Prarado sąmonę
Avarija, per kurią J.Švedienė patyrė sužalojimų, įvyko gruodžio 10 dieną, tačiau moteris jos iki šiol negali pamiršti. Ne tik todėl, kad dar nesugijo visi sužeidimai.
Tuomet moteris vėlų vakarą važiavo 3-iojo maršruto autobusu ir jau buvo netoli namų – Žiemgalių gatvėje, Šilainiuose, kai į autobusą atsitrenkė lengvasis automobilis „Mercedes-Benz“.
„Po avarijos daug ko neatsimenu, kelis kartus buvau paradusi sąmonę. Žinau, kad kai mane medikai kėlė ant neštuvų, šaukiau: “Atsargiai, skauda!" – pasakojo J.Švedienė.
Kaunietės teigimu, vis dėlto pats nemaloniausias dalykas jos laukė Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriuje, į kurį buvo atvežta 23.30 val. ir ten išbuvo visą naktį.
„Su manimi elgėsi kaip su gyvuliu. Tąsė. Visiškas nesiskaitymas su žmogum. Gal dėl to, kad esu pensininkė. Gal su jaunais elgiasi kitaip?“ – klausė J.Švedienė.
Rado lūžusius šonkaulius
J.Švedienė prisiminė, kad kol Kauno klinikose laukė medikų apžiūros, prašė skirti vaistų nuo skausmo. „Man pasakė, kad galiu pakentėti“, – kalbėjo moteris. J.Švedienė pasakojo kentėjusi ir laukusi.
Visi tyrimai iš pradžių buvo atliekami jai gulint ant specialios stuburo lentos, pačiai judėti nereikėjo. Apie 3 val. nakties, prisiminė kaunietė, gydytojai ją informavo, kad jau žinomi tyrimų rezultatai.
„Atėjo gydytoja ir pasakė: mes jus išleidžiam namo. Nustebau: kaip išleidžiat? Pasirodo, lūžių nėra, tik stiprus sumušimas. Žodžiu, galėjau keliauti namo“, – pasakojo pensininkė.
J.Švedienė prisiminė, kad paklausė medikų, kaip ji pareis namo, kai visą dešinę krūtinės pusę taip skauda, kad sunku net pajudėti. Pasak jos, iš skyriaus personalo sulaukė abejingo atsakymo: „Ne mano reikalas.“
„Ir paliko mane toliau gulėti“, – pasakojo apie naktį klinikų Skubios pagalbos skyriuje moteris.
Vėliau J.Švedienei buvo atlikti pakartotiniai tyrimai. Jie parodė, kad lūžę keturi šonkauliai ir stuburas.
Dėl to J.Švedienė tris savaites buvo gydoma Kauno klinikų Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikoje, kurio medikams už nuoširdų elgesį ir suteiktą pagalbą ji labai dėkinga.
Liepė pačiai užsiropšti
Vis dėlto Skubios pagalvos skyriaus J.Švedienė sakosi negalinti pamiršti.
„Į pakartotinį rentgeno tyrimą mane nuvežė jau gulinčią ne ant lentos. Liepė pačiai lipti iš lovos ir užsiropšti ant rentgeno stalo. Sakau, negaliu, palaukit, padėkit. Gydytoja sėdi koją ant kojos užsidėjusi. Paprašiau nors ranką paduoti“, – pasakojo J.Švedienė.
Atsakymo, anot moters, ji sulaukusi tokio: „Jei nelipsi, parašysim, kad atsisakai tyrimų.“
Pensininkės pasakojimu, jai nepajudant iš vietos, skyriaus personalas vis dėlto atėjo į pagalbą. „Kai pagriebė už rankos... Šaukiau, prašiau elgtis atsargiau. Vietoj “atsiprašau„ sulaukiau: “Tylėk!„ Tik vieną medikę įsiminiau – tokią juodaplaukę. O kitų – ne. Žinot, per tą skausmą“, – kalbėjo kaunietė.
Iš rentgeno kabineto J.Švedienė parkeliavo, kaip sakė, taip pat skausmingai. „Kai šveitė mane į lovą! Viena moteris praeidama tai matė. Ji patraukė pečiais: koks čia elgesys su ligoniu?“ – pasakojo J.Švedienė.
Paliko gulėti pusnuogę
Iš echoskopijos kabineto kaunietei liko taip pat ne patys geriausi įspūdžiai. „Ten buvo labai šalta. Suskambo tyrimą atlikusios darbuotojos telefonas. Ji išėjo pakalbėti ir mane penkiolikai minučių paliko pusnuogę. Guliu, šaukiu pagalbos. Ji grįžo ir vėl išėjo. Neišgirdo, kai prašiau, kad užklotų. Vėl laukiu, šaukiu, kad kas užklotų. Galų gale kažkas išgirdo iš personalo, atėjo ir užklojo“, – nuoskaudą liejo J.Švedienė.
Ji serga diabetu. Liga apie save ėmė ir priminė ne itin patogiu laiku. „Paryčiais ėmė kristi cukraus lygis kraujyje. Kai cukrus krenta, ima darytis bloga, drebėti rankos, atsiranda silpnumas. Prisiminiau, kad kuprinėje turiu saldainių. Prašiau, kad kas nors paduotų“, – prisiminė kaunietė.
Prisišaukusi pagalbą, paaiškino, ko nori. „Dar ko užsimanė!“ – personalo reakciją persakė J.Švedienė. Ji pasakojo paprašiusi dar kartą, aiškinusi, kad jai labai bloga.
„Kuprinę numetė man ant krūtinės. Lyg iki tol būtų per mažai skaudėję“, – kalbėjo kaunietė.
Gąsdino, kad veža į morgą
Kiek vėliau J.Švedienę ėmė troškinti. „Prašiau, kad kas nors atneštų vandens“, – prisiminė ji. Atsakymas, moters žodžiais, buvo toks: „Pas mus nėra vandens.“
„Kai vandens paprašiau dar kartą, patarė pačiai nueiti į tualetą ir atsigerti iš ten esančio čiaupo. O kaip nueiti, jei negaliu išlipti iš lovos per skausmą... Likau be vandens“, – pasakojo J.Švedienė.
Paslaugos teiktos tinkamai
Išleista iš ligoninės ir kiek apsveikusi J.Švedienė Kauno klinikoms parašė skundą. Jame išdėstė visus nusiskundimus dėl tos nakties įvykių.
Ligoninė sudarė komisiją, jos pirmininkas – urologas prof. dr. Daimantas Milonas. Jis ir pasirašė atsakymą, kuris J.Švedienei buvo išsiųstas balandžio 4 d.
„Remiantis duomenimis medicininėje dokumentacijoje ir darbuotojų paaiškinimais, sveikatos priežiūros paslaugos, įvertinus traumos požymius ir nusiskundimus, buvo teiktos tinkamai“, – teigiama atsakyme į kaunietės skundą.
Rašte aiškinama, kad pirmosios dešinio peties, krūtinės ląstos, dviejų krypčių stuburo segmentų ir klubų rentgenogramos atliktos pacientei gulint ant stuburo lentos, kurią galima nuimti tik paneigus dėl įvykusios traumos, kaip įtariama, gyvybei pavojingus vidaus organų sužalojimus.
„Atliktose rentgenogramose (...) ir pleuros echoskopijose gyvybei pavojingų sužalojimų nenustatyta. Išliekant skausmams dešiniame šone po taikyto gydymo analgetikais buvo pakartotos krūtinės ląstos rentgenogramos, kuriose buvo matomas vieno dešinio šonkaulio lūžimas. Suteikus skubią pagalbą skausminio sindromo priežasties detalesniam ištyrimui ir gydymui jūs buvote stacionarizuota į Krūtinės chirurgijos skyrių, kur, atsižvelgiant į klinikinius požymius ir nusiskundimus, buvo nustatyti keturių šonkaulių lūžimai, o pakartojus stuburo juosmeninės dalies kaulų rentgenogramą – dviejų juosmens skersinių ataugų lūžimai“, – teigė D.Milonas.
J.Švedienė sakė, kad šio atsakymo iš Kauno klinikų ji laukė du mėnesius.
Pacientas ne visada teisus
Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriaus vedėjas gydytojas anesteziologas-reanimatologas Kęstutis Stašaitis, paklaustas, ar galėjo kaunietė J.Švedienė jo vadovaujamame skyriuje susidurti su itin nepagarbiu elgesiu, sakė, kad dėl to galvos nedėtų, tačiau, jo manymu, moters įspūdžiams įtakos galėjo turėti ir stresas, ir paprasčiausias nesusikalbėjimas.
„Pacientams ne visada dėl medicininių indikacijų galime leisti gerti, pavyzdžiui, kai yra neaiški situacija ir neaišku, ar reikės operacijos. Stengiamės, kad iki operacijos pacientas bent šešias valandas būtų negėręs ir nevalgęs“, – aiškino skyriaus vedėjas.
Vis dėlto, ar to nebuvo galima paaiškinti pacientei? „Dėl elgesio. Visokių žmonių yra ir pas mus. Skundus mes nagrinėjame, viešai skelbiame ir atkreipiame dėmesį į situaciją. Leidžiame suprasti personalui, kad tokie įvykiai nepraeina nepastebėti“, – kalbėjo K.Stašaitis.
Kalbėdamas apie J.Švedienės nupasakotas situacijas, Skubios pagalbos skyriaus vadovas teigė „kai kurių niuansų“ nenorįs komentuoti paciento teisių apsaugos sumetimais.
„Skunde yra šiek tiek faktinių neatitikimų, kurie galėjo būti nulemti traumos poveikio, streso. Ji ir pati sakė, kad ne viską prisimena“, – pastebėjo medikas.
Pasak jo, lengviausia yra kaltinti ką nors kitą, bet ne save, ir siūlė nepamiršti, kad medicininė kalba ne visada yra suprantama pacientui ir dėl to gali kilti nesusipratimų.
