Jūs buvote pirmasis gydytojas rezidentas, 1977 m. įleistas gydyti į Sovietų Sąjungos teritoriją. Kaip Jums tai pavyko?
L.S. Pavyko dėl Čikagos universiteto tarptautinio prestižo. Mūsų universitete lankėsi net 30 mokslininkų iš Sovietų Sąjungos. Tuo metu aš jau antrą kartą buvau negavęs leidimo atvykti į Lietuvą. Buvo įprasta, kad tam reikėjo leidimų. Nuėjau pas dekaną, pasiskundžiau, o jis pažadėjo, kad paskambins į Maskvą kolegai Mokslo akademijos pirmininkui. Taip leidimą gavau. Atvykau, bet man neleido įeiti į ligoninę. Tam reikėjo Vidaus reikalų ministerijos leidimo. Jo laukiau tris savaites. Tuo metu Čiurlionio gatvėje lankiau paskaitas, tačiau turėjau palydovą, kuris su manimi buvo visada.
R.S. Tai buvo unikalu. Čikagos universitetas yra prestižinis, gavęs daugiausiai Nobelio premijų visame pasaulyje ir ten atvykdavo medikų iš viso pasaulio, taip pat ir iš Maskvos. Taigi Linas „prispaudė“ vadovybę – esą jie čia atvažiuoja, tad kodėl aš negaliu ten nuvykti?
Ir kiek laiko praleidote Lietuvoje?
L.S. Tris mėnesius. Kadangi jau žinojau, kad noriu būti oftalmologas, Lietuvoje man sakė, kad visi oftalmologijos skyriai Vilniuje uždaryti dėl remonto. Iš tiesų jie tiesiog neturėjo, ką rodyti. Daugiau oftalmologijos specialistų ir įstaigų buvo Kaune, o Kaunas buvo uždaras miestas dar nuo R. Kalantos laikų. Galiausiai visgi man leido važiuoti ir į Kauną – likus trims savaitėms iki išvykimo į Ameriką.
Ir ką Jūs pamatėte Kaune?
L.S. Pamačiau, kad vaikus ligoninėse laiko labai ilgai, skaičiuoja lovadienius, kad 20 daktarų, palikę savo darbą, su manimi išvažiuoja į restoraną kalbėti apie Ameriką. O po savaitės gydytojai jau man sakė, kad turiu išvažiuoti atgal į Vilnių.
O kaip įranga, darbo metodai? Ar buvo skirtumų?
L.S. Labai didelis skirtumas, dėl to pasiryžau ir vėliau atvykti į Lietuvą. Tuo metu Lietuvoje nebuvo vienkartinių medžiagų ir priemonių. Net ir adatos buvo daugkartinės, pirštinės buvo labai grubios, todėl daktarams buvo sunku operuoti, mikroskopai buvo pasenę. Atvežiau ir siūlų, ir vienkartinių pirštinių, ir adatų...
R.S. Ir muilo.
L.S. Ir muilo. Džiaugiuosi, kad aš pirmas Lietuvoje pradėjau pratinti žmones prie skysto muilo. Pakabinau ant sienos, kad galima būtų rankas muilinti, nes mačiau, kad netgi ligoninėse muilas dingdavo. O skystas – prikabintas prie sienos, tad jį pavogti sudėtinga. Kai vėl lankiausi Vilniuje, vien tik dėl manęs visą tualetą vakarietiškai suremontavo. Žinoma, visi gydytojai buvo labai patenkinti. Vėliau buvau Panevėžyje, aklųjų ir silpnaregių draugijos patalpose, kuriose vidury tamsaus koridoriaus buvo laiptas. Nurodžiau, kad čia jam ne vieta, o kai atvažiavau kitą kartą, jis buvo jau išlygintas.
Kaip Jūs manote, kodėl lietuviai taip kreipė dėmesį į Jūsų pastabas?
L.S. Nes buvau vakarietis. Valdžia bijojo, kad nepakenkčiau propagandai.
Galbūt susilaukėte grasinimų ar perspėjimų?
L.S. Ne. Man niekas nedrįso nieko sakyti. Tačiau gimines šaukė pasiaiškinti, apie mes kalbėjome.
Kas keletą metų vis apsilankydavote Lietuvoje. Kokius pasikeitimus matėte?
L.S. Labai daug dalykų pasikeitė į gerąją pusę. Džiaugiuosi, kad pagreitinau dirbtinių akies lęšių sodinimo operacijų atsiradimą. Kai susiruošiau tai daryti pirmą kartą, man neleido, nes, pasirodo, Lietuvoje tokių operacijų dar niekas nebuvo daręs. Todėl ir man neleido. Būdavo, nueinu, pavyzdžiui, į Antakalnio polikliniką, o gydytojas, mane pamatęs, taip susijaudindavo, kad rankos pradėdavo drebėti. Bijodavau, kad sugadinsiu operaciją, todėl išeidavau. Lankytojai visada daugiau pastebi nei vietiniai.
L.S. Aplankiau Santariškių klinikas, kurios gavo pagalbos iš Europos Sąjungos, bet, man rodos, daug pasako tai, kad Lietuvos akių gydytojai nėra manęs pakvietę nė į vieną konferenciją.
R.S. Linas kviesdavo lietuvius gydytojus ir užmokėdavo už tai, kad jie atvyktų į Amerikos konferencijas.
L.S. Pats juos ir vežiodavau. Turbūt 20 gydytojų apsilankė mano ligoninėje, aš jiems rodžiau operacijas. Tuo metu, kai jų dar niekas nekvietė į Europos ligonines, jie plūdo į Ameriką. Medicinos pasaulyje visi kviečia vieni pas kitus. Aš pirmasis Lietuvoje įkūriau optiką, kurioje prekiaujama plastikiniais ir nedūžtančiais akinių lęšiais. Tai padariau dar prieš Amerikai pripažįstant Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau po optikos įkūrimo ir išslydo iš mano rankų bendravimas. Supyko ant manęs medikai, nes esu išleidęs knygą apie stagnaciją Lietuvos medicinoje. Nepaisant to, džiaugiuosi, kad galėjau prisidėti prie Lietuvos oftalmologijos savo mokslinėmis žiniomis, įranga, priemonėmis, akinių gamyba. Tai jau šis tas. Taip pat padėjau įsteigti šv. Jokūbo ligoninę. Tai buvo pirmoji katalikiška ligoninė Lietuvoje.
Lietuvoje susiformavusi nuomonė, kad Sveikatos apsaugos ministerija labai atsainiai žiūri į privačias gydymo įstaigas. Ką apie tai manote?
L.S. Ji neigiamai žiūri į privačias įstaigas. Tačiau odontologai Lietuvoje greičiausią ir geriausią pažangą padarė. Kodėl? Nes valdžia juos paliko ramybėje. Kas turėjo geriausią ligoninę tarybiniais laikais? Aklųjų draugija, pastačiusi ligoninę Kaune, nes jai leido pasilikti pelną. Visi manė, kad jokio pelno čia nebus, o ligoninė tapo bene turtingiausia organizacija visoje Lietuvoje. Ir tik dėl to, kad valstybė minimaliai kišosi į jos valdymą.
Rima, ką Jūs veikėte tuo metu, kai Jūsų vyras lankydavosi Lietuvoje?
R.S. Mes susituokėme praėjus metams po pirmojo jo, kaip gydytojo, apsilankymo Lietuvoje – 1978 m. Keletą metų po vestuvių jis į Lietuvą nevažinėjo. Po to važiuodavo kasmet, vėliau ir po kelis kartus per metus. Visada už kelionę mokėdavo pats, niekas neremdavo šios veiklos. Farmacijos kompanijos paaukodavo tik vaistų ir visokių priemonių, instrumentų, o mes su vaikais pakuodavom viską į dideles dėžes ar maišus.
Linai, Kodėl Jūs tai darėte?
L.S. Susidraugauji su daktarais, matai, kad reikia pagalbos, trūksta priemonių. Mano tėvai buvo labai patriotiški, mūsų lietuvybė buvo paremta šeimyniniais pagrindais, todėl visa tai išėjo labai natūraliai.
R.S. Bet aš manau, kad būtent tėvas jam davė tokią didelę meilę Lietuvai. Tikrai ne visi vaikai jų devynių vaikų šeimoje buvo tokie dideli patriotai. Bet jie visi iki šiandien vienas su kitu kalba tik lietuviškai. Tai retenybė Amerikoje. Paprastai mes su savo bendraamžiais kalbame angliškai. Kai susipažinau su Linu tautinių šokių grupėje, aš sakiau, kad man lengviau kalbėti angliškai ir paprašiau bendrauti šia kalba, o jis man atsakė, kad aš galiu kalbėti angliškai, tačiau jis man atsakys lietuviškai. Mums bendraujant mano lietuvių kalbos įgūdžiai pagerėjo. Iki tol aš negalėjau šitaip laisvai kalbėti lietuviškai, nors ir lankiau lietuviškas mokyklas.
