Lietuvos infektologų draugijos pirmininko, Infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninės Infekcinių ligų centro direktoriaus prof. Arvydo Ambrozaičio teigimu, ne veltui hepatitui C klijuojama tyliojo žudiko etiketė. Mat tik 25-35 proc. užsikrėtusiųjų suserga simptomine ir tik 15-20 proc. – geltine ligos forma. Kitiems gali nebūti jokių simptomų, bet praėjus 10-20 metų paaiškėja, kad žmogus serga lėtiniu hepatitu. Kai atsiranda simptomai, paprastai liga jau būna pažengusi. Dažniausiai žmogus antroje dienos pusėje jaučia silpnumą, kartais atsiranda pykinimas, padidėja pilvo apimtis, netoleruojamas riebus arba tiesiog gausus maistas, alkoholis, paskauda dešinėje pašonėje, bet visi šie simptomai nėra labai išreikšti. Todėl liga paprastai diagnozuojama atsitiktinai.
30 proc. ligonių per 20-30 metų išsivysto kepenų cirozė, o nustačius ją per pirmuosius penkerius metus 1-4 proc. sergančiųjų kasmet diagnozuojamas kepenų vėžys. Lėtinis hepatitas C – dažniausia kepenų transplantacijos priežastis Europoje ir JAV.
Pagrindinis užsikrėtimo hepatito C virusu būdas – kontaktas su infekuotu krauju operacijų ar kitų chirurginių intervencijų metu. Apie 30-40 proc. atvejų užsikrėtimo būdas yra neišaiškinamas, nes žmonės neatsimena arba nežino, ar jiems buvo perpiltas kraujas.
„Galimybė nustatyti hepatitą C Lietuvoje atsirado tik 1993 m. Tuomet ir paaiškėjo, kad maždaug 83 proc. Vilniaus kraujo centro plazmos donorų buvo užsikrėtę hepatito C virusu. Todėl šiuo metu didžiausią užsikrėtusiųjų grupę sudaro 50-70 metų amžiaus žmonės, kuriems iki 1993 m. buvo perpiltas kraujas arba plazma“, - pasakojo Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Infekcinių ligų centro infekcinių ligų gydytoja doc. Ligita Jančorienė. Medikės teigimu, nors šiandien rizika užsikrėsti hepatito C viruso labai sumažėjusi, ji vis dar išlieka.
