Mintys, jog maždaug po 10 metų teks sėsti į neįgaliojo vežimėlį, vertė keisti ne tik planus, bet ir patį save, požiūrį į gyvenimą. Iššūkį patyrusiam Algirdui teko rinktis: diagnozė virs svajones žlugdančia, jį patį naikinančia jėga ar „spyriu“ judėti į priekį. Ir jis pasirinko. Šiandien 30-metis džiaugiasi tuo, kokiu dėl ligos tapo – jautresniu aplinkai, stipresniu bei atviru nuotykiams. Iš gyvenimo jis tiesiog išmoko imti viską, ką jis duoda.
Išsėtinė sklerozė (IS) – centrinės nervų sistemos autoimuninė liga. Tai lėtinė liga, kuri paprastai pasireiškia protarpiniais atkryčiais. IS susergama tada, kai organizmo imuninė sistema atakuoja ir ardo mieliną – nervines skaidulas dengiantį apsauginį dangalą. Gali būti pažeidžiami milijonai nervinių skaidulų, o pasibaigus uždegimui susiformavę randai vadinami „skleroze“, kitaip – „plokštelėmis“, tad pažodžiui IS reiškia „daugybiniai randai“. Paprašytas apibūdinti ligą, jau 11 m. su ja gyvenantis Algirdas apibrėžia IS kaip kūno kovą prieš save patį.
IS daugeliu atvejų prasideda jauniems suaugusiems žmonėms. Priklausomai nuo ligos eigos, jaučiamas greitas nuovargis, galvos svaigimas, galūnių silpnumas, pasikartojantys skausmai, pasireiškia koordinacijos, kalbos, regos sutrikimai, nuotaikų kaita bei depresija, pasunkėja mąstymas. Algirdo pirmieji ligos požymiai buvo būtent tokie, tačiau ligai diagnozuoti prireikė laiko.
– 10 klasėje pradėjau jausti nuovargį, tačiau dvejus metus į tai nekreipiau dėmesio. Pamenu, kaip po brandos egzaminų vieną birželio rytą ėmė dvejintis akyse – lyg žvairuočiau. Pykino. Kreipiausi į Tauragės ligoninę, kurioje pirmiausia įtarė erkinį encefalitą. Padarė stuburo punkciją. Pirminė diagnozė nepasitvirtino. Tuomet viską nurašė paprasčiausiam apsinuodijimui maistu. Išties, sulašinus organizmą valančių vaistų, pagerėjo, – apie pirmą susidūrimą su liga papasakojo Algirdas.
Prabėgus mėnesiui pasireiškė kiti požymiai.– Pas močiutę kaime statėme kryžių – vyko maža šeimos šventė. Pamenu, pūtė stiprus vėjas, buvau vienmarškinis. Sušalau. Pabudęs ryte suvokiau, jog kairioji plaštaka stipriai nutirpusi. Šlykštus jausmas, lyg kas į dilgėles ją būtų įmetęs. Sušlapus atrodė, jog vanduo – švitrinis. Kol nuvykau į ligoninę, jau buvo spėjusi nutirpti pusė kūno. Neurologas išrašė pigių kraujagysles plečiančių vaistų ir paleido. Po kelių dienų nutirpo visas kūnas, ėmiau nebejausti pusiausvyros, praradau jėgos pojūtį. Rankos ėmė nebeklausyti komandos „laikyk puodelį“. Nervino net drabužiai. Tačiau reikėjo vykti į Vilnių, į statybos inžinerijos studijas VGTU universitete, tad tikėjausi, jog gydytojo išrašyti vaistai galiausiai padės. Taip neatsitiko, – pasakojimą tęsė Algirdas.
Kreiptis į vilniečius daktarus jį privertė tik sostinėje sutiktas jo būkle susirūpinęs pusbrolis. Santariškių klinikose vaikinui vėl buvo atlikta stuburo punkcija, elektros impulsų bei kiti tyrimai, tačiau diagnozuoti ligą padėjo tik magnetinis rezonansas.
– Atėjusi į palatą gydytoja pranešė, kad nustatė, kas man blogai. Pagalvojau, „jėga“, išrašys vaistų ir viskas užsibaigs. Tačiau kitas gydytojos sakinys entuziazmą numušė. Išsėtinė sklerozė. Liga nepagydoma. Teks susitaikyti ir gyventi kitaip: lėčiau, atsisakant fizinės veiklos. Nuskambėjo daug beletristikos. Jai uždarius palatos duris kurį laiką bandžiau susivokti, kas nutiko. Norėjosi atsiriboti. Susirinkti informacijos apie šią ligą netrukau – po 10 m. laukia invalido vežimėlis. Svajonės žlugo, planai – irgi, – kaip reagavo į diagnozę, pasakojo Algirdas.
Klinikose jis išbuvo dvi savaites. Nuo sulašintų tirpalų su didele beta-prednizolono doze, skiriama tik itin sunkiai sergantiems žmonėms, B grupės vitaminų, kraujagysles plečiančių vaistų vaikinui pagerėjo. Jį išleido į namus, tačiau liepė po kelių savaičių sugrįžti. Po nurodyto laiko pasirodęs daktarams Algirdas išgirdo džiuginančią žinią: sveikatos būklė kur kas geresnė. Neva liga – lengvesnės formos. Tačiau atkritimai kartojosi ir toliau.
– Mėnesį ramu, ir vėl... Į lengvus atkryčius nustojau kreipti dėmesį, blogiausiųjų metu atsidurdavau ligoninėje. Buvo toks laikotarpis, kai, prabėgus gal metams, iš lovos nesikėliau tris dienas. Labai pykino ir sukosi galva. Tik kai labai suimdavo, važiuodavau į klinikas arba pas gydytoją į Antakalnį – kad sulašintų 3 ar 5 gramus baisiojo beta-prednizolono. Galiausiai 2004 m. pabaigoje man ir dar trims likimo broliams buvo pasiūlyta pasirašyti sutartis ir išbandyti naujus 120 000 Lt metams tuomet kainavusius vaistus – beta-interferoną. Leistis juos reikėdavo 3 kartus per savaitę. Šalutinis poveikis stiprus. Jausdavau, kad kažkas pakliuvo į organizmą. Po pusvalandžio imdavo krėsti šaltis, įsiskaudėdavo galvą. Naktį sukildavo karštis. Lyg sirgtum gripu. 6 val. ryte užmigdavau, 8 val. keldavausi į paskaitas, – kaip tapo „bandomuoju triušiu“, atskleidė Algirdas.
Naujieji vaistai silpnino imunitetą. Lengviau kibdavo įvairios peršalimo ligos. Tačiau atkryčiai buvo nežymūs: kartais nutirpdavo pirštas, padas ar pilvas. Kadangi jautėsi geriau, vaikinas nusprendė pradėti lankyti išsvajotuosius pramoginius šokius. Tačiau džiaugsmas truko tik 3 mėnesius. Vieną 2007 m. rytą jis pabudo nematydamas dešine akimi.
– Paguldė į akių ligų skyrių. Mačiau tik 3 proc. to, ką mato sveika akis. Neskyriau spalvų, eidamas vis kur atsitrenkdavau. Vėl buvo lašinamas smūgį organizmui suduodantis beta-prednizolonas, atliktas kraujo perpylimas, paskirtas hormonų kursas. Pamenu, pirmą dieną reikėjo išgerti 15 tablečių. Hormonai išderino mitybą: valgydavau žvėriškai daug, o tualete nesilankydavau. Ėmė streikuoti širdis. Akis niekaip neatsistatė, tad supykau ir nusprendžiau atsisakyti leistis trejus metus vartotą beta-interferoną. Nors kurį laiką dar juos išsirašydavau (daktarai net nenorėjo girdėti kalbų, kad noriu nutraukti), nebevartojau. Nevartoju jau šešerius metus, – pasidžiaugė Algirdas.
Šiandien lengvus atkryčius (tokį išgyvena ir šiuo metu) vaikinas prilygina slogai, kuri tikrai praeis. Keletą mėnesių jaučiamas diskomfortas, ir tiek. Tereikia sekti būklę, leisti kūnui atsigauti. Jis pastebėjo, kad sunkiausia būna ištverti žiemą. Vasarą nuotaika kita. Be to, kuo daugiau saulės, tuo savijauta geresnė. Po eilinio atkryčio 2013 m. vasarį, paskatintas draugų, Algirdas ryžosi aštuoniems mėnesiams išvykti į Maltą. Ten, nors ir neradęs darbo, jautėsi puikiai: atrado fotografiją, daug keliavo. Saulė, B grupės vitaminų kupinos jūros gėrybės, gera nuotaika išėjo į naudą. Jis atgavo sveikatą. Pažvelgti į daug ką kitaip padėjo ir Maltos išsėtinės sklerozės asociacija, kurios nariu jis tapo.
– Dalyvavau ir lietuviškosios veikloje, tačiau greitai iš jos pasitraukiau. Visi sergantieji čia – „užsigrūzinę“. Maltoje viskas kitaip. Ten net ligoninė priminė mini viešbutį. Daktarai penkiskart per dieną klausdavo, ar man viskas gerai. Jei pasijusdavau blogai, jie buvo pasiruošę į namus atsiųsti savanorius, kurie valgyti padarytų. Sirgdamas IS Maltoje gali gauti visokeriopą pagalbą. Reikia psichologo – prašom. Nori į baseiną? Eik, – sveikatos sistemos skirtumus atskleidė vaikinas.
O ko liga privertė atsisakyti? Pasak vaikino, 12 klasėje pradėjęs aktyviai kilnoti svarmenis, jis buvo priverstas tai pamiršti. Kaip ir išsvajotas šokių repeticijas. Išsitrynė vaikinui ir daugelis vaikystės prisiminimų. Tapo sunku atsiminti datas. Dažnai ima ir užstringa koks lietuviškas žodis. Dėl to po 6 m. (teko imti akademines atostogas) trukusių mokslų pagaliau įgijęs bakalauro laipsnį, Algirdas nusprendė statybų inžinieriumi nedirbti. Nenorėjo gadintis sveikatos – per daug sėdėjimo prie kompiuterio. Sunku jam ir meilės fronte. Sužinojusios apie ligą ir ėmusios įsivaizduoti jį neįgaliojo vežimėlyje, merginos dažniausiai pabūgdavo. Pasvajokime, o kaip viskas būtų, jei nebūtų ligos...
– Vis dar tebekilnoju svorius, dirbu statybos įmonėje inžinieriumi geotechniku, gyvenu snobišką gyvenimą, turiu šeimą ir auginu vaiką. Vietoj to dabar esu tiesiog idėjininkas visuomenininkas. Ech, bus kaip bus. Pagrindinis tikslas – išlaikyti sveikatą tokią, kokią turiu, – užsisvajoja Algirdas.
Paklaustas, kas jam labiausiai padeda sunkiu metu, vaikinas prisipažįsta esąs individualistas. Nedaug draugų žino apie jo ligą. Nemėgsta jis ir guostis. Susitvarkyti su savimi padeda pozityvų mąstymą propaguojančios knygos ir „pokalbiai“ su kūnu.
O ar susimąstė, kodėl susirgo būtent jis? Juk IS mokslininkams – vis dar didžiulė paslaptis. Neišaiškinta ir tiksli ligos priežastis. Manoma, kad lemia ją aplinkos ir genetikos faktorių kombinacija.
– Niekad savęs nekankinau galvodamas „kodėl“. Tai patikrinimas, koks esu stiprus. Nemąstau ir apie mirtį, kaip vienintelę IS ligos pabaigą. Ligonius pražudo ne liga, o nuolatinės mintys apie ją. Jei tikėsi, kad pasveiksi, tai ir pasveiksi. Tiesiog tam turi atiduoti visą save. Reikia taip norėti, kaip nori oro būdamas po vandeniu. Šis gyvenimo išbandymas pakeitė mane į gerąją pusę. Tapau jausmingesnis, ėmiau pastebėti anksčiau nepastebėtus dalykus, gyventi šia diena. Rezultatas man patinka, – patikino Algirdas.
Kad liga jam netapo nuosprendžiu, patvirtina ir jo aktyvi veikla. 2009 m. vaikinas subūrė Tauragės motociklininkų klubą „Ratai“, grįžęs iš Maltos, 2013 m., su keliais bičiuliais ėmėsi renginių vedimo verslo. Trejus metus yra dirbęs Seimo nario patarėju-sekretoriumi, ketverius – stendų projektuotoju, Kauno futbolo manieže bei „Žalgirio“ arenoje vykusių parodų balsu, seminarų kuratoriumi. Prieš kelerius metus jis netgi ryžosi didžiausiai avantiūrai – nusifilmavo keliose LNK laidose „Būk mano meilė“. Patinka vaikinui ir važinėti riedučiais. Ne šiaip važinėti, bet atlikti triukus. Tačiau didžiausia pramoga šiandien – poilsis.
