti šį sindromą, ar kas jį sukelia. Jis tiesiog įrodo, kad lėtinis nuovargio sindromas iš tiesų gali egzistuoti.
Naujasis Stanfordo mokslininkų tyrimas tik parodo, kad nuo lėtinio nuovargio sindromo kenčiančių pacientų smegenyse magnetinio rezonanso tyrimo metu galima pastebėti pakitimų baltojoje ir pilkojoje smegenų masėje. Nors tyrimas dar neleidžia aiškiai apibrėžti šio sindromo simptomų, jis svarbus tuo, kad patvirtina, jog toks sutrikimas iš tiesų yra. Jis sukuria bazę stebėti šį sutrikimą, kas yra auksinis standartas Vakarų kultūroje socialiai pripažįstant sutrikimą.
Iki šiol lėtinio nuovargio sindromas būdavo diagnozuojamas remiantis paciento subjektyviu simptomų apibūdinimu. Ilgą laiką medicinos bendruomenėje buvo įprasta atmesti lėtinio nuovargio diagnozę. Stanfordo mokslininkai pažymi, kad „dažnai pacientams su lėtiniu nuovargio sindromu kelis kartus nustatoma klaidinga diagnozė, o kartais jie net laikomi hipochondrikais, kol jiems nustatomas šis sindromas“. Anksčiau šiais metais britų mokslininkų komanda paskelbė išsamų tyrimą, kurio išvadose sakoma, jog labai dažnai bendrosios praktikos gydytojai vengia diagnozuoti lėtinį nuovargio sindromą, nes turi per mažai žinių arba apskritai skeptiškai vertina tokio sindromo egzistavimą. Daugeliu atveju tokiais žmonėmis netiki ir jų šeimos nariai.
Apie intymų ryšį tarp diagnozės ir socialinio pripažinimo yra nemažai parašyta. Medicinos sociologė Kristina Barker sako, jog apie ligas turėtume galvoti kaip apie „nuolatinio patikrinamumo“ spektrą. Viename šio spektro gale yra ligos, kurios gali būti aiškiai nustatomos (matoma akimi ar naudojant biotechnologinius įrankius). O kitame gale yra būklės, kurių patvirtinimas priklauso nuo aprašomųjų ir subjektyvių įrodymų. Kuo arčiau jūsų būklė yra šio spektro subjektyvaus galo, tuo yra didesnė tikimybė, kad jūsų būklės egzistavimas bus ginčijamas.
Ir tai, kad žmonės tiki ar netiki, jog kenčiate nuo konkretaus sutrikimo, yra taip pat svarbu. Daugeliu atveju tai, kad kiti žmonės netiki, jog kenčiate, yra ne mažiau žalinga nei pačio sutrikimo simptomai. Sociologai jau seniai yra nustatę, kad visuotinai pripažintu būdu diagnozuotomis ligomis sergantys žmonės turi daugiau privilegijų nei žmonės, kenčiantys nuo ginčytino sutrikimo. Pirmuosius labiau užjaučia kiti žmonės, rengiamos labdaringos akcijos, jiems teikiama su draudimu susijusi pagalba, jie sulaukia farmacininkų dėmesio, nes iš tokių ligų galima lengvai užsidirbti.
O dėl sunkiau diagnozuojamos būklės žmogus dažnai vadinamas arba tinginiu, arba keistuoliu. Kitas žodžiais tariant, tokios būklės sukelia dvigubą skausmą – fizinį ir socialinį.
Lėtinis nuovargio sindromas priklauso didelei grupei „mediciniškai nepaaiškinamų“ ligų, kaip fibromialgija ar jautrumas daugeliui cheminių medžiagų. Jais gali skųstis nemažai žmonių, tačiau visuomenėje jie nėra visiškai pripažįstami. Antropologas Josephas Dumitas jas pavadino „ligomis, dėl kurių turi kovoti“. Dėl objektyvių fizinių įrodymų stokos pacientas turi nuolat dėti pastangas, kad įrodytų kitiems savo ligos egzistavimą. Tai yra labai sunki užduotis, nes tuomet, kai būklei trūksta koduoto medicininio ir socialinio pripažinimo, pacientams yra sunkiau surasti nuo tos pačios ligos kenčiančių žmonių, keistis žiniomis ir ugdyti supratimą apie tokias ligas.
Naujasis Stanfordo mokslininkų atradimas yra nedidelis įrodymas, kuris leidžia nuo lėtinio nuovargio sindromo kenčiantiems žmonėms pradėti siekti socialinio pripažinimo. Ir nors šis tyrimas nepriartina žmonių prie šio sindromo gydymo, jį galima laikyti bent jau vienu į priekį žengtu žingsniu kovojant su socialinėmis blogybėmis, su kuriomis susiduria nuo šio sindromo kenčiantys žmonės.
