Mitas, kad motociklininkų kūnai tinkami donorystei. Po avarijų jie arba nusibrozdina, arba jų kūnas būna suniokotas taip, kad organai dažniausiai jau netinkami.
Su telefonu – ir į tualetą
Transplantacijos specialistų kabinetas nedidelis. Kompiuteris, reikalingi dokumentai, segtuvai. Visi devyni 27–31 metų medikai (vienintelė kolegė moteris – motinystės atostogose), iš rankų nepaleidžia mobiliojo ryšio telefono, po ranka nuolat turi ir jo įkroviklį.
„Taip, su telefonu einame ir į tualetą, – juokiasi Šarūnas. – Tuo metu skambučių nesulaukiau, bet stengiamės viską atlikti greitai.“
„Sveiki, čia skambina iš ligoninės... gydytojas... Turime ligonį, kuris vakar pateko į avariją. Atlikome įvairius tyrimus, kompiuterinę tomografiją... Kraujo išsiliejimas į smegenis... Būklė labai sunki. Įtariame ligonio smegenų mirtį...“ – maždaug taip prasidedantį pokalbį perpasakojo Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos gydytojas koordinatorius Š.Judickas.
Pradėjus diagnozuoti smegenų mirtį, transplantacijos koordinatoriams perduodami mirštančiojo asmens duomenys, nelaimingo įvykio aplinkybės, tyrimų rezultatai, planuojamas tolesnis smegenų mirties diagnostikos planas.
„Ir būtinai patikriname registrų duomenis – ar žmogus turėjo donorystės kortelę. Beje, dar nepasitaikė, kad donoru taptų iš anksto dėl donorystės jau pasirašęs žmogus, – Lietuvoje tai padarė daugiau nei 16 tūkst. žmonių. – Po to būtinai patikriname, ar žmogus pasirašęs, kad nesutinka būti donoru.“
Mirus smegenims, organai patiria šoką, išsibalansuoja veikla. Tam, kad organai būtų tinkami transplantuoti, reikia dirbtinai palaikyti jų gyvybiškumą. Keičiasi širdies darbas – reikia palaikyti jos darbą specialiais medikamentais. Plaučiai turi būti dirbtinai ventiliuojami. Pakinta kasos ir inkstų veikla, todėl būtina reguliuoti cukraus ir šlapimo išsiskyrimo kiekį. Sutrinka termoreguliacijos mechanizmas – reikia dirbtinai palaikyti kūno temperatūrą.
Transplantacijos koordinatorius privalo išmanyti šiuos dalykus – jis konsultuoja ir donorą ruošiančius gydytojus reanimatologus.
Vardus slepia kodai
11–43–16. Toks ar panašus skaičių kodas slepia mirusio žmogaus vardą ir pavardę. Taip išvengiama asmeniškumų, juolab kad donorais yra tapę ir žinomi žmonės. Net ir medikų brigada, vykdama su organais, žino tik kodą.
Savo kodą turėjo ir neseniai tragiškai žuvusi Kauno politikė, viena turtingiausių Lietuvos moterų Irena Matijošaitienė. Apie ją, kaip ir kitus donorus, Šarūnas nepasakoja ir laikosi griežtos taisyklės: tai – konfidenciali informacija.
„Kaip ir visais kitais atvejais, gavome pranešimą iš Kauno klinikų... – tiek apie I.Matijošaitienę tepasakė Š.Judickas. – Ir laikėmės visų taisyklių. Jokios informacijos, kokiam žmogui ir iš kokio miesto padėjo moteris, neskelbėme.“
Transplantacijos koordinatoriai, gavę informaciją iš gydymo įstaigų, kur žmogus miršta, iškart informuoja transplantacijos centrus, kur laukiame donorų.
„Mūsų kabinetas, kaip mes patys sakome, mobilusis, nes darbas vyksta judant, todėl neretai reikia papildomai krauti mobilųjį telefoną automobilyje“, – transplantacijos specialistai turi dešimtis telefonų numerių ir, jau vykdami į vietą, kur yra potencialus donoras, koordinuoja darbą.
Svarbios – ir tatuiruotės
„Patys apžiūrime mirusį žmogų nuo galvos iki kojų, nes svarbi kiekviena detalė, – įtakos turi kiekvienas sumušimas, kuris gali turėti įtakos organų transplantacijai. Mitas, kad motociklininkų kūnai tinkami donorystei. Po avarijų jie arba nusibrozdina, arba jų kūnas būna suniokotas taip, kad organai dažniausiai jau netinkami“, – sklandantį mitą paneigė panšekovas.
„Labai svarbu net tatuiruotės. Voras ant piršto, užrašas “Olga„, kartuvės ar nedidelis drugelis ant peties. Jei pagal tatuiruotę galima spėti, kad ji daryta įkalinimo įstaigoje, yra didesnė tikimybė, kad gali būti užkrėstas kraujas, žmogus – ŽIV nešiotojas, sirgo hepatitu“, – darbo subtilumus aiškino Š.Judickas.
Tuomet dar atidžiau peržvelgiami ir, jei reikia, užsakomi papildomi kraujo tyrimai. Randai po pilvo operacijų gali turėti įtakos kepenims, kurias išimti gali užtrukti dvigubai ilgiau – ne dvi, bet keturias valandas.
Taip pat užsakomi kraujo tyrimai audinių suderinamumui – organai turi savo imunologinį kodą. Svarbu donorystės proceso stadija ir daugelis kitų smulkmenų, kurios pateikiamos Transplantacijos centrams Lietuvoje – Kaune ir Vilniuje.
Koordinatoriai medikų brigadai, kuriai bus siūlomi organai, surašo detalią informaciją, – tai su kūno apžiūra užtrunka apie valandą.
Ir, žinoma, vienas svarbiausių ir sudėtingiausių dalykų – artimųjų sutikimas. Š.Judickas neslepia: geriausiai, kad tai padarytų svarbų vaidmenį atliekantis reanimacijos gydytojas, kuris geriausiai matė visą ligos eigą ir sunkiausiu metu buvo su artimaisiais.
„Du kartus mane labai piktai buvo pasiuntę labai toli, – prisiminė Š.Judickas ir sakė, kad tų žmonių nesmerkia. – Vis dėlto privalome jų pasiteirauti kuo greičiau, nes laikas svarbu, o donoras gali išgelbėti kitus žmones.“
Iš lagaminėlio iškritusi širdis
Š.Judickui kartą teko lankytis ir kalėjime. Koordinatorius prašė kalinčio vyro sutikimo, kad šis leistų atiduoti artimo žmogaus organus donorystei.
„Kalbėjomės ilgai. Jam, kaip ir daugumai, svarbiausi buvo du klausimai, – pamena neeilinį susitikimą Š.Judickas. – Jis prašė prisiekti, kad organai nebus kažkam parduoti ir tai, kaip po donorystės atrodys kūnas. Tam žmogui donorystė buvo svarbi psichologiškai. Kaip dalelė savotiško kaltės atpirkimo.“
Pirmiausia koordinatoriai prašo sutuoktinio, po – tėvų, pilnamečių vaikų, brolių, seserų, kitų giminių leidimo. Jei žmogus buvo vienišas, gali spręsti gydytojų etikos konsiliumas. Jei žmogus tikintis, stengiamasi, kad dalyvautų kunigas.
„Aš, kaip ir visi koordinatoriai, turiu donoro kortelę, – Šarūnas jau daugiau nei 10 kartų yra buvęs ir kraujo donoru. – Mirtis neišvengiama, tačiau tapdamas donoru gali ją tarsi įprasminti ir iš tavo bei artimųjų skausmo gali atgimti kitas žmogus.“
Transplantacijos specialistas tuo pat metu labai daug bendrauja telefonais: nuo jo priklauso, ar iš taško A į tašką B bus bus nuvykta saugiai ir operatyviai.
„Deriname policijos palydą, iš kariškių prašome sraigtasparnio, – aiškino medikas ir atsiduso: skaudžiausia esą, kai gerų specialistų, technikos darbą ima ir pakoreguoja gamta.“
Kartą žiemą Klaipėdoje buvo geras donoras, Vilniuje skubiai reikėjo širdies, buvo parengtas sraigtasparnis, tačiau netikėtai kilo pūga. „Skristi negalėjome, todėl reikėjo skubiai apsispręsti: laukti ar ne. Nusprendėme nerizikuoti ir donorystei panaudojome kepenis ir inkstus kitiems žmonėms, o klaipėdietis buvo palaidotas su savo širdimi“, – prisiminė Š.Judickas.
Išimti organai funkcionuoja ir kitam žmogui gali padėti: širdis – iki keturių, kepenys – iki 6, nors teoriškai – kartais iki 12, plaučiai – iki 12, o ilgiausiai inkstai – iki 24 valandų.
Kai organas išimamas iš donoro kūno, dar reikia jį parengti, važiuoti ar skristi. Paskui bėgti su maždaug pusmetrio skersmens, 10–12 kg sveriančiu į portatyvinį kubo formos šaldytuvą panašiu lagaminėliu, kuriame – ledais apdėti svarbūs organai.
Ar skubant iš lagaminėlio gali iškristi širdis? „Taip, mačiau tą vaizdą Brazilijoje, – linksi galva Šarūnas. – Todėl svarbu kiekviena detalė. Ir nusileidus sraigtasparniui, dar luktelėjame minutėlę, kol sustos sraigtas, nes gali pargriauti oro srovė. Širdis įdėta į tirpalą specialiame maišelyje, šis – į dar vieną su tirpalu, o antras – į trečią.“
Organų prekyba Kinijoje
Prakalbus apie organų grobimą ir pardavimus Š.Judickas kategoriškas: Lietuvoje to nėra!
„Nesąmonė, kai žmonės kalba, kad kažkas tykoja gatvėje grįžtant iš naktinio klubo ir po to išpjauna organus, – šypsosi Šarūnas. – Europoje žinomi visi donorai, ligoniai, kuriems reikia vieno ar kito organo.“
Šarūnas tuoj pat pasiūlo anglų kalba „Google“ paieškoje įvesti žodžius „donorystė, transplantacija Kinijoje arba Pakistane“.
„Azijoje nelegalių operacijų atliekama daug, – pripažino medikas. Kinijoje neva net pagreitinamos mirties bausmės, internete pamatysite daug nuotraukų, kur pakistaniečiai, pardavę savo organus, rodo išpjaustytas savo kūno vietas.“
Š.Judickas neslėpė, kad Nyderlanduose buvo populiarios kelionės į Kiniją pirkti inkstų. Žinios apie tai į viešumą iškilo, kai vienas olandas iš Kinijos grįžo ne tik su naujais inkstais, bet ir hepatitu B bei C.
„Dabar Nyderlanduose priimtas įstatymas, kad nelegaliai organus ten pirkusiems žmonėms nebus suteikiama sveikatos priežiūra“, – aiškino Šarūnas.
Geriausia yra šiandien
„Ne, mirtis jokiu būdu nebus statistika, – klausiamas, ar, daug mirčių matęs, į tai žvelgia abejingai, sakė Šarūnas. – Nebijome kalbėti apie mirtį, nes esame laikini. Man patinka Senekos posakis: “Mirties nereikia bijoti. Kol esi gyvas, jos dar nėra. Kai tu miręs, jos jau nėra."
Koordinatorius, kaip ir dauguma žmonių, prisimins pirmą matytą mirusį žmogų. Kokia? Išsekęs, jau pageltęs žmogus dėl alkoholizmo sirgo sunkia kepenų liga.
Ne, mirusiųjų medikas nesapnuoja, vaiduokliais netiki ir naktimis dirbti nebijo. Kitiems kraują stingdantys siaubo filmai jam kelia šypseną.
O pomirtinis gyvenimas? Ar jis juo netiki? Kaip ir keliolika gramų sveriančia ir kūną paliekančia siela?
„Atsargiai vertinu religiją, Bažnyčią. Po mirties yra taip, kaip tu galvoji, kad yra. Vis dėlto, žvelgdamas į mirusiuosius, labiau suvoki, kad turi beprotiškai daug: gali kvėpuoti, vaikščioti ir džiaugtis gyvenimu. Būti čia ir dabar, – po pauzės Š.Judickas šyptelėjo: – Kaip sakė Mikė Pūkuotukas, pati geriausia diena yra šiandien.“
