Tačiau intervencija pasirodė lemtinga – šiandien moters tarp gyvųjų nebėra. Artimieji – neviltyje. Jie įsitikinę, kad operacijos metu buvo pradurta plonoji žarna. Laiku nepastebėta klaida ir tapo moters mirties priežastimi. Medikai teigia patys labai išgyvenantys šį skaudų atvejį ir pataria pacientams nebijoti išsakyti savo skundų, kai dar nevėlu.
Per 12 dienų moteris patyrė net tris operacijas
Kaip pasakojo šiuo metu ne Lietuvoje gyvenanti mirusios moters duktė, jos mama kreipėsi į medikus dėl kiaušidės cistos. Jai buvo pasiūlyta atlikti laparoskopinę operaciją, kurios metu cista būtų pašalinta. Laparoskopija – modernus, tausojantis operavimo metodas, kai per kelis nedidelius pjūvius pilvo sienoje, naudojant optinę sistemą, pilvo ertmėje atliekami reikiami operaciniai veiksmai. Kas vyksta pilvo ertmėje, chirurgas mato monitoriuje. Taigi moteris sutiko. Netrukus, vasario 25 d., Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje jai buvo atlikta operacija.
„Po poros valandų atsibudusi po narkozės mama jautėsi prastai. Jai labai skaudėjo pilvą, dėl skausmo ir silpnumo ji sunkiai galėjo pastovėti ant kojų. Nors gydytojai tą pačią dieną norėjo išrašyti (paprastai po tokių operacijų žmogus iš tiesų namo vyksta tą pačią dieną - DELFI), ji kategoriškai atsisakė važiuoti namo. Gydytojai jos pagailėjo ir paliko ligoninėje iki ryto. Kitą dieną mamos savijauta nebuvo geresnė. Nepaisant to, ji buvo išrašyta namo. Aš tuo metu buvau ne Lietuvoje, kalbėdavomės tik telefonu. Parą ji prasikamavo su sunkiai tveriamu pilvo skausmu namuose, o kai pradėjo netekti sąmonės, pati išsikvietė greitąją pagalbą. Ją išvežė į tą patį Ginekologijos skyrių, tačiau medikai ligoninėje paaiškino, kad jų srityje viskas tvarkoje. Tuomet ją išsiuntė į Chirurgijos skyrių, kuriame ir buvo aptikta, kad prakiurusi plonoji žarna“, - pasakojo Svetlana.
Pasak pašnekovės, per tas 2,5 paros jos mamai vystėsi peritonitas (ūminis pilvaplėvės uždegimas, dėl ko pilvo ertmėje atsiranda skaidraus, o ligai progresuojant, pūlingo uždegiminio skysčio – DELFI). Diagnozavus bėdą, moteriai iškart buvo atlikta operacija. Skylė žarnoje buvo užsiūta. Parą pacientė buvo prižiūrima reanimacijoje. Po operacijos jos savijauta kiek pagerėjo, bet pilvo skausmai esą nesiliovė. Pasak artimųjų, ji negalėjo nei stovėti, nei sėdėti, nei savarankiškai pasukti galvą. Maždaug po savaitės operacijos metu padaryta siūlė trūko, taigi jai teko ištverti jau trečią per 12 dienų operaciją su bendra narkoze.
„Po šios operacijos mama atsigavo tik po 3 parų, o reanimacijoje, prijungta prie aparatų, praleido apie dvi savaites. Ten kovo 26 d. ji ir mirė nuo sepsio (kraujo užkrėtimo – DELFI). Liūdniausia, kad į ligoninę ji atsigulė būdama, pagal savo amžių, pakankamai sveika. Nesirgo jokia mirtina liga, turėjo daugybę planų vasarai, ketino ilsėtis prie jūros. Nepaisant garbaus amžiaus, mama buvo gana stipri fiziškai, tryško gyvenimo džiaugsmu. Iki pat mirties mama buvo sąmoninga ir labai norėjo gyventi. Sunkiausia priimti tai, kad mama mirė ne nuo neišvengiamos ligos, o, mano manymu, dėl medikų klaidos ir jų biurokratiško požiūrio į ligonį“, - tikino Svetlana.
Operacija buvo suplanuota, kad negadintų vasaros
Pašnekovės teigimu, skrodimo išvadoje kaip mirties priežastis buvo nurodytas peritonitas ir sepsis po plonosios žarnos perforacijos (pradūrimo arba prakiurimo – DELFI), kuri buvo aptikta po laparoskopinės ginekologinės operacijos.
„Mama nieko neišmano apie mediciną, tačiau tam ir yra gydytojai, kad jie ieškotų negalavimo priežasties. Ligoninėje po operacijos ji išbuvo parą ir, nors skundėsi skausmais, nebuvo atliktas elementarus kraujo tyrimas ir nepatikrintas leukocitų kiekis. Juk net informaciniame operacijos apraše nurodyta, kad skausmas gali tęstis tik 4-6 val., vadinasi, visa kita jau komplikacija. Tačiau mama labai pasitikėjo gydytojais ir nebuvo linkusi labai skųstis. Ji visada buvo optimistė. Tuo metu manęs Lietuvoje nebuvo, o telefonu ji mane tikino, kad viskas bus gerai. Esą pagulės, pagers gydytojų išrašytų vaistų nuo skausmo. Ta para ir buvo lemtinga. Dabar aš jaučiuosi labai kalta, kad nesupratau situacijos rimtumo. Jei būtume pareikalavę daugiau dėmesio iš medikų, ji būtų gyva.
Kai jau atvykau į Lietuvą, pati bendravau su gydytojais. Apie tai, kad skylė žarnoje – ginekologų darbas, reanimacijoje man sakė atviru tekstu. Chirurgai buvo nuosaikesni, jie sakė, kad skylė yra labai arti kiaušidės, kuri buvo operuota. Beje, mamą lankė operavusi ginekologė, bendravo su ja, aiškino, kad mama turėjo labai daug sąaugų, buvo sunku pasiekti cistą. Net užsakė ir atnešė mamai specialų korsetą. Iš tiesų pati mama nenorėjo skųstis dėl šio įvykio, nejautė pykčio gydytojai“, - pasakojo Svetlana.
Pašnekovė patikino, kad jos mama niekada nesirgo gastritu, jau nekalbant apie rimtesnes virškinimo sistemos ligas, taigi rizikos veiksnių komplikacijai neturėjo būti. Visą gyvenimą moteris labai rūpinosi savo sveikata, o šią operaciją suplanavo tokiu metu, kad nesusigadintų vasaros. „Taigi optimistiškai nusiteikęs žmogus į ligoninę atėjo praktikai sveikas, tačiau išvyko iš jos karste. Jei tik medikai būtų dėmesingesni... Juk jie geriausiai žino, kad bet kokia chirurginė operacija – rizika. Jos metu iš tiesų visko gali nutikti ir nuo klaidų niekas neapsaugotas“, - svarstė ji.
Mirusiosios šeima kreipėsi į Sveikatos ir apsaugos ministeriją (SAM), nes pasimetusiai Svetlanai tuo metu kilo tik tokia mintis. Kur reikia kreiptis tokiais atvejais, Lietuvoje šiuo metu negyvenanti moteris sakė tiesiog nežinojusi. Ministerijos atstovai DELFI patvirtino, kad toks moters skundas buvo gautas balandžio 5 d., o balandžio 10 d. persiųstas Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai, kadangi nagrinėti tokius skundus – šios įstaigos kompetencija.
Nebuvo pastebėta jokių neįprastų simptomų, kurie keltų įtarimą
Pasak Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Ginekologijos skyriaus vedėjo Gedimino Mečėjaus, tokio tipo operacijos – kasdienybė. Kasmet ligoninėje jų atliekama apie tūkstantį.
„Mes jau žinome, kokia turėtų būti operacinė ir pooperacinė eiga. Šiuo atveju ji niekuo nesiskyrė nuo įprastinės. Jei viskas gerai, po tokios operacijos visame pasaulyje išrašoma po 4-6 val. Atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes, pavyzdžiui, operacija buvo sunkesnė, vyresnis moters amžius, nėra kam jos vakare pasiimti, pacientes paliekame pernakvoti per naktį. Šiuo atveju vėlgi taip ir buvo. Nekilo net minčių apie komplikacijas, kadangi nei operacijos metu, nei po jos nekilo jokių įtarimų, kad gali būti kažkas blogai. Juolab kad pati pacientė taip pat nenurodė nusiskundimų. Naktį jai taip pat nebuvo suleista jokių papildomų vaistų nuo skausmo. Ryte ji buvo išleista tik po pakartotinės pažiūros, niekada neišrašome pacienčių neapžiūrėję, net jei jos sako, kad jaučiasi gerai. Taigi įvertinome pilvo būklę, jo skausmingumą, bendrą jos sveikatą – pulsą, spaudimą, temperatūrą. Niekas nesukėlė jokių įtarimų, viskas buvo kaip įprasta po tokių operacijų“, - teigė medikas.
Pašnekovo teigimu, pacienčių nusiskundimai paprastai būna dviejų rūšių. Yra žmonių, kurie skundžiasi iš baimės, nes bijo važiuoti namo, kur nebus tokios priežiūros. Kai kurie jų prisimena, kad esą prieš 5 metus po operacijos ligoninėje gulėjo savaitę. „Ar aš tikrai visiškai sveika ir galiu eiti namo?“ - gydytojas sulaukia ir tokių klausimų. Šioms pacientėms jis atsako, kad visiškai sveikos jos nėra, tačiau jau seniai praėję laikai, kai dėl tokios būklės būtina gulėti ligoninėje. Tokia nuostata padeda išvengti hospitalinių infekcijų, be to, savo aplinkoje žmogus sveiksta greičiau. Vis dėlto kita grupė – iš tiesų pagrįsti nusiskundimai.
„Todėl bet kuriuo atveju tikriname pacientės nusiskundimą – atliekame kraujo tyrimus, tiriame ultragarsu, prireikus konsultuojamės su kitų sričių specialistais. Realiai savo ligoninėje turime galimybę pasidaryti visus įmanomus tyrimus. Jei nusiskundimų nėra ir mums niekas nekliūva, manome, kad pooperacinė eiga yra įprastinė. Dauguma negatyvių simptomų paprastai išryškėja per pirmas 6 val., todėl ir rekomenduojama tiek laiko stebėti pacientę. Iš pradžių 2-3 val. tai daroma specialioje palatoje, kurioje dirba specialiai apmokyta slaugytoja. Pacientė būna prijungta prie monitoriaus, kuris pateikia įvairius jos organizmo rodiklius. Jei būklė nekelia abejonių, ji perkeliama į paprastą palatą. Net jei moteris lieka nakčiai kaip viešbutyje, nes ji negali tą pačią dieną grįžti namo, nelieka be priežiūros. Mes neturime daug pacienčių, tad tiek slaugytojos, tiek budintis gydytojas apie kiekvieną jų žino net operacijos detales. Pasilikusias moteris personalas tikrai aplanko“, - tikino G. Mečėjus.
Medikai: gal moteris skundėsi tik artimiesiems, bet ne mums
Pasak skyriaus vedėjo, kada tiksliai atsirado pavojingi simptomai, dabar esą sunku įvertinti. Pagal ligoninės turimą informaciją, skausmas sustiprėjo vėliau, pacientei jau būnant namuose. Jo teigimu, komplikacija gali būti tiek tiesiogiai susijusi su operacija, kai pažeidžiamas šalia esantis organas, tiek kaip pooperacinio periodo pasekmė, kai dėl įvairių priežasčių gali prasidėti negatyvūs procesai, ypač jei yra tam prielaidų, pavyzdžiui, prastesnė žarnyno kraujotaka. Į krūvą susideda viskas – stresas dėl operacijos, vaistai, chirurginis įsikišimas.
Moterį operavusi ginekologė taip pat patvirtino, kad pacientė jiems niekuo nesiskundė. „Ji ryte minėjo, kad jaučiasi geriau, šypsojosi, labai džiaugėsi, kad atvažiuoja sūnus ir ji vyks namo. Jei artimieji žinojo, kad žmogus nelinkęs skųstis ir kenčia iki paskutiniųjų, turėjo nebijoti apie tai pasakyti. Visiems pacientams būtų patarimas drąsiai išsakyti savo nusiskundimus. Tikrai čia niekas nėra nusiteikęs taip, kad norėtų paciento kuo greičiau atsikratyti. Jei žmogus pajunta neaiškius simptomus jau namuose, taip pat neturėtų delsti. Man pačiai dėl šios situacijos labai sunku, labai užjaučiu artimuosius, įsivaizduoju, kokį skausmą jie patiria“, - sakė sunkiai pacientės netektį išgyvenanti gydytoja.
G. Mečėjus taip pat pabrėžė, kad, nepaisant neigiamos visuomenės nuomonės, didžioji dauguma medikų – normalūs žmonės, kurie labai jautriai išgyvena nesėkmes.
„Jei kažkas nepavyksta, mes aktyviai domimės, aiškinamės priežastis – ar tai mūsų klaida, ar kažko nesupratome, nenumatėme. Iš kiekvieno atvejo mokomės, nes ateityje juk vėl reikės operuoti. Aktyviai domėjomės ir šiuo atveju, kalbėjome su chirurgais. Kaip sakiau, tai darome visada, šis atvejis dėl to nebuvo išskirtinis. Net jei mūsų pacientė guli reanimacijoje, visada ją aplanko budintis gydytojas, kartais paskiria papildomų tyrimų. Mes niekada nesikratome atsakomybės. Kita vertus, medikai – taip pat ne dievai. Kai pacientės klausia, kiek garantijų duodu, kad viskas bus gerai, mano atsakymas būna standartinis – nulį. Kai kurioms pacientėms dėl to akys pasidaro apvalios, tačiau tuo noriu pasakyti, kad tiek aš, tiek kiti specialistai padarys viską, ką gali geriausia, bet ar viskas baigsis gerai, to niekas nežino. Tarkime, kažkoks vaistas nuo skausmo 60 proc. pacientų labai padeda, kitiems – vidutiniškai, o vienas kitas žmogus nuo jo mirs, nes kils alerginė reakcija. Ar šiuo atveju buvo skirtas netinkamas gydymas? Deja, mes ne visada galime nuspėti individualias žmogaus reakcijas“, - svarstė pašnekovas.
