Ne veltui spalio 29-oji minima kaip Pasaulinė insulto diena, mat insultų tik daugėja. Žinoma, tai susijęs su ilgėjančia gyvenimo trukme – didžioji insultų statistika prasideda maždaug nuo 65 metų amžiaus, tačiau jis gali nutikti net ir jauniems žmonėms. Taigi kas laukia insultą patyrusio žmogaus?
Apie savo gyvenimą atviraujantis 91 metų: sunkiausia gyvenime daug ko atsisakyti
Insultą patyrusių žmonių bei jų artimųjų draugiją atstovavusiam Anatolijui šiandien jau 91-eri. Vyras atvirauja patyręs net tris insultus.
„Pirmą kartą insultas buvo labai silpnas. Šeštadienį pasikėliau iš lovos ir sugriuvau. Mano žmona – daktarė, todėl nepraėjo nė valanda, kaip gulėjau ligoninėje. Po pirmo insulto atsistačiau greitai, bet kairė ranka ir kairė koja jau buvo „netikros“. Labai stiprus buvo trečias insultas, kuris įvyko maždaug prieš 8 metus. Atsigavau po jo maždaug tik po 4 metų, o ir dabar vaistų geriu „do čiorta“ (galybę – rus. žarg.). Jau buvau paruoštas širdies šuntavimo operacijai, aš nuėjau į dušą nusiprausti ir nugriuvau. Atsistojau, parėjau į palatą, bet man dingo kalba. Kadangi jau buvau ligoninėje, po 20 minučių man buvo pradėtas gydymas.
Tačiau dažnai ir dabar sunku būna tinkamą žodį rasti. Tik džiaugiuosi, kad vis dar moku galvoti. Parodyti tai išorėje sunkiau. Neseniai taisiau lempą. Anksčiau tokį remontą atlikdavau per 15 min., o dabar dirbau daugiau kaip 2 val. Neklauso tos mano rankos, bet matote – galima gyventi. Žmona mane tempė į tą gyvenimą, kiek galėjo. Tačiau sunkiausia, kad daug ko reikia atsisakyti.
Pavyzdžiui, visą gyvenimą mėgau saldumynus, o dabar jau nebegaliu jų valgyti, nors labai sunku atsisakyti. Kažkada buvau tokios pusiau karinės organizacijos DOSAAF pirmininko pavaduotojas. Pirmininkas buvo generolas. Jis patyrė labai stiprų insultą. Lankiau jį, kai jis pats nieko negalėjo daryti, jį absoliučiai reikėjo aptarnauti. Tačiau jis atsistatė ir vėl grįžo į darbą. Tiesa, jį greitai išvijo, nes vis dėlto „nebe tas“ buvo. Tačiau jis nesusilaikė nuo alkoholio – ir nors daug jaunesnis už mane, jau seniai kapuose“, - savo gyvenimą pasakojo senolis.
Pasak jo, insultas nuo infarkto skiriasi tuo, kad po infarkto tu išgyveni arba ne, o insultas yra blogiau – tu nemiršti, bet jau nebeatitinki normalaus žmogaus įvaizdžio. „Po insulto, kai norėdavau ką nors paimti nuo žemės, turėdavau klauptis ant kelių. Dabar jau galiu pasiekti nesiklaupdamas“, - savo istoriją pasakojo vyriškis.
Kadangi Anatolijaus žmona dar dirba, didžiąją dalį laiko namuose jis praleidžia vienas. Tačiau stengiasi būti naudingas – bent jau valgyti pagamina. „Žmogus turi būti naudingas. Aš gerai pažinojau Algirdą Brazauską. Jis buvo pasitraukęs iš valdžios ir sakėm, kad negrįš, bet po metų grįžo. Pinigų jam nereikėjo, bet jam reikėjo darbo. Žmogus, kuris visą gyvenimą dirbo, ir mirdamas dirbs“, - įsitikinęs pašnekovas.
Daugiausiai vilčių teikia „miegančiosios gražuolės“ simptomas
Pasak Vilniaus universitetinės slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninės Neurologijos skyriaus vedėjo Jokūbo Fišo, simptomai po insulto priklauso nuo to, kurioje smegenų vietoje įvyko insultas. Jei smegenų neuronai žuvo toje vietoje, kuri valdo ranką, ji paralyžiuojama. Jei pažeista už regą atsakinga smegenų sritis, žmogus apanka. Taip pat gali sutrikti kalba, rijimas, šlapinimasis, tuštinimasis ar kitos funkcijos. Be to, insultas vienu metu gali įvykti ne vienoje vietoje ir pažeisti kelias smegenų sritis. Tokiu atveju simptomų daugėja.
„Dažniausiai insultas įvyksta dėl ligų, kurios vadinamos „tyliosiomis“. Jos nebylios, todėl žmogus gali net nežinoti sergantis. Net kai būna padidėjęs arterinis kraujospūdis, jis nieko bloga nejaučia ir nesigydo. Taip pat insulto priežastimi gali tapti kraujo sudėties pokyčiai – pavyzdžiui, padidėjęs cholesterolio lygis kraujyje arba padidėjęs kraujo krešumas, cukraligė. Kartais ir gydymas nepadeda sukontroliuoti pavojingos būklės – vis tiek įvyksta insultas. Kartais, ne dažnai, insulto priežastimi gali tapti kraujagyslių spazmas. Pavyzdžiui, žmogus labai susijaudino, patyrė didžiulę įtampą, stresą, ir jam įvyksta insultas. Tačiau tokiais atvejais paprastai būna ir kitų priežasčių – kraujospūdžio svyravimai, kraujo sudėties pokyčiai“, - aiškino specialistas.
J. Fišo teigimu, tikimybė pasveikti priklauso nuo insulto stiprumo. Jei insultas nedidelis, pažeista nedidelė smegenų dalis, kitos dalys dažnai perima pažeistos dalies funkcijas ir žmogus visiškai pasveiksta arba turi tik nedidelę negalią – viena ranka silpnesnė, prasčiau mato ir pan. Tam tikrais atvejais gali atsistatyti ir pažeista smegenų sritis. Mat egzistuoja vadinamasis „miegančiosios gražuolės“ simptomas, kai smegenų nervinės ląstelės yra apmirusios, vangokos, bet nežuvusios. Gydymas ir slauga jas vėl pažadina. „Vis dėlto pakitimai gali būti negrįžtami, todėl insultas – labiausiai invalidizuojanti liga“, - sakė medikas.
Pasak pašnekovo, tendencijos gąsdinančios, nors kraujospūdžio ir širdies ritmo sutrikimai šiais laikais visai neblogai gydomi. Nepaisant to, daugėja insultų ne tik neišsivysčiusiose, bet ir išsivysčiusiose šalyse. Žinoma, labiausiai tai susijęs su ilgėjančia gyvenimo trukme, o kuo žmogus vyresnė, tuo didesnė rizika insultui. Didžioji insultų statistika prasideda maždaug nuo 65 metų amžiaus, tačiau insultas gali nutikti net ir jauniems žmonėms.
Nuo ko priklauso „stebuklingas“ išgijimas
„Bene labiausiai į akis krentantis pažeidimas po insulto – paralyžius, kai žmogus nevaldo kojos arba rankos. Tačiau pažeidimai gali būti labai įvairūs. Jie priklauso nuo to, kokia smegenų dalis labiau nukenčia: gali būti ir kalbos, ir regos, ir pažintinių funkcijų sutrikimai, kai sušlubuoja atmintis, intelektas, savikritika. Be abejonės, keičiasi žmogaus asmenybė, todėl tenka girdėti iš namiškių, kad žmogus buvo absoliutus darboholikas, o dabar visiškai nenori nieko veikti. Taigi visiems pacientams, atvykusiems pas mus, visada sakau, kad iš karto negaliu pasakyti, kokia bus reabilitacijos eiga.
Visas pasaulis pripažįsta, kad atsistatymas po insulto trunka nuo 3 iki 5 metų. Tiek laiko smegenyse vyksta persitvarkymo procesai. Todėl labai svarbu, kad į reabilitacijos procesą įsijungtų ir namiškiai, nes mūsų reabilitacija, kuri vyksta 2 mėnesius, yra tas pats, kaip moksleiviui baigti pirmą klasę. Pacientas turi pats išmokti dirbti su savo kūnu, o namiškiai turi įvaldyti jo slaugą – kaip saugiai jį pakelti, kaip saugiai vesti, kad nesužalotų. Priklausomai nuo to, kiek pacientas bus motyvuotas, kiek namiškiai įsitrauks į reabilitacijos procesą ir jam padės dirbti jau grįžus namo, toks ir bus rezultatas. Mūsų įtaka – vos 10 proc., o galutinė sėkmė priklauso nuo ligonio ir jo aplinkos“, - teigė Kauno klinikų Reabilitacijos klinikos Neuroreabilitacijos poskyrio gydytojas reabilitologas dr. Raimondas Savickas.
Deja, pats ligonis savo motyvacijos negali valdyti – viskas priklauso nuo pažeidimo vietos. Jei dešiniarankiui pažeidžiamas kairysis pusrutulis, ne tik paralyžiuojama dešinė pusė, bet ir stringa motorinė kalba. Nors jis viską suvokia, negali pasakyti, nebent paprastą sakinį iš veiksnio ir tarinio. Tačiau tokie žmonės paprastai būna labai motyvuoti. O štai jei dešiniarankiui pažeidžiamas dešinysis pusrutulis, nelieka nei motyvacijos, nei valios, žmogus nėra savikritiškas, jis įsivaizduoja, kad neserga.
„Jie net nesuvokia, kad jų kūnas paralyžiuotas. Tokiam žmogui kasdien turi pradėti nuo to paties: „Labas rytas, jūs esate ligonis, viena jūsų kūno pusė paralyžiuota, todėl mes turime dirbti, sportuoti“. Kasdien reikia įtikinėti, kad jam to reikia. Taigi kiekvienas insultas labai savitas ir iš tiesų matau labai mažai žmonių, kurie po 2 mėnesių išeitų savo kojomis. Dažniausiai jie išvažiuoja vežimėlyje. Žinant dabartinę situaciją, kai jaunimas masiškai emigruoja, o insultus dažniausiai patiria vyresnio amžiaus žmonės, kuriais rūpintis nėra kam, negalima tikėtis gero rezultato. Labai dažnai namiškiai mūsų klausinėja, ką jiems daryti toliau, į kokią slaugos ligoninę vežti ligonį. Ir tuomet mums būna gaila įdėto darbo, nes slaugos namuose žmogus gaus intensyvią slaugą, bus pavartomas, kad pragulų neatsirastų, pamaitinamas, ir tiek, o visi tyrinėtojai nurodo, kad apie 90-95 proc. žmogus pasiekia per pirmus 12 mėnesių.
Todėl labai svarbus reabilitacijos tęstinumas, kuris, aišku, gula ant namiškių pečių. Kita vertus, taip yra visame pasaulyje. Reabilitacijos metu žmogus iš esmės apmokamas, kad toliau dirbtų pats. Tuo tarpu namiškiai nori, kad įstaigoje ligonis būtų laikomas kuo ilgiau, nes jie tuomet jaučiasi atsipūtę, atsiranda tik besibaigiant reabilitacijai ir nežino, ką toliau daryti. Todėl visko būna. Buvo atvejis, kai žmogus iš mūsų išėjo trepsėdamas, o po mėnesio mūsų kineziterapeutė nuvažiavusi rado jį gulintį kaip po reanimacijos. Jis žmonai vis guosdavosi, kad pavargo ir nori ant sofos pagulėti, televizorių pasižiūrėti. Užtenka 1-2 mėnesių ir pacientui negrįžtamai, kaip liaudis sako, sukaulėja sąnariai, jie tampa nepaslankūs, sutrumpėja raumenys ir pan. Net per 1-2 savaites regresuoja tai, ką pavyko pasiekti per 2 mėnesių reabilitaciją. O kitas žmogus atėjo pas mus po trejų metų be jokių insulto pasekmių žymių, nors išėjo visiškai nevaldydamas rankos. Kaip jis sakė, ranka judėti pradėjo tik po dvejų metų, tačiau jis turėjo tiek valios, kad tuos dvejus metus intensyviai dirbo“, - pasakojo medikas.
Tik penktadalis pacientų po insulto grįžta į darbą
Taigi atsistatymą, pasak pašnekovo, lemia daug veiksnių: kokio stambumo kraujagyslė ir kurioje vietoje pažeista, taip pat labai svarbu, kada pradėtas gydymas – jei žmogus sukniubo kur nors sode ir buvo rastas leisgyvis antrą ar trečią parą, pažeidimai būna labai gilūs. Po gydymo viskas priklauso nuo reabilitacijos tęstinumo. Pavyzdžiui, ligonis gali būti perspektyvus, bet jeigu jis neturi artimųjų, pažangos sunku tikėtis.
Amžius įtakos turi mažai. „Nors jaunesnio amžiaus žmogaus kraujagyslės turėtų būti sveikesnės, jis neatsistato greičiau. Turėjau dvi studentes, vyrukas buvo atvežtas tiesiai iš dalinio. Viską lėmė pažeidimo dydis. Vienos studentės insultas buvo labai stiprus – ir šiandien ji vaikšto prilaikoma“, - prisiminė R. Savickas.
Paklaustas, kaip greitai žmonės pripažįsta savo ligą, medikas pabrėžė, kad egzistuoja trys ligos stadijos, kurias pereina kiekvienas pacientas. Iš pradžių liga neigiama: „Aš būsiu sveikas, nesąmonė, kad dabar turėsiu dirbti kelerius metus, kad išmokčiau vaikščioti“. Tai tęsiasi maždaug 2 savaites. Kai pamatoma, kad po mažą žingsnelį į priekį žengiama ne kasdien, o kas savaitę ar net kas dvi, prasideda pykčio stadija: „Kodėl tu vaikštai, o aš nevaikštau“. Žmogus gali būti arba labai piktas, arba visiškai apatiškas, nieko nenori matyti ir girdėti, visus siunčiantis „ant trijų raidžių“. Galiausiai ateina susitaikymo stadija – žmogus aiškiai suvokia, kas su juo įvyko. Tuomet vieni krenta į didelę depresijos duobę ir juos tenka gydyti antidepresantais, o kiti pradeda stengtis, kad grįžtų į gyvenimą.
Tyrimų duomenimis, vis dėlto nuo 60 iki 80 proc. išgyvenusių pacientų invalidizuojasi. Tik penktadalis išgyvenusiųjų grįžta į darbą. Kita vertus, insultas dažniausiai nutinka jau gerokai pagyvenusiems žmonėms, kurie būna nutraukę savo darbinę veiklą.
Ko insultą patyręs žmogus gali tikėtis iš valstybės
Pasak Valstybinės ligonių kasos atstovų, į reabilitacijos ir sanatorinio gydymo paslaugas teikiančias įstaigas siunčiami asmenys, kurie serga ligomis, įrašytomis į medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo indikacijų sąrašus. Ar pacientas gali gauti šias paslaugas stacionare, ar ambulatoriškai, sprendžia gydytojas pagal paciento sveikatos būklę. Svarbu tai, kad pacientas turi teisę pats pasirinkti, į kurią įstaigą jam parankiau vykti.
Į medicininės reabilitacijos gydymo indikacijų sąrašą yra įtrauktas ir smegenų insultas. Sveikatos apsaugos ministro įsakyme numatyta, kad po smegenų insulto, įvertinus paciento biosocialinių funkcijų sutrikimo laipsnį ir paciento būklės sunkumą, gali būti teikiamos ambulatorinės arba stacionarinės reabilitacijos paslaugos.
Į medicininę reabilitaciją dėl tos pačios ligos suaugusieji pacientai pagal indikacijas siunčiami vieno kurso per vienus kalendorinius metus. Po stacionarinės reabilitacijos, neatsistačius funkcijoms, gali būti pritaikyta ir ambulatorinė reabilitacija (III reabilitacijos etapas) arba tais pat metais suteikta pakartotinė ar palaikomoji reabilitacija, jeigu jiems pripažintas neįgalumas.
Taigi ir po smegenų insulto gali būti teikiamos pakartotinės ir palaikomosios reabilitacijos paslaugos. Šioms paslaugoms gali būti siunčiami asmenys, kuriems pripažintas 0–25 proc. darbingumo lygis, asmenims, sulaukusiems senatvės pensijos amžiaus, kuriems yra pripažintas didelis specialiųjų poreikių lygis, taip pat iš dalies darbingiems asmenims, kuriems pripažintas 30–40 proc. darbingumo lygis. Pakartotinė reabilitacija yra skiriama 3 metus po specialiųjų poreikių nustatymo. Vėliau neįgaliesiems kiekvienais metais gali būti skiriama palaikomoji reabilitacija.
Nustatyta, kad ambulatorinės reabilitacijos kursą sudaro iki 14 dienų, stacionarinės reabilitacijos II lygio kursas gali trukti iki 24, 32 arba 40 dienų, III lygio – iki 54 dienų, pakartotinė reabilitacija – iki 24 dienų, o palaikomoji – iki 20 dienų. Ligonių kasos reabilitacijos įstaigoms apmoka už kiekvieną lovadienį, tad paslaugos kaina priklauso nuo to, kiek dienų pacientas buvo gydomas. Nustatytos tokios reabilitacijos paslaugų kainos: vienas ambulatorinės reabilitacijos lovadienis – 57,8 51,44 Lt, II lygio reabilitacijos lovadienis – 119,44 Lt, III lygio reabilitacijos – 219,21 Lt, palaikomoji reabilitacija – 90,07 Lt.
