31 metų moteris, kuriai 2011 metais buvo diagnozuota Hodžkino limfoma ir kuri po chemoterapijos lytinių santykių metu pradėjo jausti skausmą ir prarado libido, tikisi pakeisti tokią stigmą, rašo dailymail.co.uk.
„Tai buvo dalykas, kurio visai nežinojau, - „ABC News“ sakė Niujorke gyvenanti Kristen Howard. - Man prireikė tikrai daug laiko, kol supratau, kad šalutinis poveikis seksualiniam gyvenimui turi kažką bendra su chemoterapija“.
K. Howard, kuri vėžio diagnozę išgirdo ką tik ištekėjusi, tvirtino, kad net nuslinkę plaukai jai kėlė mažiau nerimo negu šalutiniai efektai, kurių gydytojai niekada neminėjo: vaginos sausumas, skausmingi lytiniai santykiai, sumažėjusios galimybės pasiekti orgazmą ir smukęs libido.
Chemoterapijos metu dažnai prasideda grybelinės infekcijos, ypač toms moterims, kurios vartoja steroidus ar antibiotikus, gydančius ar apsaugančius nuo tokių bakterinių infekcijų kaip opos burnoje ar vaginoje. Maža to, kiaušidėse sumažėjus estrogenų gamybai, gali prasidėti ankstyva menopauzė arba moteris gali tapti nevaisinga.
Anot K. Howard, nors jos vyras „tūkstantį kartų per dieną kartojo, kaip jam patinka plikos moterys, sausumas buvo opi problema“.
„Pridėkite pykinimą, nuovargį, vidurių užkietėjimą, karščio bangas, papilnėjimą, ypač veido ir kaklo srityje, itin tamsius ratilus po akimis, ir suprasite, kad jaučiausi visai neseksuali“, - teigė ji.
„Buvau ką tik po vestuvių ir jausmas, kad kūnas mane paveda, kai turiu kažką daryti, mane tikrai gniuždė“.
Teksaso universiteto Andersono vėžio centro Hiustone seksualumo ir vėžio specialistė Mary Hughes teigė, jog lytinio gyvenimo klausimai neaptariami su vėžiu sergančiais pacientais dėl „tam tikro gėdos lygio“.
„Jie mąsto apie seksą, kai reikia kovoti dėl savo gyvybės, - teigė ji. - Pacientams atrodo, kad jiems nereikėtų apie tai kalbėti“.
Memorialinio Sloano – Ketteringo vėžio centro Niujorke onkologė Shari Goldfarb, gydanti krūties vėžiu sergančias moteris, sutiko su M. Hughes.
„Tai tabu temos moterims, - sakė ji. - Jos nekalba apie tai, nes jaustųsi nepatogiai apie tai diskutuodamos“.
Mokslų daktarė Sh. Goldfarb, atlikusi limfoma ir krūties vėžiu sergančių pacienčių tyrimą, teigė nustačiusi, kad nuo simptomų, susijusių su lytiniu gyvenimu, kenčia daugiau kaip 75 proc. moterų.
„Joms atrodo, kad jų seksualinė disfunkcija susijusi su diagnozės keliamu nerimu ar pasikeitusiais santykiais su partneriu. Tačiau didžiausiomis kaltininkėmis būna operacijos, chemoterapija ar endokrininė terapija“.
Andersono vėžio centro psichologė Leslie Schover teigė, kad nenoras kalbėtis su pacientais seksualiniais klausimais gali kilti ir dėl gydytojų bei seksologų pasirengimo stokos.
„Visoje šalyje galima rasti tik 30 ar 40 psichinės sveikatos profesionalų, išmanančių tiek seksualinę terapiją, tiek žinančių apie vėžį“.
„Moterys tikisi, kad joms padės ginekologai, tačiau jie nieko negali padaryti. Paprasti ginekologai yra chirurgai ir akušeriai, turintys mažai žinių apie moterų seksualinio gyvenimo problemas“, - sakė ji.
Žurnaluose „British Journal Cancer“ ir „Journal of Psychosocial Oncology“ paskelbtos apklausos parodė, kad tik 30 proc. moterų gydymosi nuo vėžio metu ar po jo aptarė lytinio gyvenimo problemas su savo gydytojais.
„Nesvarbu, kiek tau metų, tai sudėtinga tema, - sakė 24 metų ūmia mieloleukemija serganti Suleika Jaouad, kuriai šiuo metu atliekamas paskutinis chemoterapijos kursas.
„Žmonėms taip nepatogu kalbėti apie seksą. Tai trikdo. Tai neįprasta“, - pridūrė ji.
„Aš patyriau visus simptomus – karščio bangas, skausmą lytinių santykių metu. Nesupratau, kodėl tai vyksta, ir nežinojau, su kuo reikia apie tai kalbėti. Giliai širdyje abejojau, ar vertėtų apie tai pakalbėti su savo onkologu, todėl nieko jam nesakiau“.
„Tai kėlė tiek daug streso, kuris man atrodė nereikalingas“, - teigė ji.
S. Jaoud galiausiai išdrįso iškelti šią temą savo onkologui. „Tačiau pati idėja, kad turėjau inicijuoti tokį pokalbį ir kad tokių klausimų aptarimas nėra įtrauktas į protokolą, sukėlė man nuostabą“, - sakė ji.
