- Kada prasidėjo pirmieji skausmo priepuoliai?
- Viskas prasidėjo maždaug apie 2004 m., kai man buvo išoperuotas dantis. Tai buvo sudėtinga, kelias valandas trukusi operacija, kadangi šaknys buvo susipynusios su nervais ir arterija. Gydytojas bijojo užkabinti arteriją, todėl suskaidė šaknį ir ištraukė po gabaliuką. Nepaisant to, turbūt vis tiek užkabino trišakį nervą. Tuomet ir prasidėjo skausmai – labai skaudėdavo apatinį žandikaulį ištraukto danties pusėje ir skausmas kildavo veidu į viršų. Pagal stiprumą šį skausmo galėčiau įvertinti 10 iš 10-ties. Priepuoliai trukdavo iki poros savaičių, kol pavykdavo skausmą numalšinti vaistais. Iš pradžių tai kartodavosi tris kartus per metus, keičiantis metų laikams: iš vasaros į rudenį, iš rudens į žiemą, iš žiemos į pavasarį. Taip pat visada jausdavau atmosferinio slėgio pasikeitimus, artėjančią audrą, pūgą ir pan.
Po truputį priepuoliai dažnėjo. Ypač situacija pablogėjo prieš ketverius metus po gimdymo. Geriamas tabletes teko keisti leidžiamaisiais vaistais. Kartais pavykdavo sustabdyti skausmą, jei „pagaudavau“ pirmuosius skausmo simptomus, kartais nepavykdavo to padaryti. Galiausiai atėjo momentas, kai devynis mėnesius jau nebesuvokiau, kada nustoja skaudėti ir kada pradeda. Skausmas buvo ištisinis. Jis taip mutavo, kad nepasidavė jokiam gydymui, vaistai būdavo nuolat keičiami, kadangi organizmas greitai prie jų priprasdavo.
Tai truko iki praėjusių metų rugpjūčio, kol neišvykome pas rusų gydytoją į Krasnodarą, kuris skausmą gydo injekcijomis į palei stuburą. Apie jį informaciją vyras rado internete. Tiesiog jis pamatė video, kaip šis gydytojas padėjo taip pat trišakio nervo skausmą turėjusiai moteriai. Jai buvo ištraukti bene visi dantys, nes gydytojai manė, kad skausmas kyla nuo jų. Vyras pasiūlė pabandyti ir stebuklas įvyko. Po dviejų procedūrų maždaug per mėnesį „su keliais pasispardymais“ skausmas atsitraukė. Nors tai skausmingos procedūros, man jos buvo menkniekis, lyginant su patirtu košmaru. Apie skausmą primena tik dilgčiojimas, tarsi adata kažkas smeigtų, kai būna netikėta stresinė situacija, ko nors išsigąstu, tačiau iškart praeina.
- Kaip atrodė Jūsų kasdienybė tuos devynis mėnesius?
- Iki tol visą laiką dirbau, tik esant priepuoliams būdavau prikaustyta prie lovos. Tačiau tuos devynis mėnesius apie darbą negalėjo būti nė kalbos. Netgi šeimoje negalėjau atlikti savo pareigų. Viską darė vyras: paimdavo dukrą iš darželio, rūpindavosi ja namuose, padarydavo mums valgyti, palikdavo maisto man kitai dienai. Aš pati net pastovėti negalėdavau, beveik visą laiką gulėdavau lovoje. Mano reakcija į aplinkos dirgiklius buvo taip padidinta, kad jei vaikas išmesdavo iš rankų šaukštelį ar kažkokį daiktą, tas garsas man būdavo toks stiprus, tarsi trenktų būgnais prie ausies. Gerdavau raminamuosius, kad užmigčiau, nes kitaip miegoti būdavo neįmanoma. Taigi režimas buvo toks: pamiegi 4-5 valandas, kol veikia vaistai, atsikeli, pavalgai, vėl išgeri vaistų ir miegi toliau, nes kol miegi, nejauti skausmo. Kai nemiegodavau, būdavau labai irzli, įsitempusi. Tokioje būsenoje bet kokį dirgiklį, bet kokį žodį priimi iškreiptai ir konfliktas gali kilti „lygioje vietoje“. Pati sau buvau nemiela, negalėjau žiūrėti į veidrodį, nes skausmas iškreipia veidą, pasikeičia akių forma. Žiūrėdavau į save veidrodyje ir suprasdavau – manęs nebėra, akys nebespindi.
- Kaip jautėsi Jūsų vyras?
- Vyras vėliau prisipažino, kad buvo momentas, kai jis negalėjo nei likti su manimi, nei išeiti. Jam buvo labai sunku. Nepaisant to, stengėsi mane visokeriopai palaikyti. Kadangi vyrui teko didžiausias krūvis, jis aktyviai ieškojo būdų mane pagydyti, per naktis naršydavo internete. Prieidavome iki įvairių kuriozų. Kartą išvertė mane iš lovos, liepė ateiti į virtuvę ir laikyti prie žado karštą per pusę perpjautą virtą kiaušinį. Man labai karšta, sunkiai galiu išlaikyti, o jis sako: „Laikyk, gal padės“. Mat perskaitė internete, kad gali padėti. Dar, atsimenu, ieškojo pelargonijų, kurios esą taip pat padeda esant trišakio nervo neuralgijai.
Tuo tarpu Skausmo klinikoje siūlė vadinamąją skausmo blokadą, kai į veido sritį leidžiami skausmą blokuojantys vaistai. Tačiau nervas yra žandikaulio srityje, nėra taip lengva pataikyti. Jeigu tai nepadėtų, darytų pjūvį už ausies ir endoskopu bandytų atskirti kraujagyslę nuo nervo. Manyta, kad nervą spaudžia išsiplėtusios kraujagyslės. Jeigu ir tai nepadėtų, reikėtų gręžti kaukolę ir specialiais leidžiamaisiais vaistais ištirpdyti nervą. Bėda ta, kad patys medikai įspėjo, jog po šių gydymo būdų gali pasireikšti fantominis skausmas, kai nebėra kam skaudėti, bet vis tiek skauda. Buvo baisu ryžtis.
- Kokios mintys sukosi Jūsų galvoje per šį košmarišką laikotarpį?
- Supratau, kodėl draudžiama vairuoti vartojant psichotropinius vaistus. Devynis mėnesius buvau tarsi apspangusi. Iš pradžių gydytoja man sudarė gydymo planą trims mėnesiams – vieną mėnesį gerti epileptikams skirtus vaistus, du mėnesius – antidepresantus. Po jų reikėjo daryti pauzę, tačiau pasikartojus simptomams kursą kartoti iš karto. Man teko tai daryti du kartus, o vaistų dozė nuo pusės tabletės per dieną padidėjo iki šešių. Prisimenu momentą, kai supratau, kad neurologės skirtą kursą teks kartoti jau trečią kartą. Sėdėjau virtuvėje ir verkiau, kadangi nenorėjau vėl gyventi toje būsenoje, kurią sukelia vaistai. Tampi kaip žolė – nebelieka jokių jausmų, nieko nebegali daryti, net elementariai apsitvarkyti namuose, nes nėra jėgų, kamuoja stiprus mieguistumas, viskas aplinkui plaukia.
Taigi mano būsena tuo metu buvo klaiki. Antidepresantai šiek tiek ją gerino, bet pradėjau viską pamiršti. Ir dabar dar trumpoji atmintis prasta – viską užsirašinėju. Pamiršti, kur padėti raktai, dar nėra taip baisu. Baisu, kai tu pyksti, esi nusiminusi ar kaip tik labai džiaugiesi, tačiau nebeprisimeni kodėl. Taigi tu jauti visus jausmus, bet nebegali pasakyti, kas juos sukėlė. Bandai prisiminti, bet nepavyksta. Visai kas kita, kas vyko prieš dešimt ar penkerius metus. Šiuos dalykus gerai prisimenu.
- Kaip Jūsų ligą ištvėrė maža dukrelė?
- Ji ir dabar žino, kad mamai „skauda“, kad negalima prie jos lįsti, reikia elgtis tyliai. Ateina, paglosto, žino, kad mamą reikia saugoti. Žinoma, kad tuo metu jai trūko dėmesio ir tai jaučiasi., nors vyras tikrai su ja daug užsiėmė. Dabar ji „atsigriebia“ ir dėl to kartais būna neklaužada.
- Ar dabar vėl galite gyventi pilnavertį gyvenimą?
- Taip, nuo veido nuslinko ta amžino susirūpinimo ir kentėjimo išraiška. Dar būdami Krasnodare nusprendėme: jeigu šis metodas man padės, tokį centrą įkursime ir Lietuvoje. Esu toks žmogus, kuris visiems nori padėti. Aš taip matau savo misiją pasaulyje. Anksčiau mano darbas buvo susijęs su personalo atranka – padėdavau žmonėms rasti geresnį darbą, pagerinti savo finansinę padėtį, kovodavau už darbuotojų teises prieš darbdavius. Dabar matau, kad galiu žmonėms padėti kitaip. Aš suprantu, kad visi mes skirtingi ir nėra vieno pagalbos būdo, tačiau gal kažkam padeda vaistai, kažkam – akupunktūra, o kažkam padės šis metodas. Todėl su vyru ir įkūrėme Aktyvios neurologijos centrą, kuriame ne tik bus gydomi žmonės, kuriems nepadeda jokie kiti būdai, bet ir vyks medikų iš visos Europos apmokymai, kaip taikyti gydytojo iš Rusijos sukurtą RANC (nervų centrų aktyvumo atstatymas – DELFI) metodą savo gydymo įstaigose.
