Kaip DELFI sakė klinikinis toksikologas Robertas Badaras, dėl gyvačių įkandimo konsultacija taip pat suteikta veterinarijos klinikai, į kurią šeimininkai atgabeno labradorą. Jam į snukį įkirto angis.
Kaip juokavo daktaras, gyvatės žmogiena neminta, todėl kerta „tik gerai patampytos už uodegos“. Pirmieji šiemet rimtai nuo gyvačių nukentėję žmonės ant gyvačių užtaikė miške.
Vis dėlto, kaip teigė R. Badaras, labai bijoti gyvatės nereikia, „svarbu nelipti jai ant galvos, į mišką eiti ne su basutėmis, o rimčiau apsiavus“.
Nuo gyvačių nukentėję žmonės gali skambinti ir konsultuotis visą parą veikiančiu Apsinuodijimų kontrolės ir informacijos biuro telefonu Vilniuje 23362052 ar mobiliuoju telefonu 8 687 53378.
Kaip DELFI sakė prie minėtų telefonų budėjusi specialistė, šiemet dėl gyvačių kol kas nebuvo konsultuotas nė vienas gyventojas, tačiau „tai dar nieko nereiškia, nes arba žmonės patys žinojo, ką daryti įkandus gyvatei, arba sulaukė tinkamos specialistų pagalbos“.
Įkirto gyvatė? Trys tabu
Klausiami, ko negalima daryti įkirtus gyvatei, specialistai mini populiariausius mitus: kad sužeistą vietą reikia prapjauti, prideginti, galūnę - užveržti.
Jeigu jau įkando gyvatė, pirma pagalba - galūnės (dažniausiai gyvatės įkerta į kojas ir rankas) įmobilizavimas. Kai galūnė nejuda, yra mažesnė kraujotaka, todėl pažeidimas mažiau išplinta. Jeigu yra galimybė, ant įkandimo vietos galima uždėti į audeklą įvynioto ledo ar šaltą daiktą ir kuo greičiau vykti į gydymo įstaigą.
Dėl nuodų iščiulpimo iš žaizdos yra kelios nuomonės.
Pasak toksikologų, gal būt tai ir gali pagerintų nukentėjusiojo būklę, bet jei gelbėtojo burnoje yra mažiausias pažeidimas ir nuodas pateks į kraujotaką, burnos gleivinę, gelbėtojas nukentės greičiau ir labiau už auką, nes kuo arčiau galvos patenka nuodai, tuo didesnį pavojų kelia.
Vienintelė nuodinga gyvatė
DELFI primena, jog Lietuvoje yra vienintelė nuodinga gyvatė – angis. Šis roplys minta ant žemės perinčių paukščių (ypač liepsnelių, pečialindų) jaunikliais, varlėmis, pelėmis, o jaunos angys - vabzdžiais ar sliekais.
Mūsų platumose angis paprastai būna 50 – 60 centimetrų, kai kada užauga iki 70 – 80 cetimetrų ilgio. Palyginimui galima pasakyti, kad geltonskruostis žaltys yra daug didesnis, jo ilgis siekia iki 1,2 metro.
Angis dažniausiai būna šviesiai rusva su tamsiai rudu ar juosvu nugaros raštu, tačiau pasitaiko ir labai tamsių ar visai juodų individų, kai kada – net labai šviesių ar rausvų.
Beje, per vasarą gyvatė keletą kartų neriasi iš odos ir po to būna žvilganti.
Kartais žmonės sako, kad ypač piktos angys - „padūmavusiomis“ akimis. Gamtininkai pripažįsta, jog šiuose žodžiuose yra tiesos, tik ją reikia suprasti tiesiogiai – pasiruošusios nėrimuisi angies akis dengia jau apmiręs ragenos sluoksnelis, todėl jos būna neskaidrios. Nematydamas aplinkos, roplys vadovaujasi kitais pojūčiais, ypač uosle ir nosyje esančiu Jakobsono organu, tiriančiu šilumos bangas. Tokia gyvatė pasiruošusi gintis nuo bet kokios potencialaus priešo.
