Medikai įspėja: šiandien diabetu susirgti gali jau bet kokio amžiaus žmogus, net vaikai, o ligos pasekmės – itin liūdnos.
Diabetas buvo nustatytas atsitiktinai
82-us metus einantis Arturas Flikaitis nė iš tolo nepanašus į vidutinį Lietuvos pensininką. J. Stalino laikais už politinę veiklą kalintas vyras ir šiandien neatsisako visuomeninės veiklos.
„Gavau 10 metų ir buvau išvežtas už Uralo. Miške kirtome taigą. Vienas žingsnis į šoną laikomas pabėgimu – šaunama be įspėjimo. Nakčiai mus užrakindavo barakuose, aplinkui trijų metrų tvora, sargyba, kulkosvaidžiai ant kiekvieno bokštelio. Artimiausia gyvenvietė – už šešių kilometrų, aplink žmonių nėra. Vėliau bausmę sumažino iki septynerių metų, tuomet dar įvertino papildomai uždirbtas dienas (jei planą įvykdydavai 151 proc., užskaitydavo papildomai tris dienas). Turėjome gerą skaičiuotoją: net jei šiek tiek trūkdavo, jis vis tiek jas užrašydavo. Taigi į Lietuvą grįžau po ketverių metų. Registruotis mieste politiniams kaliniams nebuvo leidžiama, į aukštąsias mokyklas nepriėmė. Tačiau įstojau į technikos mokyklą, kur nebuvo didelės kontrolės, nes ji ruošė darbininkus, o baigęs su pagyrimu paskyrimą gavau į miestą. Tuomet stojau į neakivaizdinį ir baigiau institutą“, - iki šiol sunkius laikus prisimena pašnekovas.
Praėjęs tokią gyvenimo mokyklą, ponas Arturas pernelyg niekuo nesiskundė ir pas gydytojus be reikalo nevaikščiojo, todėl ir diabetas prieš 17 metų jam buvo diagnozuotas visiškai atsitiktinai. Tuo metu vyras svėrė per 100 kg ir tik susirgęs susirūpino, kad jo antsvoris per didelis.
„Vienu metu šiek tiek sirguliavau – buvo silpna, svaigo galva. Gydytoja iš kraujo tyrimo pastebėjo, kad padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje. Po papildomo visos dienos tyrimo man buvo patvirtintas II tipo diabetas. Tuo metu jokių diabetui būdingų simptomų nejaučiau, o ir cukrus dar buvo pakilęs ne daug – iki 6,9 (norma – iki 5,55). Laimė, insulino man dar nereikėjo, užteko tablečių. Jo nevartoju iki šiol“, - pasakojo vyras.
Bene liūdniausia jam buvo, kad dėl ligos teko pakoreguoti mitybą – atsisakyti daugybės produktų, kuriuos valgydavo iki tol. Kadangi buvo didelis smaližius, labiausiai gaila buvo saldumynų. Dabar jau nei į kavą, nei į arbatą cukraus nededa, duoną valgo juodą ir visada parduotuvėje ieško iškeptos be cukraus. Mažą gabaliuką torto suvalgo tik per šventes.
„Jei ryte atsikėlęs jaučiuosi nelabai gerai, jau žinau, kad vakarykštė mityba nebuvo gera. Šios ligos kontrolė ypatingai susijusi su maistu ir valgymo režimu, o aš iki šiol turiu daug užsiėmimų, laisvo laiko praktiškai nėra, todėl dažnai valgau tik ryte ir vakare. Štai vakar taip pat maitinausi nesistemingai ir šiandien ryte cukraus kiekis jau padidėjęs. Diabetikams svarbiausia atsisakyti krakmolingų produktų, ypač pagamintų iš baltų miltų, taip pat bulvių, bet aš šioje vietoje kartais sugriešiju. Nors kartą per mėnesį prašau iškepti bulvinių blynų. Kartais suvalgau ir virtų bulvių, bet jas verdame su lupenomis – tuomet jos mažiausiai kenkia. Tačiau baltos duonos stengiuosi nevalgyti. Rytais įprastas patiekalas – avižų košė. Iš mėsos man vis dėlto labiausiai patinka kiauliena – visiškai jos taip ir neatsisakiau, , nors gydytojai ir rekomenduoja jos atsisakyti.
O štai alkoholio klausimas buvo išspręstas nesunkiai. Turiu porą liūdnų pavyzdžių, kurie mane stipriai paveikė. Vienam pažįstamam, kai šis išgerdavo, draugas, kuris žinojo, kad šis diabetikas, visada duodavo sučiulpti cukraus gabaliuką. Vieną kartą šio draugo šalia nebuvo ir žmogus buvo rastas jau sustiręs. Kitas atvejis – mano buvusio studento sūnus. Nesugebėjo pasakyti „Ne“ alkoholiui iškylaudamas su draugais, jam pasidarė bloga, o niekas nesuprato, kas vyksta. Kai vaikinui prasidėjo koma, draugai iškvietė greitąją, bet jau buvo vėlu“, - pasakojo ponas Arturas.
Apie padidėjusį cukraus kiekį išduoda simptomai
Pašnekovas prisipažino iš pradžių į ligą rimtai nežiūrėjęs, tačiau matydamas, kad ji progresuoja, stengiasi su savo sveikata nejuokauti.
„Iš pradžių man pavykdavo cukraus kiekį numušti iki 5,7, dabar mažiausias rodiklis – 6,3-6,4. Taigi tendencija aiški, o tai verčia galvoti apie pasekmes. Prisimenu, kartą valgėme pietus su vienu pažįstamu, taip pat diabetiku. Po dietinių pietų jis pasiūlė išgerti kavos, o prie kavos pasiėmė gerą gabalą pyrago. Į mano įspėjimą tik numojo ranka. Jis nekontroliavo nei maisto, nei savo svorio ir dėl diabeto komplikacijos jis neteko kojos, netrukus po to ir mirė. Aš šiuo metu tik nesugalvoju, kaip sumažinti darbo krūvį. Dėl visų savo pareigų grįžtu ir devintą vakaro. Ką valgyti maitinimo įstaigose nerandu, nes visur daug krakmolo pridėta, o kažkur eiti ir ieškoti nėra kada. Todėl dažniausiai namo grįžtu nevalgęs. Norėčiau, kad iš šešių pareigų liktų kokios dvi, kad nuobodu nebūtų. Visai be žmonių aš negaliu gyventi“, - atviravo pašnekovas.
Tiesa, kai gliukozės kiekis kraujyje padidėja beveik iki 8, jis rimtai susiima ir stengiasi per savaitę šį rodiklį numušti. Tuomet jau kas rytą matuoja cukraus kiekį ir labai kontroliuoja maisto kiekybę, kokybę ir valgymo režimą. Dėl pavalgymo laiku gali netgi nenueiti į eilinį posėdį ar susitikimą.
„Šios ligos jau niekada neįmanoma pamiršti, nuolat turi galvoti, ką valgai. Tai tapo gyvenimo būdu – jau automatiškai kiekvieną patiekalą vertinu pagal tai, ar galiu jį valgyti. Jei tik iš vakaro blogai pavalgau, visada dar naktį atsibundu su sustirusiu liežuviu, keistu skoniu burnoje ir sudžiuvusiomis lūpomis. Jai cukraus kiekis nukrinta iki dabar man įprasto, nebejaučiu jokių simptomų, organizmas prie jo jau pripratęs. Stengiuosi neperžengti ribos, kad jau reikėtų insulino. Insulino pirmiausiai nesinori todėl, kad jis leidžiamas, o tai nepatogumas. Žinoma, jis labai veiksmingas, nes labai staigiai numuša cukraus kiekį, bet kai pradedi vartoti insuliną, atgal jau negrįši. Mano vaistai staigiai nesuveikia, bet aš kol kas sugebu kontroliuoti cukraus kiekį gyvenimo būdu“, - teigė vyras.
Diabeto komplikacijos – žmonės netenka kojų, inkstų
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Endokrinologijos instituto profesoriaus, Lietuvos Endokrinologų draugijos pirmininko prof. Antano Norkaus teigimu, cukrinis diabetas iš tiesų yra klastinga liga, kuri pasaulyje jau pasiekė pandemijos lygį. Prieš 25 metus cukriniu diabetu sirgo apie 30 mln. žmonių, šiuo metu – jau 366 mln. Lietuvoje sergančiųjų skaičius taip pat nepaliaujamai auga ir per pastaruosius 50 metų padidėjo net 25 kartus, tačiau antra tiek yra nediagnozuota, nes sergantieji II tipo diabetu dažnai neturi jokių nusiskundimų, todėl diagnozė nustatoma pavėluotai, jau išryškėjus diabetinėms komplikacijoms. Tai būna praėjus 5-9 metams nuo ligos pradžios.
Jei gliukozės kiekis kraujyje nekontroliuojamas, pažeidžiamos kraujagyslės, pirmiausiai mažosios, bei pakenkiama periferinė nervų sistema. Dėl to vystosi diabetinė neuropatija – sutrinka žmogaus jutimai. Pavyzdžiui, jis gali užlipti ant aštraus daikto, susižeisti, bet nieko nejaučia. Organizmo atsparumas dėl diabeto būna sumažėjęs, todėl labai greitai per žaizdą patenka infekcija. Netekti galūnės labai paprasta: iš pradžių pradeda pūliuoti minkštieji audiniai, po to infekcija persimeta į kaulinį audinį ir kaulas tiesiog sutrupa. Tokiu atveju belieka tik amputacija – tenka nupjauti pirštą, pėdą ar net visą galūnę. Kita galūnės netekimo priežastis – gangrena: sutrinka kraujotaka, kraujas nepasiekia galūnės, pradeda juoduoti pirštai. Taip pat greičiau vystosi aterosklerozė, anksčiau gali išsivystyti insultas ar miokardo infarktas, pagaliau sutrinka inkstų funkcija. Uždelsus žmogui gali prireikti dializės ar inkstų transplantacijos.
Tarp mūsų vaikšto daugybė diabetikų, nežinančių, kad serga
Santariškių klinikų gydytojos endokrinologės Žydrūnės Visockienės manymu, sergamumo diabetu tendencijos atspindi plintančią nutukimo epidemiją. Kai žmogaus svoris didėja, riebalai kaupiasi arba kūno periferijoje, arba pilvo ertmėje. Diabeto rizikos veiksnys yra pilvinis nutukimas, kadangi kūno viduje atsidėję riebalai metaboliškai aktyvūs. Tarp daugybės kitų blogų dalykų jie didina atsparumą insulinui, todėl insulinas, kurį pagamina kasa, nebesugeba atlikti savo darbo. Jis nepateka į periferines ląsteles, todėl jo reikia vis daugiau ir daugiau. Taip susidaro insulino deficitas.
Pagrindiniai diabeto rizikos veiksniai – nutukimas, arterinė hipertenzija, lipidų apykaitos sutrikimai, nustatytas cukrinis diabetas tik nėštumo metu, angliavandenių tolerancijos sutrikimai, šeimoje buvę diabeto atvejai. Šiems žmonės turi būti periodiškai tikrinamas gliukozės kiekis kraujyje, nepriklausomai nuo to, ar jie skundžiasi į diabetą panašiais simptomais. Tačiau pakankamos rizikos grupės pacientų išaiškinimo sistemos Lietuvoje, deja, nėra. Nors oficialūs sergamumo skaičiai nedideli, siekia vos 3,15 proc., dar vos ne tiek pat vaikšto tarp mūsų nežinodami kad serga, o pagal tarptautines prognozes Lietuvoje diabeto paplitimas turėtų siekti net apie 11 proc. bendros populiacijos.
„Tai parodo ir pavėluotą diagnostiką, ir nepilną turimą oficialią informaciją. Taigi situacija iš tiesų yra grėsminga, o su diabetu susijusios komplikacijos labai blogina žmonių gyvenimo kokybę, reikalauja papildomų išlaidų gydymui, didina mirtingumo statistiką. Anksčiau vidutinis diabeto rizikos amžius buvo įvardijamas apie 30 metų, dabar amžiaus ribos gerokai nusitrynusios. Šiandien II tipo diabetas diagnozuojamas netgi vaikams ir kuo toliau, tuo tokių vaikų yra daugiau, nes tai vėlgi susiję su didėjančia jų kūno mase.
Šimtu procentų apsaugoti nuo diabeto negali jokia profilaktika, tačiau yra žinoma, kad gyvensena riziką labai stipriai sumažina. Jei giminėje yra diabetu sirgęs ar sergantis narys, toks žmogus turėtų stengtis nepriaugti svorio, būti, kiek galima, fiziškai aktyvus (įrodyta, kad judėjimas mažina rezistenciją insulinui), sveikai maitintis, taikyti visus įmanomus sveikos gyvensenos principus. Tokiu atveju žmogus gali arba išvengti ligos, arba maksimaliai atitolinti jos pradžią. Svarbu, kad kiekvienas suprastų, kad už savo sveikatą atsakingas jis pats. Sveikas gyvenimo būdas turi būti remiamas nuo pat mažumės ir nemanau, kad čia reikia kažkokių ypatingų finansų – tik geros, bendros politikos“, - įsitikinusi pašnekovė.
Kita problema, kad Lietuvoje vis dar neprieinamas šiuolaikiškas individualizuotas diabeto gydymas. Pasak Ž. Visockienės, sudarytas toks gydymo algoritmas, kuris finansiškai pavežamas mūsų šalies biudžetui, bet neatitinka šiuolaikinių medicininių rekomendacijų. Gydytojas tam tikrose situacijose tampa apribotas gydyti vaistais, kurių galbūt reikėtų. „Kitaip tariant, reikia pradėti nuo vieno vaisto, jeigu jo neužtenka, po kurio laiko galima pridėti kitą vaistą, bet tik vienos grupės, o jei ir šios kombinacijos neužtenka, galime pridėti trečią vaistą, bet iš esmės vaistų grupės kompensuojamų vaistų sąraše išdėliotos ne visiškai teisingai ir tai stipriai apriboja gydymą“, - teigė endokrinologė.
Pastaruoju metu atsiranda ir visuomeninės iniciatyvos, siekiančios sustabdyti diabeto epidemiją. Lietuvoje pradeda veikti diabeto prevencijos judėjimas „DIA BE TO. Rytojus prasideda šiandien“, kurio tikslas – prevenciškai mažinti susirgimų diabetu riziką Lietuvoje, padėti atitolinti ligą, skatinti ankstyvą diagnostiką ir tinkamą gydymą. Šio judėjimo iniciatoriai įsitikinę, kad tiksinti diabeto bomba reikalauja griežtos ligos priežiūros, kurią reikia pertvarkyti iš esmės. Ir pirmiausiai atsakomybę už savo sveikatą turi prisiimti patys žmonės. Todėl visą mėnesį vyks viešos paskaitos apie sveiką gyvenseną ir mitybą, gyventojų mokymai, sveiko maisto ruošimo pamokėlės, nemokamai bus tikrinamas gliukozės kiekis kraujyje.
