Mergina neturi gimdos, jos kaklelio ir makšties angos, yra tik kiaušidės. Tai ji sužinojo sulaukusi septyniolikos, praneša dailymail.co.uk.

Diagnozė buvo nustatyta tada, kai mergina dėl stuburo skausmų kreipėsi į bendrosios praktikos gydytoją. Bendraudama su juo paminėjo, kad jai vis dar neprasidėjusios mėnesinės.

Buvo nuspręsta atlikti tyrimus ir netrukus paaiškėjo, kad Jacqui Beck neturi vaginos, jos vietoje tėra įdubimas. Tai reiškia, kad ji negali užsiimti seksu ar išnešioti kūdikio.

Šį sindromą turinčios moterys iš pažiūros atrodo kaip visos. Kitaip tariant, diagnozė nustatoma tik tada, kai moteris pabando užsiimti seksu arba sunerimsta nesulaukdama pirmųjų mėnesinių.

Vaito saloje gyvenanti Jacqui prisipažįsta, kad išgirdusi savo diagnozę pasijautė „tarsi apsigimėlė“. „Niekada nesijaučiau kitokia nei kitos moterys, todėl žinia sukėlė šoką. Negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu, - atvirai pasakoja mergina. - Buvau įsitikinusi, kad gydytoja suklydo, tačiau kai ji paaiškino, kad būtent todėl nėra mėnesinių, viskas tapo aišku“.

Merginai medikai paaiškino, kad ji niekada negalės išnešioti kūdikio, o kad galėtų užsiimti seksu, jai gali prireikti operacijos.

„Išėjau iš gydytojų verkdama – niekada nesužinosiu, ką reiškia pagimdyti, būti nėščiai, sirgti mėnesinėmis. Visi tie dalykai, kuriuos ateityje planavau daryti, staiga iš mano ateities buvo ištrinti, - toliau aiškina britė. - Buvau tikrai pikta ir jaučiausi taip, lyg nebebūčiau tikra moteris.

Jacqui prisipažįsta niekada iki tol nebandžiusi lytinių santykių, todėl ir nesuprato, jog kažkas negerai. „Tai nebuvo sąmoningas sprendimas neturėti vaikino, bet paprasčiausiai man nepatiko nei vienas vaikinas iš mano aplinkos. Laimei, turint omenyje tai, ką aš žinau dabar“.

Jungtinėje Karalystėje MRKH sindromą turi viena iš penkių tūkstančių moterų. Kadangi išoriškai toje vietoje, kur turėtų būti makštis, dažniausiai yra įdubimas, sutrikimas išaiškėja tik nesulaukus pirmųjų mėnesinių ar bandant lytiškai suartėti.

Nepaisant pirmojo šoko, mergina stengiasi žiūrėti į situaciją pozityviai – ji tiki, kad tai padės sutikti jai skirtą vyrą. „Jeigu jam tai kels problemų, tuomet jis nėra toks vyras, su kuriuo norėčiau palaikyti santykius, - aiškina Jacqui. - Esu beviltiškai romantiška ir žvelgiu į tai kaip į puikų charakterio testą. Nesusikoncentruoju į tai, jog ši situacija atgrasys vyrus. Iš tiesų manau, kad tai padės surasti „tą vienintelį“.

Mergina tvirtina norinti būti sąžininga su vyrais ir ketina jiems iškart papasakoti apie tai. „Jausiuosi geriau, jeigu jie žinos tiesą, o jeigu pabėgs vien išgirdę apie MRKH, tuomet nenoriu su jais turėti intymių santykių“, - aiškina ji.

Jacqui prisimena, kad sulaukusi keturiolikos vis dažniau girdėjo drauges kalbant apie prasidėjusias mėnesines, tačiau ji nepanikavo, nes buvo aukšta ir labai liekna bei galvojo, kad tiesiog lėčiau vystosi. Ji sutelkė visą dėmesį į savo ateities planus ir septyniolikos stojo į muzikos koledžą Gilforde.

Skausmai kaklo srityje 2012 metų vasarą ją paskatino kreiptis į medikus. Mergina prisipažįsta, kad sužinojusi savo diagnozę drovėjosi apie tai prisipažinti savo šeimai ir draugams, jau bekalbant apie perspektyvą, kad tai teks papasakoti savo būsimiems vaikinams.

„Buvau pernelyg sutrikusi, kad galėčiau paskambinti savo mamai ir pasikalbėti su ja apie tai, todėl ryžausi išsiųsti laišką elektroniniu paštu, - toliau pasakoja ji. - Ji iškart man perskambino ir kitą dieną iš Vaito salos atvyko į Gilfordą. Nors mama dėl manęs sielojosi, tačiau bandė sužinoti kaip įmanoma daugiau apie šį sutrikimą, kad mes galėtume jį suprasti. Be to, ji ragino mane žvelgti į šviesiąją šio reikalo pusę. Mes juokėmės, kai ji vardijo, ko man neteks patirti – mėnesinių skausmų, gimdymo, tepinėlio tyrimų“.

J. Beck buvo nusiųsta į Londone esančią Karalienės Šarlotės ligoninę, kuri specializuojasi MRKH sindrome. Čia jai buvo paskirtas specialus gydymas, kai įvairaus dydžio plėtikliais buvo bandoma ištempti jos makšties kanalą. Merginai buvo pasakyta, kad jeigu tai nepadės, teks daryti operaciją.
Ji prisimena: „Praleidau ten dvi dienas, buvau mokoma naudoti plėtiklį ir sužinojau daugiau apie MRKH sindromą. Kai pirmą kartą seselė parodė, kaip juo naudotis, iš drovumo vos nemiriau. Tačiau dabar prie jo įpratau ir vertinu tai kaip dar vieną gydymo būdą“.

Jacqui džiaugiasi, kad medikai padėjo jai užmegzti kontaktus su tą patį sindromą turinčiomis moterimis. „Buvo puiku pakalbėti su merginomis, kurios jaučiasi taip pat kaip aš, - atvirai sako ji. - Nustojau jaustis tokia vieniša, be to, pokalbiai su moterimis suteikė vilties, kad galima turėti visavertį seksualinį gyvenimą“.

Laimei, gydymas vyksta sklandžiai ir greičiausiai devyniolikmetei operacijos neprireiks – ji galės turėti lytinius santykius, kai to norės.

Ateityje jos laukia sudėtingesni pokalbiai, kai ji pajus norą turėti vaikų. „Dabar nesu dar to amžiaus, kad galvočiau apie vaikus, tačiau manau, jog ateityje taip nutiks. Pasinaudosiu pakaitine motina arba įsivaikinsiu, tačiau turiu įsitikinti, kad tai bus priimtina bet kuriam mano sutiktam vaikinui“, - įsitikinusi Jacqui.

Mergina bando ir čia įžvelgti teigiamą pusę bei mano, jog jai geriau, nei tai moteriai, kuri bandydama pastoti sužino, jog negali to padaryti.

„Aš turiu laiko įprasti prie šios minties“, - sako ji.

„Buvau tai pasakiusi tik penkiems geriausiems savo draugams, tačiau paskui suvokiau, kad neturiu dėl ko gėdytis. Jeigu sirgčiau vėžiu ar kokia kita liga, žmonės mane palaikytų, - toliau samprotauja devyniolikmetė. - Tad neseniai atskleidžiau tai visiems „Facebook“, papasakojau apie savo situaciją. Mane nustebino tai, kaip pozityviai visi sureagavo. Jie tikino, jog tai drąsu ir gražu, todėl dabar norėčiau, kad būčiau buvusi atvira nuo pat pradžių“.