Pirmųjų dviejų istorijas visi puikiai žino, tačiau trečioji būtybė - žymiai paslaptingesnė. Dar XX amžiaus 8-ąją dešimtmetį, kai vienas Čikagos radijo stoties laidų vedėjas eteryje užsiminė apie dantukų fėją, Amerikos stomatologų asociacija sulaukė lavinos skambučių – žmonės prašė daugiau informacijos. „Vos neišprotėjome“, - tuo laiku sakė asociacijos bibliotekininkas, skelbia salon.com.
Maždaug panašiu metu tokioje pat situacijoje atsidūrė ir Šiaurės vakarų universiteto stomatologijos mokyklos profesorė Rosemary Wells. Juk ir taip milijonai mažųjų amerikiečių po pagalve palikdavo pieninius dantukus, tikėdamiesi ryte vietoje jų rasti pinigėlį. Šie vaikai dantukų fėjai rašydavo laiškus ir šventai tikėjo, jog tarp fėjos ir jų užsimezga ryšys – juk procedūra kartojama net po 20 kartų. Profesorė negalėjo patikėti, kad niekas nenumano, iš kur ta istorija apie paslaptingąją dantukų fėją.
Taigi R. Wells nusprendė išsiaiškinti tiesą. Pirmiausiai atsirado serija straipsnių žurnale, kuriuose akademikė ėmėsi gvildenti dantukų fėjos mitą. Tada sekė apklausa – pirmoji tokio pobūdžio apklausa, kurios metu buvo apklausta 2 tūkst. vaikų turinčių amerikiečių. Praėjus dešimtmečiui, R. Wells ir toliau itin nuodugniai domėjosi tema – ji netgi atidarė teminį muziejų (savo namuose Ilinojaus valstijos Dirfildo mieste). Per tą laiką R. Wells tapo tikra dantukų fėjos specialistė, noriai dalijo interviu, netgi pasirodė Oprah Winfrey pokalbių laidoje. „Aš nesu dantukų fėja, tik konsultuoju jos klausimais“, - per interviu yra sakiusi R. Wells. Taip parašyta ir jos vizitinėje kortelėje. „Pas mus dantukų fėja nedirba. Visus interesantus nukreipiame pas R. Wells“, - sako Amerikos stomatologų asociacijos atstovai.
Štai ką pavyko sužinoti R. Wells. Dantukų fėja – gana naujas reiškinys. Pirmą kartą ji pasirodė 1927 metais Esther Watkins Arnorld išleistoje 8 puslapių knygelėje vaikams. Savaime suprantama, su pieniniais dantimis susiję ritualai žymiai senesni. Pirmųjų dantų atsikratymo istorijos siekia seniausius laikus. XX amžiaus 7-ąjį dešimtmetį mokslininkas B. R. Townendas išgrynino pagrindines devynias šio ritualo formas: 1) pieninis dantis metamas į saulę; 2) dantis metamas į ugnį; 3) dantis metamas pro kojas; 4) dantis metamas ant stogo; 5) dantis padedamas į pelės urvelį; 6) dantis užkasamas; 7) dantis paslepiamas, kur gyvūnai jo nerastų; 8) dantis paslepiamas medžio drevėje ar įkišamas į plyšelį sienoje; 9) dantis praryjamas paties vaiko, motinos arba gyvūno.
Labiausiai paplitęs ritualas – nuo Rusijos iki Naujosios Zelandijos – skamba taip: dantis pasiūlomas kaip auka pelei arba žiurkei, viliantis, jog nauji vaiko dantys bus stiprūs ir aštrūs kaip graužiko. Dažniausiai pieninio danties pasiūlymą palydi speciali malda ar dainelė, šlovinanti stipriadantį žvėrelį.
1928 metais Leo Kannerio išleistoje knygoje „Folklore of the Teeth“ užrašyta nemažai tokių pieninių dantų aukojimo ceremonijų katėms, šunims, voverėms ir bebrams.
Sveikų dantų talismanu dažniausiai įvardijama pelė – ši taisyklė galioja ir šiomis dienomis. Daugelyje šalių visame pasaulyje vaikai ir toliau po pagalve palieka pieninius dantukus, vildamiesi, jog naktį ateis pelytė ir juos pasiims, mainais palikdami pinigų ar kokią mažą dovanėlę.
Prancūzų vaikai turi savo La Petite Souris (Mažąjį peliuką), kuris prancūzų tautosakoje pasirodo dar XVII amžiuje. Keliose ispaniškai kalbančiose šalyse pieninius dantukus savinasi Ratóncito Pérez (peliukas Perezas). Be to, šis žavus graužikas Madride turi jam skirtą muziejų.
Manoma, jog dantukų fėja – išskirtinai amerikiečių pramanas, į vieną sujungęs du paslaptingus veikėjus: pelytę, kuri įslenka į vaiko miegamąjį ir atlieka dantuko ir monetos apkeitimo ritualą, ir gerąją fėją - tradicinę iš Europos kilusią mitinę būtybę, vieną dieną tiesiog perskridusią Atlantą.
Joks ne atsitiktinumas, jog tuo metu, kai dantukų fėja pradėjo įsitvirtinti Amerikoje, Waltas Disney pristatė animacinius filmus „Pinokis“ ir „Pelenė“ – kiekviename iš jų vaizduojama geraširdė motiniška fėja, gebanti pildyti norus.
Dantukų fėjai pavyko įsitvirtinti populiariojoje kultūroje – savo pozicijos užleisti ji net neketina: pasirodo dešimtyse vaikams skirtų knygų, puošia pagalvių užvalkalus (kur netgi prisiūta speciali kišenėlė pieniniam dantukui). Dantų fėja pasirodo ir animaciniuose filmukuose bei komedijose – vien ko vertos Dwayne‘o Johnsono bandymas persikūnyti į šią būtybę.
Tačiau kokia dantukų fėjos populiarumo paslaptis? R. Wells ir kiti tvirtina, jog dantukų fėja – paguoda ir parama vaikams gana gąsdinančiu ir neramiu metu (kai krenta pieniniai dantys). Nors gyvenime skaudžių patirčių ne viena ir ne dvi, pieninio danties praradimas – pirmoji tokia, todėl ir kelia nemenką siaubą. Arnoldas van Gennepas įvardija tris su dantukų fėja siejamo ritualo dalis: atsiskyrimas (dantis iškrenta, vaikas jį pasideda po pagalve), perėjimas (burnytėje žioji skylė, vaikas užmiega) ir išsipildymas (naujas dantis - vaikas po pagalve ranka pinigėlį. Knygoje „Flights of Fancy, Leaps of Faith“ Cindy Dell Clark sako, jog piniginio atlygio schema (pinigas mainais už dantuką) padeda vaikams darniau įsilieti į suaugusiųjų pasaulį. Pinigai šiuo atveju simbolizuoja atsakomybę ir brandą.
Panašu, jog dantukų fėja iš esmės patinka ne tik vaikams. Kaip atskleidė atlikta apklausa, 97 proc. tėvelių teigiamai arba neutraliai vertina šią mistinę būtybę. Pasiekimas tikrai nemenkas, turint omenyje, jog už jos nestovi jokie religiniai ar kalendoriniai argumentai. Bėgant metams, dantukų fėja tampa vis dosnesnė ir dosnesnė: Amerikoje vidutiniškai už vieną pieninį dantuką ji palieka 3,7 dolerio (9,35 Lt). Tai net 23 proc. daugiau nei praeitais metais.O nuo 2011 metų pastebėtas net 42 proc. augimas. Atsižvelgiant į tokią nemenką ir vis augančią finansinę grąžą, būtų naivu tikėtis, jog bent jau artimiausiu metu dantukų fėjos kultas ims silpti.
