- Kada narkotikų pabandėte pirmą kartą?

- Pabandžiau būdama dar dešimtoje klasėje. Iškart pradėjau nuo heroino, tik iš pradžių nesibadžiau, o rūkydavau. Tuo metu buvo tokia mada – jei tu „trauki“ heroiną, esi labai šaunus. Klasėje berniukai vartojo, o mergaitėms nesinorėjo atsilikti. Pojūtis man labai patiko, nes apimdavo labai didelė euforija, jaučiausi labai graži, pasitikinti savimi, viskas atrodė gėlytėmis nuklota. Dėl pinigų galėdavau sau leisti tai tik keletą kartų per mėnesį. Kartais pinigų prašydavau buto, kurį man buvo išnuomojusi mama, šeimininkės. Meluodavau, kad su klase einame į kiną. Šeimininkė skolindavo, nes žinojo, kad mama jai atiduos skolą. „Čekis“ (dozė – DELFI) kainavo 20 litų. Su drauge per pusę pasiimdavo vieną, mums užtekdavo. Kai išvykau mokytis į kitą mokyklą ir nebebuvo aplinkoje galimybės vartoti, ilgėdavausi to jausmo.

- Kodėl gyvenote nuomojamame bute? Juk dar buvote paauglė.

- Kai mūsų tėvai išsiskyrė, man buvo dvylika, broliui – 16-ka. Jis liko gyventi su tėvu ir labai prasigėrė. Galiausiai prieš penkerius metus mirė. O man mama išnuomojo butą, kadangi patėvis manęs nepriėmė. Praktiškai nuo trylikos metų gyvenu viena. Tam tikra prasme ją pateisinu. Mes neturėjome, kur gyventi, o jai pasitaikė geras vyras, jos nemušė, kaip mano tėvas. Ji susitvarkė gyvenimą. Tačiau manimi rūpinosi tik materialiai. Atvažiuodavo sumokėti šeimininkei už butą, valgyti man atveždavo, tačiau šilumos ir pokalbių labai trūko. Paskutinius dvejus metus gyvenau nedideliame miestelyje – pas tetą arba bendrabutyje. Mokiausi vidutiniškai ir profesinę mokyklą baigiau tik tetos dėka, ji mane tempė už ausų. Tačiau pagal profesiją nedirbu – netraukia virėjos darbas.

- Ką veikėte pabaigusi mokyklą?

- Iš karto įsidarbinau kasininke prekybos centre. Atidirbau ten dvejus metus, susipažinau su vaikinu, kuris pardavinėjo ir pats vartojo narkotikus. Iki tol buvau praktiškai nutraukusi vartojimą – parūkydavau nebent atvažiavusi į Vilnių. Nebuvo fizinio poreikio, juolab kad nebuvo, kur jų gauti. Prieš tai turėjau vaikiną, su kuriuo draugavau ketverius metus. Jis buvo paprastas ir labai mane mylėjo, bet jį palikau, nes įsimylėjau „krūtesnį“. Ir, aišku, vėl įklimpau, kai narkotikai tapo tokie prieinami. Tuomet prasidėjo juodas vartojimas. Tėvas buvo man padovanojęs miško su žeme, kadangi bijojo, kad už skolas gali ją prarasti. Aš pardaviau, gavau 17 tūkst., mamai daviau 7 tūkst., kadangi ji taip pat turėjo skolų, o likusius pinigus labai greitai, gal per porą mėnesių, su draugu išleidome narkotikams. Gyvenau su juo, nors jis mane mušė, skriaudė, o galiausiai nėščią išmetė į gatvę – tikrąja to žodžio prasme neįleido namo. Nakvodavau laiptinėse, pas pažįstamus, kol atsidūriau nakvynės namuose.

- Ar negalvojote pasidaryti abortą?

- Buvo vėlu: jau buvo šeši mėnesiai. Jaučiau, kad esu nėščia ir anksčiau, bet nieko nesiėmiau. Mačiau, kaip keičiasi kūnas, auga pilvukas, buvo dingusios mėnesinės, tiesa, jos gali dingti ir dėl narkotikų vartojimo, tačiau nieko nedariau. Gyvenau kaip transe. Kai sužinojau terminą, jau buvo vėlu.

- Kaip gyvenote iki gimdymo?

- Kai apsigyvenau nakvynės namuose, kartu gyventi ir mane palaikyti atvažiavo mama. Prieš gimdymą su mama buvome aptarusios, kad kūdikį atiduosime į globos namus, tačiau kai pamatė mano dukrą, apsiverkė ir iki šiol nepaleidžia – labai ją myli. Įdomiausia, kad jos vyras, negalėjęs priimti manęs, mergaitę augina kaip savo. Mama išsivežė iš manęs mergaitę, kai jai buvo trys mėnesiai, nes aš po gimdymo vėl pradėjau žiauriai vartoti. Tarp jų toks stiprus ryšys, kad vienas be kito jie negali, nors ji vadina jį ne tėčiu, o vardu. Reikia pamatyti, kaip mano patėvis, visiškai man svetimas žmogus, myli mano dukrą. Tiesa, maždaug prieš metus dukra pradėjo klausinėti, kur tėvelis. Aš tiesiai pasakiau, kad jis mus paliko, o mane skriaudė. Ir daugiau nebeklausia. Jai septyneri.

- Kur glaudžiatės dabar?

- Likusi viena vėl pradėjau dalyvauti metadono programoje ir susipažinau su dabartiniu savo draugu. Esame kartu jau aštuonerius metus. Jis nuo pat pradžių mane labai palaikė – apmokėdavo mano pragyvenimą nakvynės namuose, atsivesdavo pas save ir pamaitindavo, vėliau priėmė pas save gyventi. Tik jo močiutė manęs labai nemėgo, kadangi pradžioje abu vartodavome. Labai ilgai jam teko gyventi tarp dviejų ugnių, o man prireikė penkerių metų, kad sutarčiau su jo močiute. Gyvenome dviejų kambarių bute, bet vieną kambarį jie nuomojo, todėl mes trise glaudėmės viename kambaryje. Miegojome vis trys vienas šalia kito. Buvo labai sunku, bet dabar mes su močiute labai puikiai sutariame. Nors aš dirbu, praktiškai viską už skolas pasiima antstoliai, o ji nė žodžio nesako, kad mane tenka jiems išlaikyti.

- Kokios Jūsų skolos?

- Per visus tuos metus susidarė 6 tūkstančiai skolos – už narkotikus, baudos už važiavimą be bilieto, buvau kartą paėmusi 700 litų kreditą, kuris su palūkanomis išaugo iki 1500 litų. Mes su draugu nusprendėme kuo greičiau išmokėti šias skolas, todėl atiduodame visą savo algą. Liko jau tik1800 litų skola.

- Ar buvo sunku susirasti darbą?

- Esu pakeitusi daug darbų. Ir kasininke dirbau, ir operatore picerijoje, bet kai tik pradedi vartoti, visi darbai baigiasi. Susirandi naują darbą, pradedi vartoti ir prarandi jį. Ilgiausiai esu išdirbusi dvejus metus – tai buvo pirmas mano darbas. Kai direktorė ir apsauga pamatė, kad miegu prie kasos, tiesiai paklausė, ar nevartoju. Nemelavau. Kaip jie manęs gailėjo – tokia panelė, jauna, graži, stebėjosi, kaip įklimpau į tą liūną. Teko išeiti, nors nesu nieko pavogusi. Tačiau negali dirbti narkomanai su pinigais. Paprastai viename darbe užsibūdavau pusę metų, du mėnesius, mėnesį. Paprastai pradėdavome vartoti abu su draugu. Jei vienas paslysta, iš paskos – ir kitas. Tačiau būna ir tokių atvejų, kai vienas kuris nors nori narkotikų, kitas ne. Tiek jis ne kartą yra mane atkalbėjęs, tiek aš jį.

- Koks tai pojūtis, kai norisi narkotikų?

- Kai atsiranda tas noras, pastoviai galvoji tik apie tai. Važiuoji troleibusu ir svajoji, kaip norėtum įsidurti. Labai tikroviški sapnai – jau turi švirkštą rankose, bet tau nepavyksta įsidurti, nes arba pameti, arba kažkas atima, arba policija pasirodo. Pabudęs dar labiau nori. Tai labai įkyri būsena, kuriai atsispirti praktiškai neįmanoma. Man padeda tik darbas – ten šios mintys užsimiršta. Vieta, kurioje dirbu dabar, man labai patinka. Kiekvieną vakarą aš laukiu rytojaus, nes noriu į darbą. Dar nepraradau šio darbo, nors paskutinis atkrytis buvo visai neseniai. Žmogus mums paliko narkotikų ir mes pradėjome abu juos vartoti. Tai truko dvi savaites – vartojome kasdien.

- Kokie Jūsų santykiai su dukra?

- Jau du mėnesius jos nemačiau, nes ji gyvena kitame mieste. Kadangi aš atkritau, man neduoda metadono su savimi, o be jo aš neišbūsiu. Gal parą prakentėčiau, bet prasideda ašaros, tampu irzli, nėra nuotaikos, pradedu rėkti ant vaiko. Todėl kai dukra skambina ir klausia, kada atvažiuosiu, meluoju, kad daug dirbu. Pati dėl to jaučiuosi labai blogai. Dukters sveikata puiki. Sužinojusi, kad esu nėščia, perėjau prie metadono. Vis dėlto man buvo ne visai tas pats, kas bus su kūdikiu. Kai mama su vaiku netikėtai išvažiavo – vieną dieną grįžau ir pamačiau, kad surinkti visi daiktai, – man buvo labai didelis šokas. O jai buvo didžiausias šokas, kai aš, paėmusi vaiką, parą negrįžau. Mama per tą parą pražilo. Aš buvau pas pažįstamą, vartojau narkotikus, amfetaminas veikė visą naktį, tad reikėjo su kažkuo pabūti, pabendrauti. Vaikui turėjau pampersų, mišinukų.

- Kaip narkotikai paveikė Jūsų sveikatą?

- Turiu hepatitą C, krenta dantys, oda jau papilkėjusi. Anksčiau buvau simpatiška, graži moteris, o dabar jaučiuosi jau sena. Jaučiu baimę dėl sveikatos, nes žinau ne vieną, kuris mirė nuo kepenų cirozės. Man siūlo nemokamą gydymą, bet nedrįstu, bijau biopsijos. Jaučiu didelę baimę daktarams, taip pat adatų bijau – kai ima kraują, aš nusisuku. Kaip ir daugelis, prisiekinėjau, kad niekada gyvenime nesidursiu. Tai ne tas pats, kaip įsidurti dozę heroino. Tai aš galiu padaryti pati, nors kol išmokau, visas rankas susibadžiau. Vėliau be problemų susileisdavau tris-keturis kartus. Taigi dienai išeidavo apie šimtą litų. Vieną dozę susileidi ir jau galvoji, kur gauti pinigų kitai, nes ji veikia tik keturias-šešias valandas. Taigi po pietų reikia vėl, prieš miegą – dar kartą. Kai vartoji, gyveni nuo dozės iki dozės – nieko daugiau. Išeini ryte ir visą dieną ant kojų, nes ieškai pinigų.

- Iš kur gaudavote tiek pinigų?

- Aš niekada nevogiau, bet prašydavau žmonių. Prieinu ir prašau pagelbėti maistui mažam vaikui. Didžiausia gauta suma – 200 litų kupiūra. Davė viena moteris. Kelis kartus esu gavusi po 100 litų, gal kokius penkis kartus – po 50 litų, o paprastai – po 20, 10, 5, 2 ar po litą. Tai nėra paprasta, tenka išklausyti ir užgauliojimų, ir raginimų eiti dirbti. Tačiau man sekėsi, nes neatrodžiau panaši į narkomanę. Žmonės klausinėdavo, kas nutiko, o aš pasakodavau, kad esu viena su vaiku, paliko vyras, už butą reikia mokėti, neturiu už ką. Jie patikėdavo ir padėdavo, o aš tuos pinigus išleisdavau narkotikams.

- Ko tikitės iš ateities?

- Neturiu ypatingų svajonių. Draugas išsilaikė teises ir labai nori automobilio. Jis labai gerai mokėsi, yra protingas, labai išsilavinęs. Tik jam narkotikai pakišo koją. Jis irgi augo be mamos, močiutė nuo trylikos metų jį globojo, tėvas buvo narkomanas ir mirė nuo kepenų cirozės. Augdamas tokioje aplinkoje taip pat labai anksti pradėjo vartoti. Dabar jis nori darbo, gal išvykti į užsienį užsidirbti. O aš noriu išsimokėti skolas, gal susirasti geresnį darbą, ne pagalbinės indų plovėjos. Ne kartą svarsčiau apie galimybę pati auginti dukrą, bet neturiu motiniškų jausmų. Dukra yra mano širdyje, pasiilgstu jos, bet nėra taip, kad kentėčiau dėl to, kad ji negyvena su manimi. Gal todėl, kad nuo trijų mėnesių ji buvo paimta iš manęs. Antrą kartą ją pamačiau, kai jai jau buvo pusė metų, po to pamačiau tik po metų, kadangi aš tuo metu vartojau narkotikus. Po to kartu su draugu net trejus metus išbuvome be narkotikų. Buvo labai stiprus noras atsistoti ant kojų. Nuo penkerių metukų dukrą lankau reguliariai. Per tą laiką su mama santykiai labai pagerėjo, nes ji matė, kad aš stengiuosi, dirbu. Dar labai norėčiau prisiversti išsigydyti hepatitą. Įkalbinėju draugą, kad kartu eitume ir vienas kitą pastumtume, tuomet mažiau bijočiau. Tačiau jis nenori, kažkaip apie tai negalvoja. Baisu, nes ne vienas jau miręs nuo šios ligos. Kai sužinai apie kito mirtį, pagalvoji, kad ir man taip gali atsitikti, bet apsisuki ir toliau vartoji. Nežinau, kodėl taip yra.

E. Subata: įtraukę narkomanus į gydymą, iš „juodosios rinkos“ išimtume 110 mln. Lt

Vilniaus priklausomybės ligų centro direktorius Emilis Subata, neseniai dalyvavęs Jungtinių Tautų narkotikų ir nusikalstamumo prevencijos biuro (angl. UNODC) organizuotoje mokslininkų konsultacijoje Vienoje, paklaustas, ar tarptautinei bendruomenei pavyksta sėkmingai spręsti pasaulinę narkotikų vartojimo problemą, pabrėžė, kad viena iš nenumatytų neigiamų „karo prieš narkotikus“ pasekmių yra ta, kad daugelyje šalių asmuo, kuris vartojo narkotikus, yra iš karto morališkai pasmerkiamas ir išstumiamas iš visuomenės. Jis paženklinamas nenutrinama dėme kaip „visuomenės šiukšlė“, kaip potencialiai pavojingas visuomenei. Dėl tokio požiūrio jis ne visada gali sulaukti tinkamos medicinos ir socialinės pagalbos. Sveikatos priežiūros ir socialinės pagalbos įstaigos daugelyje šalių žiūri į tokį žmogų kaip į pavojingą nusikaltėlį. Jei toks asmuo, negaudamas gydymo, sulaukia baudžiamosios teisės priemonių, pvz., laisvės atėmimo bausmės, tai tik pablogina jo galimybes grįžti į normalų visavertį gyvenimą.

Emilis Subata
„Kova su narkotikais daugelyje šalių yra pavirtusi „karu su narkomanais“. Lietuva ir visos pokomunistinės šalys – ne išimtis. Asmenys, sergantys priklausomybe nuo narkotikų, nuolat policijos sulaikomi, jiems skiriamos administracinės baudos, jie pakartotinai įkalinami. UNODC konsultacijai suburti mokslininkai atkreipia šalių vadovų, politikų dėmesį į tai, kad priklausomybė nuo narkotikų yra liga. Joks žmogus nenori tapti „narkomanu“ – prarasti šeimą, draugus, darbą, gyventi po tiltu ar įsivelti į nusikaltimus, patirti komplikacijas, kurios neišvengiamos švirkščiantis narkotikus. Tai vyksta prieš žmogaus valią, nes narkotikai paveikia žmogaus smegenis. Poreikis vartoti narkotikus biologiškai nustelbia kitus interesus, todėl bausmės, pakartotinis baudų skyrimas ar laisvės atėmimas nėra veiksmingi ligos gydymo būdai.

Lietuvoje probleminių narkotikų vartotojų, kuriems reikalinga pagalba, yra apie 5 tūkst.. Todėl finansiniai ištekliai padaryti gydymą prieinamą santykinai nėra dideli. Lietuvoje priklausomybių gydymas turi būti prieinamas psichikos sveikatos centruose. Tačiau didžiausias iššūkis yra tradicinis medicinos specialistų ir visos visuomenės požiūris, kad priklausomas nuo narkotikų žmogus yra ne ligonis, o nusikaltėlis, „šiukšlė“. Įtraukę 5 tūkst. probleminių narkotikų vartotojų į gydymą, iš „juodosios rinkos“ išimtume mažiausiai 110 mln. litų. Grėsmė netekti šios apyvartos gali būti priežastis, kodėl prieiga prie gydymo lieka sunki, o toliau kliaujamasi tradiciniais „jėgos“ metodais. Laisvės atėmimo vietose vien oficialiai žinomi priklausomi nuo narkotikų asmenys sudaro iki 20 proc. įkalintųjų Lietuvoje“, - teigė medikas.

Pasak jo, kol kas nėra įrodymų, rodančių, kad ilgesnis ar trumpesnis priverstinis gydymas, t. y. prieš paciento valią, izoliuotoje aplinkoje, yra veiksmingas. Norint pasveikti, būtina ir vidinė asmens motyvacija. Tačiau tam tikros sankcijos gali būti svarbios narkotikus vartojančiam asmeniui savanoriškai pasirinkti gydymą, socialinę reintegraciją ir keisti elgesį. Vilniaus priklausomybės ligų centras jau šeštus metus teikia gydymo, priežiūros paslaugas asmenims, kurie savanoriškai pasirinko teismo įpareigotą gydymą nuo narkotikų priklausomybės. Kelerių metų patirtis rodo, kad apie 50 proc. atvejų tokiems asmenims pavyksta sėkmingai gydytis ir išvengti įkalinimo.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (139)