Jiems diagnozuojama apakimu gresianti katarakta, klausos sutrikimas ar varginantis trumpalaikės atminties ir niekas nesupranta priežasties.

Dažna pasekmė – trumpalaikės atminties praradimas

Žaibas – tai reiškinys, apie kurį prikurta daugybė įvairiausių posakių. Pavyzdžiui, žaibas netrenkia iš giedro dangaus arba į tą pačią vietą du kartus, žaibo srovė neprasiskverbia į pastato vidų, daiktai prie kūno pritraukia žaibus ir pan. Pasak pašnekovo, visa tai mitai. Tiesa ta, kad lauke žmogus niekur nėra saugus nuo žaibo. Nors 90 proc. atvejų žmonės po susitikimo su šiuo reiškiniu išgyvena, tačiau pasekmės dažnai lieka visam gyvenimui.

„Nors žaibas – elektrinės kilmės reiškinys, tai ne generatoriaus kurtos elektros tekėjimas. Jis labiau panašus į kibirkštį, kuri atsiranda, kai įsielektrinę prisiliečiame prie durų rankenos. Jei trenkia žaibas, jis bėga per mus ne kaip elektra, o kaip vanduo. Tiesa, dalis jo energijos prieš tai mus įkrauna. Jis skverbiasi į mus pro akis ir ausis, todėl po žaibo labai dažni akių ir ausų pažeidimai, kurie gali išryškėti po kurio laiko. Pavyzdžiui, praėjus keliems mėnesiams, gali išsivystyti katarakta ir žmogui prireikia dirbtinio lęšiuko. Be to, kai vyksta žaibo išlydis, žaibo stulpe susidaro apie 100 atmosferų slėgis, kuris, plėšo ir medžių kamienus, ir žmogaus ausies būgnelius. Deja, akies tinklainės pažeidimai ir apkurtimas gali būti negrįžtami“, - pasakojo medikas.

Jei žaibas trenkia tiesiai į žmogų, energijos krūvis toks didelis, kad jis neišgyvena. Dažniausiai žmonės išgyvena žaibo nuosrūvius nuo medžio, grunto ir pan. Įdomu tai, kad metalinių daiktų, (pavyzdžiui, grandinėlės) turėjimas prie kūno nepritraukia žaibo, atvirkščiai, šiuo metu iškelta hipotezė, kad metaliniai aksesuarai gali sumažinti žaibo padarinius. Tyrimai rodo, kad kuo greičiau ir lengviau žaibas įkrauna organizmą, tuo greičiau jis pradeda tekėti paviršiumi ir tuo mažiau sukelia pažeidimų. Metaliniai aksesuarai šį procesą gali pagreitinti. Taip pat tyrimais neįrodyta, kad žaibą pritraukia mobilus telefonas.

Darius Kubilius

„Kai kurie žmonės, išgyvenę susitikimą su žaibu, net nežino, kad patyrė žaibo išlydį, nes nesieja savo sveikatos sutrikimų su žaibo trauma. Jiems gali būti nustatyta įvairių diagnozių, tarp kurių ir trumpalaikės atminties sutrikimas, kuris gali būti negrįžtamas. Tai dažnai aprašomas žaibo padarinys. Ilgainiui šiems žmonėms gresia netekti darbo, nes jie neatsimena, ką padarė ir ką reikia dar padaryti, nebegali tinkamai atlikti savo pareigų, jiems sunku susikaupti, atlikti elementarius veiksmus, jie greitai pavargsta. Dažni ir elgesio sutrikimai – emocijų kaita, varginantis miegas, depresija, baimės. Jei žaibas trenkia taip, kad žmogui sustoja širdis, paralyžiuojamas kvėpavimo centras, dėl smegenų išemijos gali sutrikti ir ilgalaikė atmintis. Ilgalaikės reabilitacijos pagalba jie po truputį atsistato, tačiau žmogui gali tekti pradėti gyvenimą iš naujo. Jis nieko neprisimena, nebeturi jokių socialinių įgūdžių. Suaugusį žmogų tenka vėl auginti kaip vaiką. Būna, kad toks žmogus nepraranda išmoktų profesinių įgūdžių, pavyzdžiui, užsienio kalbos mokėjimo, bet lietuviškai kalbėti gali tekti mokytis iš naujo“, - aiškino D. Kubilius.

Pasak mediko, dažnas žaibo poveikis – kerauno sindromas. Tai trumpalaikis galūnių paralyžius, kuris gali trukti nuo kelių minučių iki kelių savaičių. Odos nudegimai dažni, tačiau negilūs, būdingi trumpalaikiai plunksniniai piešiniai ant kūno ar juostiniai nudegimai tose kūno vietose kur tekant žaibo išlydžiui pasitaiko daugiau drėgmės. Neretai dėl to žaibas susprogdina batus. Mat juose paprastai būna daugiau drėgmės.

Pašnekovas įspėjo, kad žaibo nutrenktus žmones, jeigu jiems sustoja širdis, reikia būtinai gaivinti. Buvo atvejis, kai žmogui sustojo širdis, artimieji jį atgaivino, bet vėliau įvyko antrinis širdies sustojimas dėl kvėpavimo nepakankamumo. Taip yra todėl, kad širdis atsistato greičiau, bet dėl pažeisto kvėpavimo centro smegenyse širdis gali sustoti vėl.

D. Kubilius, tirdamas žaibo paliestus žmones, nustatė išties neguodžiančias pasekmes. Pusei tiriamųjų buvo nustatyta trumpalaikė hipertenzija, tachikardija ir kitokie širdies veiklos pakitimai. Keli pacientai buvo praradę sąmonę, o keletas jų teigia, kad galėjo prarasti sąmonę, nes visko neatsimena. Nemažai pacientų skundžiasi sutrikusiais pojūčiais, daugiausiai rankose, kojose ir pirštuose. Beveik pusė pacientų patyrė kerauno sindromą, kuris truko 5-20 min. 2 pacientams nustatytas ausies būgnelio plyšimas, o klausos pablogėjimu skundėsi dauguma. Taip pat 2 pacientams nustatytas akies uždegimas, o vienam per 3 mėnesius išsivystė katarakta. Net po 2,5 metų 60 proc. pacientų vis dar vargino įvairūs neuropsichologiniai ir sensoriniai sutrikimai.

Kas geriausiai saugo nuo žaibo

Darius Kubilius

„Taigi žaibas – pavojingesnis reiškinys nei manome, todėl labai svarbu žinoti, kaip nuo jo apsisaugoti. Planuojant išvyką, būtina visada pasidomėti prognoze ir pasirūpinti „slėptuve“. Ryto valandomis audros retos, dažniausiai perkūnija būna po pietų ar vakare. Prasidėjus audrai, perkūnijos kryptis neprognozuojama, ji gali pasisukti į bet kurią pusę, todėl pamačius, kad prasideda audra, reikia ieškoti, kur slėptis. Teigiama, kad išgyventi žaibą įmanoma tik vadinamajame Faradėjaus narve – uždaroje konstrukcijoje. Atviroje teritorijoje, ką bedarytume – sėdėtume, gulėtume, mes nesame saugūs. Slėptis reikėtų ne pašiūrėje, o gyvenamajame name, turinčiame natūralų (kanalizaciją, vandentiekį, elektros instaliaciją, gilius pamatus) arba specialų įžeminimą. Tai turi būti uždaros konstrukcijos pastatas, taip pat tinka uždaras automobilis, autobusas, tik žaibuojant negalima liesti metalinių detalių. Taip pat ir namuose žaibavimo metu negalima kalbėti laidiniu telefonu, praustis vonioje ar liestis prie vamzdynų“, - aiškino D. Kubilius.

Pasak pašnekovo, dažnai žaibas žmones nutrenkia prieš lietų arba jam ką tik pasibaigus, nes žmonės neįvertina, kad audra dar nesibaigė. Dažniausiai žaibai sužaloja žmones, stovinčius po medžiu. Jie gauna šoninį nuosrūvį. Tiesa, mieste žmogus saugesnis nei laukuose, kadangi miestuose yra labai daug natūralaus įžeminimo, žaibas daug mažiau plinta gruntu. Tačiau būtent todėl šiuolaikiniai žmonės praranda instinktyvią žaibo baimę, kurią dar turi kaime augusios mūsų močiutės.

„Anksčiau laukuose nuo žaibo žūdavo daug daugiau žmonių, o dabar mes įpratę, kad žaibas dažniausiai nieko nepadaro, todėl drąsiai būname lauke, daugėja lauko laisvalaikio, sporto metu patirtų žaibo traumų. Dažniausiai žaibo traumos patiriamos atvirose, aukštose vietovėse, medžių papėdėse ir prie vandens. Mat žmonės nesisaugo žaibo. Palyginus žaibavimo tankį Lietuvoje ir, pavyzdžiui, Floridoje, kurioje audros itin dažnos, pas mus sužalojimai nuo žaibo yra dažni. Panašiai kaip Afrikoje, kur žmonės neturi kaip apsisaugoti nuo žaibų, priešingai nei mes“, - aiškino medikas.

Paklaustas, ar reikia uždaryti langus žaibuojant, pašnekovas teigė, kad vienareikšmiai atsakyti sudėtinga. Faradėjaus narvas, kuris apsaugo nuo žaibo, yra kiauras. Taigi, jei langas su grotomis žaibas pro jį neprasiskverbs. Tačiau visada yra vėjo gūsio rizika, kamuolinio žaibo tikimybė, todėl langus visgi rekomenduojama uždaryti.