Pagrindinė energija turi būti gaunama iš riebalų ir baltymų – toks šios dietos principas. Savo pirmąją knygą „Dietos revoliucija“ R. Atkinsas išleido 1972 metais. Nepaisant kritikos, šis veikalas pateko į populiariausių knygų sąrašus. 2003 metais pasirodė jo paskutinė knyga „Atkinsas visam gyvenimui“.
1985 metais R. Atkinsas buvo paskelbtas JAV Metų žmogumi, o 1989 metais sėkmingai įkūrė savo bendrovę. Ji tiekė produktus milijonams amerikiečių, pasiryžusių gyventi be angliavandenių. Tačiau per JAV nuvilnijus „Atkinso bangai“ šis verslas smarkiai sunyko. 2005-ųjų vasarą R. Atkinso bendrovė tapo nemoki.
2003 metų balandžio ankstyvą rytą R. Atkinsas pargriuvo ir smarkiai susitrenkė galvą Manhatane eidamas į savo medicinos centrą, kai Niujorką po netikėtos pavasario pūgos užklojo kelių centimetrų storio sniego ir ledo sluoksnis. Po R. Atkinso mirties paaiškėjo, kad jis pats kentėjo nuo antsvorio ir širdies ligos. Pasaulinio garso dietos kūrėjas nugyveno 72 metus ir svėrė 117 kilogramų, primenama naujoje knygoje „Toksikologo užrašai“.
Atkinso dietos esmę sudaro tai, kad organizmas nesugeba kaupti baltymų, kitaip nei angliavandenių, todėl baltymų perteklius pasišalina, o visą energiją žmogus gauna iš riebalų. Jokių bulvių, duonos, kepinių, makaronų, kruopų, vaisių – tai daugeliui žmonių buvo tikra kančia, nes laikantis R. Atkinso dietos per parą leidžiama suvalgyti ne daugiau kaip 20 gramų angliavandenių, o salotų ir daržovių – tik tiek, kad neužkietėtų viduriai.
R. Atkinsas aiškino, kad, ribojant angliavandenių kiekį maiste, mažėja insulino koncentracija kraujyje, todėl cukrus nepaverčiamas riebalais. O baltyminis maistas skatina aktyviau dirbti inkstus ir deginti daugiau kalorijų. Todėl vietoj angliavandenių ir cukraus amerikietis kardiologas siūlė valgyti daug riebalų ir baltymų turinčių produktų – mėsos, kiaušinių ir sūrio.
Kaip ir daugelis abejotinų dietų, ribojančių angliavandenių kiekį, R. Atkinso sugalvotas metodas nėra stebuklingas. JAV ištyrus kelis šimtus savanorių paaiškėjo, kad per dvylika mėnesių netenkama vidutiniškai 4,7 kilogramo. Bėda ta, kad prasideda ketozė – kaip ir badaujant, burnoje atsiranda bjaurus acetono kvapas, taip pat didėja širdies ir kraujagyslių ligų rizika.
Mokslininkai, atlikdami bandymus, įrodė, kad Atkinso dieta tikrai veiksminga, nes baltyminis maistas gerai malšina apetitą. Tačiau lieka vienas iš pagrindinių nutukimo rodiklių – riebalų kiekis.
2004 metais vienas amerikietis padavė į teismą R. Atkinso dietą jam rekomendavusius medikus, nes jis ne tik nesulieknėjo, bet dar ir susirgo išemine širdies liga. Lieknėjimas pagal Atkinso dietą gali sukelti ir kitų negalavimų, pavyzdžiui, anoreksiją.
Ar gali baltymų perteklius pabloginti savijautą? Palikite kambario temperatūroje keletą dienų šviežio jautienos kumpio. Mėsa susmirs. Žmogaus organizmas sunkiai skaido baltymus, susidaro daug šalutinių produktų, kurie nemaloniai kvepia, – pavyzdžiui, merkaptanai, kurių dedama į gamtines dujas. Jei tokių dujų pasklinda gyvenamojoje patalpoje, žmogus užuodžia bjaurų kvapą ir tai jį išgelbsti nuo apsinuodijimo. Baltymų apykaitos produktai ne veltui vadinami endotoksinais – jie apnuodija organizmą. Tai viena priežasčių, kodėl plėšrių gyvūnų žarnynas neilgas. Tai, ką plėšrūnai suėda, greitai pasišalina lauk.
Žmogaus prigimtis lėmė įvairialypę mitybą. Nesistenkime keisti to, ką sukūrė gamta. 70 kilogramų sveriantis žmogus kasdien turėtų gauti apie 100 gramų baltymų (būtina norma – vienam kilogramui apie 1,5 gramo baltymų). 100 gramų baltymų sudaro 400 kilokalorijų, tai labai mažai, nes biuro tarnautojui per parą reikėtų bent 1500–2000 kilokalorijų. Jei valgiaraštį sudaro vien baltymai, tokia mityba yra kaip uždelsto veikimo bomba, nes apkrauna kepenis ir inkstus.
Dietos vilioja daugelį žmonių, nes jos yra veiksmingos. Bet tai tik trumpalaikis rezultatas – dieta neišugdo naujų mitybos įpročių, garantuojančių ilgalaikį pokytį. Dietų taikymas ribotas. Geriausias būdas atsikratyti svorio – nusipjauti koją, taip įmanoma žaibiškai atsikratyti 15 kilogramų svorio. Efektyvu, ir pokyčiai negrįžtami. Kita vertus, ar to reikia.
Dietas skirstau į dvi grupes: kvailas ir pavojingas, nesvarbu, koks specialistas jas sugalvojo. Dietą galima sudaryti pagal vėjo kryptį, dolerio kursą, pagal kraujo grupę. Aš ne prieš, bet nežaiskime su mirtimi. Prie kvailų dietų priklauso obuolių acto dieta, sulčių dieta, moliūgų dieta ir daugybė įvairių taisyklių, kai ribojami tam tikri maisto produktai. Jos gali sukelti įvairių valgymo sutrikimų, pavyzdžiui, anoreksiją ar bulimiją.
Kai kurios dietos gali baigtis reanimacijos skyriuje, dar blogiau – nuvaryti į kapus. Pavojinga dieta pasižymi sąmoningu organizmo žalojimu. Yra atvejų, kai norėdami atsikratyti antsvorio vieni žmonės užsiaugina jautinį kaspinuotį, kiti vartoja šlapimo išsiskyrimą skatinančių vaistų, nes nuoširdžiai mano, kad reikia „varyti“ šlapimą. Galbūt jie mano, kad iš organizmo su šlapimu pasišalina taukai? Neturėkime tokių iliuzijų – šlapimas yra sterilus ir neturi nė gramo riebalų.
Kartą konsultavau dvi drauges, kurios liekninosi gerdamos šlapimą. Atsitiko taip, kad viena jų jau nebegalėjo šlapintis, todėl ji gerdavo savo draugės šlapimą. Atlikome dializę, moteris atsigavo, ėmė šlapintis, tada ji pasidalino šlapimą su drauge ir iki lašo išgėrė. Ar tai ne beprotybė? Užsukite į bet kurį knygyną. Lažinuosi, kad rasite bent vieną leidinį apie gydymąsi šlapimu. Yra ir knygų apie gydymąsi žibalu – viena jų kainavo 8 litus, norėjau įsigyti, parodyti savo kolegoms, kad beprotybei nėra ribų, tačiau tąsyk nusprendžiau finansiškai neremti šarlatanų.
Troškulys – geriausias patarėjas, nes primena žmogui, kada reikia gerti. Šlapimą sudaro ne tik vanduo ir medžiagų apykaitos produktai. Su juo iš organizmo pasišalina labai svarbūs mikroelementai kalis bei natris. Netekus kalio, išsivysto širdies ritmo sutrikimai, ištinka koma. Todėl anoreksija, o ne šizofrenija yra sunkiausia psichikos patologija. Mirštamumas nuo anoreksijos per 5 metus sudaro 18 procentų. Tai – bene didžiausiu mirštamumu pasižyminti psichiatrinė patologija.
Kartą konsultavau vieną pacientę, kuri kasdien išgerdavo keturis litrus morkų sulčių ir nurydavo 90 laisvinamųjų tablečių. Tai – ribinis mitybos sutrikimas. Betgi mados pasauliui, matyt, patinka tokios perkarusios manekenės.
Patyrę mitybos specialistai ir psichoterapeutai nepriima gydyti pacientų, kurių kūno masės indeksas nesiekia 16. Toks svoris rodo, kad žmogų ištiko sunki būklė – klinikinis marazmas. Tai smegenų sutrikimas, atsiradęs dėl baltymų trūkumo. Psichoterapija skirta žmonėms, kurių smegenys normaliai funkcionuoja, o sergantys sunkia anoreksija nesugeba suvokti, ką jiems aiškina specialistai.
Dėl išsekimo tokie ligoniai neretai patenka į intensyviosios terapijos skyrių. Kai jie atsigauna, jau galima aiškinti, kad valgymas sukelia ne kaltės jausmą, o malonumą.
Apmaudu, kai net artimieji nesupranta, jog anoreksija – sunki liga.
Moters grožį lemia hormonai, o jie susidaro iš cholesterolio. Esu sutikęs pacienčių, kurioms menopauzė prasidėjo sulaukus vos 24 metų.
Įsivaizduokite žmogų, kuris plaukia atviroje jūroje, nutolęs dešimt kilometrų nuo kranto. Gelbėtojai priplaukia prie jo ir nori įkelti į katerį: „Duok ranką, mes tave išgelbėsime.“ O jis sako: „Atstokite, aš juk maudausi.“ Tada gelbėtojai jį įkelia į denį, bet jis puola atgal, jį reikia pririšti, tik taip įmanoma išgelbėti gyvybę. Prisiminkime, ką Homero epe darė Odisėjas, plaukdamas pro sirenas. Jis užkimšo ausis jūreiviams, o pats prisirišo prie laivo stiebo. Tik taip jam pavyko likti gyvam. Šis mitas daug ką gali paaiškinti ir apie anoreksiją.
Nesvarbu, kiek sveria lieknėti sumaniusi pacientė. Jei ji tokia nusilpusi, kad nesugeba nueiti daugiau kaip dešimt metrų ir atidaryti kambario durų, reikia žiūrėti, kiek liko albumino ir fosforo atsargų organizme. Raumenims būtinas adenozintrifosfatas (ATF) – tai vienas pagrindinių ląstelės energinių junginių.
Prieš keletą metų Lietuvoje išpopuliarėjo sibutraminas, mažinantis apetitą. Šalyje buvo registruotas ne vienas šios veikliosios medžiagos turintis medikamentas. Jis veikia centrinę nervų sistemą ir slopina alkio jausmą. Toks medikamentas turi daug šalutinių poveikių, gali net apnikti mintys apie savižudybę. Dėl šios priežasties Europoje sibutraminas uždraustas. Nepaisant to, iki šiol internete galima nusipirkti įvairių preparatų, kurių sudėtyje yra sibutramino. Juos perka ne tik moterys, bet ir vyrai, ir ne po vieną pakuotę, o maišeliais.
Sibutraminas turi įtakos neuromediatoriaus serotonino sintezei, jis veikia kaip antidepresantas ir mažina apetitą. O serotoninas reguliuoja ne tik apetitą, bet ir nuotaiką, emocijas, miegą, gali sukelti net kliedesių.
Vartojant sibutraminą kartu su vaistais nuo depresijos, gali išsivystyti grėsminga komplikacija – serotonino sindromas. Taip atsitiko vienai farmacininkei, kuri gydėsi antidepresantais. Kad taptų dar gražesnė ir lieknesnė, moteris gėrė kinų arbatą, kurios sudėtyje yra sibutramino. Kai moterį ėmė kamuoti drebulys, neaiškios kilmės nerimas, ji kaltę suvertė kavinėje suvalgytai picai. Moteris kelias paras praleido reanimacijos skyriuje. Kai pacientę perkėlėme į palatą ir paaiškinome, kas atsitiko, įspėjome, kad negalima vartoti Lietuvoje neregistruotų liekninamųjų preparatų, ji net apsiverkė. Labai norėjo būti liekna, sportiška, todėl užsispyrė: „Vis tiek vartosiu.“
Sibutraminas pakišo koją ir vienai žinomai sportinių šokių šokėjai, drąsiai rėžiančiai televizijos projektuose savo nuomonę. Dėl šio preparato ji neteko iškovoto medalio. Šokėja gėrė kinų vaistažolių arbatą „Lido“.
Kai jos organizme buvo aptikta sibutramino, paaiškėjo, kad nesąžiningi gamintojai į vaistažolių mišinį prideda šios veikliosios medžiagos, nes tai sustiprina poveikį. Sibutraminas mažina svorį, o dar efektyviau netekti svorio „padeda“ narkotikai kokainas ir metamfetaminas. Esu sutikęs pacientų, kurie per pusmetį neteko 40 kilogramų. Sakyčiau, pirmiausia toks lieknėjimas paveikia smegenis. Tačiau ši žinia nėra itin svarbi bet kokiomis priemonėmis metantiems svorį žmonėms – juk smegenys ne visiems reikalingos.
Apetitą mažina daug įvairių narkotinių medžiagų. Pavyzdžiui, ekstazis pirmiausia buvo patentuotas kaip medikamentas, slopinantis apetitą. Medicinoje daug tokių pavyzdžių, kai medikamentas išpopuliarėja dėl netikėto šalutinio poveikio. Sildenafilis iš pradžių buvo skiriamas nuo plaučių hipertenzijos, bet visame pasaulyje išpopuliarėjo kaip viagra – preparatas nuo erekcijos sutrikimų, nes gerina varpos kraujotaką.
Kai kurie mitybos ekspertai pataria kasdien išgerti po tris ir daugiau litrų vandens. Aš atsargiai vertinčiau tokius patarimus.
Senovės Kinijoje buvo padaryta daug išradimų. Kinai padovanojo pasauliui šilką, popierių, paraką, spagečius, juos iš Kinijos į Italiją parsivežė keliautojas Marco Polo. Kinai pirmieji pasaulyje sukūrė ir kankinimo vadovėlį. Žudymas varpo garsu, sodinimas ant stulpo – tai menkniekis. Žiauriausias metodas – sugirdyti žmogui daug vandens ir paleisti, kur akys veda. Iš pradžių vandens perteklių šalina inkstai, vėliau – šlapimas išsiskiria su krauju, dar vėliau žmogus ištinsta ir miršta. Tai greitas žudymas vandeniu.
Netekti elektrolitų labai pavojinga. Mano patarimas – vandens reikia gerti tol, kol numalšinamas troškulys. Vanduo pasišalina per inkstus kartu su gliukoze, baltymais ir elektrolitais. Gegužės mėnesį Vilniuje kasmet vyksta daug bėgimo varžybų, kuriose kartais dalyvauju. Nesyk mačiau, kaip įveikę penkis kilometrus nepatyrę bėgikai krinta ant žemės tąsomi traukulių. Jie su prakaitu netenka elektrolitų. Prakaitas sūrus, nes jame yra natrio chlorido, o su prakaitu pasišalina ir šios medžiagos. Geriant gryną vandenį neįmanoma papildyti elektrolitų atsargų organizme. Kur kas naudingesnis mineralinis vanduo.
Dar vienas mitas – ligos kyla dėl rūgštinės vidinės terpės, todėl būtina gerti daug vandens. Organizmo skysčių pH (rūgščių ir šarmų pusiausvyra) labai svarbi normaliai organizmo veiklai. Sutrikus šiai pusiausvyrai, baltymai tampa nebe tokie stabilūs, audiniai blogiau aprūpinami deguonimi, pakinta ląstelių ir kraujagyslių sienelių pralaidumas, sutrinka įvairių organizmo fermentų veikla.
Alkalozė, kai kraujo pH yra padidėjęs, rodo, kad susidarė šarmų perteklius.
Alkalozė pavojingesnis dalykas nei acidozė – rūgščių perteklius. 7,35–7,45 – tik tokiu intervalu gali svyruoti kraujo pH rodiklis. Rūgštėjant vidinei terpei, kai pH siekia 6,9, žmogus dar išgyvena, o šarmėjant ir pH rodikliui pasiekus 7,6 tenka amžiams padėti šaukštą. Yra gudrių verslininkų, siūlančių įsigyti vandens jonizatorių. Toks prietaisas atskiria šarminį ir rūgštinį vandenį. Kai kas tiki, kad geriant jonizuotą (šarminį) vandenį pavyksta mažinti vidinės terpės rūgštingumą ir išvengti ligų. Tokia ligų prevencija mus sugrąžina į XVIII amžių. Tai absurdas. Skrandyje šarminis vanduo reaguoja su druskos rūgštimi ir jokio stebuklo neįvyksta.
Manęs dažnai klausia, kaip vertinu homeopatiją. Atvirai prisipažinsiu – man ji labai patinka, nes toksikologams nepadaugėja darbo dėl žmonių, vartojančių homeopatinius preparatus.
Gamtoje nėra distiliuoto vandens – tiek gėlas, tiek gruntinis vanduo turi tam tikrų druskų. Labai sunku apsinuodyti mineralais, esančiais vandenyje. Kietas vanduo turi kalkių, geležies druskų, jame gali būti didesnis kiekis fluoro. Nuo geležies druskų gali paruduoti dantys, bet niekas dėl to nepateks į reanimaciją. O dideliais kiekiais geriant gryną vandenį gali tekti eiti į parduotuvę pirkti džiovintų razinų ir kitokių vaisių, nes būtina papildyti kalio ir kitokių mikroelementų atsargas. O kur jos dingsta? Mes patys kalį išsisiojame. Negalima kišti nagų prie kraujo pH, nes rūgščių ir šarmų pusiausvyra unikali.
Valgymo ir dietų madas diktuoja Holivudo žvaigždės, o Holivudo pramonei reikia naujų vartotojų. XX amžiaus devintajame dešimtmetyje jos buvo pamišusios dėl Atkinso dietos, vėliau madinga tapo Viduržemio jūros dieta, o štai naujausias sveikuolių valgymo įprotis – valgyti šarminį maistą. Kaip atsirado tokia mada? Žmogaus organizmo rūgščių ir šarmų balansas yra šarminis, tačiau su maistu mes gauname daug rūgšties.
Manoma, tai organizmui sukelia stresą, todėl priaugame svorio, jaučiamės mieguisti. Kadangi skrandžio sultys gamina druskos rūgštį, neutralizuojančią šarmus, kalbos apie šarminimo efektą nėra moksliškai pagrįstos. Diskusijų apie šarminį maistą nauda tik tokia, kad žmonės paįvairina savo valgiaraštį, papildo jį daržovėmis ir vaisiais.
„Toksikologo užrašai“ – daugybę gyvybių išgelbėjęs gydytojas dalijasi įžvalgomis ir patirtimi
Knyga atsirado iš žurnalistės Danutės Jonušienės pokalbių su Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro vadovu Robertu Badaru. Daugybės žmonių gyvybę išgelbėjęs gydytojas toksikologas joje dalijasi savo įžvalgomis, patirtimi, pateikia naujausių mokslinių duomenų.
Nuodai lydi žmoniją nuo senų laikų. Kadaise tai buvo populiari priemonė atsikratyti priešų ir konkurentų. Šiais laikais žmonės dažniau nuodijasi patys, ir ne visada tyčia. Klaidinga manyti, kad toksikologų globon patenka tik padauginę alkoholio nelaimėliai ar degradavę narkomanai.
