Vis dėlto labai džiaugtis negalime, nes šalyje nepaliaujamai daugėja keliomis ligomis žmonių. Ypač – sergančiųjų kraujotakos, endokrininės ir jungiamojo audinio, psichikos ligomis, vėžiu. Vaikai kenčia nuo kvėpavimo, akių, jungiamojo audinio ligų ir psichikos sutrikimų.
Kai kuriose šalies savivaldybėse – ilgalaikio stebėjimo ligonių (statistikai tokiais laiko
žmones, kurie metų pabaigoje nėra pasveikę) kiekis verčia suklusti: 2011 m. Širvintose, Prienuose, Birštone, Marijampolėje, Kauno rajone, Šiauliuose ir Pagėgiuose iš tūkstančio gyventojų gydytojai dėl įvairių lėtinių ligų stebėjo nuo 858 iki 1049 žmonių.
Daugiausia ligotų vaikų gyvena Širvintose, Pagėgiuose, Klaipėdoje ir Palangoje. Ten iš 1000 vaikų, stebimi nuo 325 net iki 1250.
Higienos instituto Sveikatos informacijos centro vadovas dr. Romualdas Gurevičius prognozuoja: „Jeigu situacija nesikeis, jau 2015 metais, stebimų suaugusiųjų padaugės iki 700 atvejų 1000 gyventojų, o ligotų vaikų šalyje bus beveik pusė!“
Kadangi, kaip rodo statistika, žmonės darosi vis ligotesni, ir, dažnai ne viena liga, per pastarąjį dešimtmetį šeimos gydytojams darbo padaugėjo net 40 procentų: suaugusiųjų gyventojų apsilankymas pas pirminio lygio gydytojus nuo 3 apsilankymų vienam gyventojui per metus išaugo iki 4,2. Dar daugiau: 2011 metais net 20 savivaldybių, tarp kurių yra ir didieji miestai, vienam gyventojui tenka 6,3-9,9 apsilankymo. Kitaip tariant, kiekvienas tos savivaldybės gyventojas pas gydytoją ateina kone kas mėnesį.
Dr. R. Gurevičius prognozuoja: jeigu tokia tendencija išliks ir ateityje, jau 2015-aisiais darbo krūvis bendrosios praktikos gydytojams taps nebepakeliamas.
Dr. R. Gurevičius suskaičiavo, kad net penktadalį visų ligoninių pacientų (18 proc.) buvo galima pagydyti ambulatoriškai! Gal nuo per didelio darbo krūvio šeimos gydytojai ginasi siųsdami savo ligonius į ligonines?
Pasaulio ekspertai yra sudarę ligų sąrašą, kurios turėtų būti gydomos ambulatoriškai. Šiuo sąrašu vadovaujasi turtingi kraštai. O pas mus, pavyzdžiui, 2009 m. net 143 tūkstančiai žmonių, kurie galėjo pagyti, juos gydant ambulatoriškai, gydyti ligoninėse. 34 tūkst. iš jų – dėl krūtinės anginos, 28,7 tūkst. – dėl širdies veiklos nepakankamumo, beveik 18 tūkst. – dėl apatinių kvėpavimo takų infekcijos, 10,4 tūkst. dėl nosies, ausų ir gerklės infekcijų ir net 12 tūkst. žmonių į ligonines pateko dėl ligų, kurių galima išvengti pasiskiepijus, – gripo ir plaučių uždegimo.
Beje, ne visų savivaldybių ambulatorinės grandies gydytojai vienodai dažnai siunčia žmonės į ligonines. Šioje srityje pirmauja Ignalina, Rokiškis, Anykščiai, Kaišiadorys, Varėna, Kalvarija, ir Akmenė. Jose guldymų į ligonines dažnis 1000 gyventojų siekia 60-64,4. Dar 12 savivaldybių – nuo 52,6 iki 59,2. Ir tik sostinėje bei Vilniaus rajone, Alytuje ir Alytaus rajone, Tauragėje, Rietave bei Mažeikiuose guldymų į ligonines skaičius yra 23,3-36,3 tūkstančiui gyventojų.
Vadinasi, jeigu mūsų resursai būtų neriboti ir lėšų sveikatos apsaugai skirtume vis daugiau, norimų rezultatų vis tiek nepasiektume. Ką daryti?
Galėtume sumažinti vietų ligoninėse iki ES vidurkio ir liautis ten gydę žmones, kuriems stacionarinė pagalba nebūtina ir šitaip Valstybinės ligonių kasos duomenimis, pavyzdžiui, 2011 metais galėjome sutaupyti mažiausiai 289 mln. litų, bet juos skyrėme išvengiamoms hospitalizacijoms finansuoti. Tačiau ėmus mažiau žmonių gydyti ligoninėse reikėtų keisti ir PSP veiklos paslaugų ir dalyvių sąrašą, darbų organizavimą. To nepadarius, eilės pas bendrosios praktikos gydytojus dar pailgės ir darbo gydytojams padaugės.
Kauno klinikų Šeimos medicinos klinikos vadovas prof. Leonas Valius tikina, jog šeimos gydytojams skyrus daugiau darbų, nukentėtų paslaugų kokybė, mat jie turi pareigų, kurios nelabai susiję su medicina, pavyzdžiui, nustato negalią, pildo nedarbingumo pažymėjimus ir net užsiima pirminėmis ligų profilaktikos priemonėmis, pavyzdžiui, skiepais, nors tai galėtų daryti visuomenės sveikatos specialistai.
Tuo tarpu Lietuvoje atlikto „ImPrim“ projekto, kuriuo bandyta išsiaiškinti, kaip pagerinti visuomenės sveikatą per paslaugas, kurias teikia pirminės sveikatos priežiūros specialistai, duomenimis, mūsų šalyje šiedu sveikatos apsaugos sektoriai iš viso nebendradarbiauja arba bendradarbiauja tik priešokiais. Ir taip yra dėl to, kad vieni nelabai gerai žino, ką veikia kiti, visuomenės sveikatos specialistai mano, kad gydytojai į juos žiūri, kaip į kontrolierius, o šie leidžia suprasti, jog visuomenės sveikatos specialistai užsiima mažiau prestižine ir reikšminga veikla. Be to, įstaigos neturi pakankami personalo ir pinigų, o įstatymai nenumato tokio bendradarbiavimo.
Kaip medikai galėtų bendradarbiauti?
„Šeimos gydytojas, priimdamas pacientą dėl konkrečios ligos, turėtų ne tik nustatyti diagnozę ir paskirti jam tinkamą gydymą, bet ir įvertinti, kokioje aplinkoje šis žmogus gyvena ir dirba, taip pat, ar turi žalingų sveikatai įpročių – gal netinkamai maitinasi, per mažai juda, rūko ir t.t., bei patarti kaip jis turėtų elgtis. Beje, logiškai mąstant, šeimos gydytojas, patarti turi šeimai, tačiau paradoksas – kiekvienas šeimos narys turi savo gydytoją, o kiek pastarieji žino ir nori žinoti apie kitus šeimos narius, sunku pasakyti, – sako Higienos instituto direktoriaus pavaduotojas dr. Vytautas Jurkuvėnas.
Atliekant projektą buvo praktiškai išbandyta, kaip galima dirbti kitoniškai. Pavyzdžiui, Gargždų pirminės sveikatos priežiūros centre keletui mėnesių įsteigtas kabinetas, į kurį galėjo kreiptis žmonės, sergantys išemine širdies liga, arterine hipertenzija bei bronchų astma. Visuomenės sveikatos specialistai lankytojams suteikdavo žinių, kurių jiems trūksta apie ligą, padėdavo išsiaiškinti dalykus, kurių jie nesupranta, patardavo, kaip elgtis tam tikrose situacijose.
„Manome, jeigu pirminės sveikatos priežiūros centruose atsirastų tokie kabinetai, pacientai gautų daug žinių apie ligą, kaip jos išvengti, o sergant, – kaip ją valdyti, taip pat sužinotų apie sveiką gyvenimo būdą, – sako centro vyr. gydytojo pavaduotoja slaugai Janina Jačienė ir priduria, jog visuomenės sveikatos specialistai šitaip gerokai padėtų gydytojams: juk nė vienas gydytojas su pacientu negali apie jo ligą kalbėtis 45 minutes, kaip tai darė visuomenės sveikatos specialistai.
„Siūlome Sveiktos apsaugos ministerijai peržiūrėti ir numatyti valstybės garantuojamų paslaugų sąrašą. O pirminės sveikatos priežiūros centrai galėtų patys spręsti, ar jiems reikia tokių specialistų ir paslaugų,“ – tvirtina dr. V. Jurkuvėnas.
Sveikatos apsaugos ministerijos Šeimos sveikatos skyriaus vyriausioji specialistė Eglė Savulienė teigia, jog jau šiemet ketinama atlikti darbų, kurie palengvins gydytojų darbą: nustatytas naujas šeimos gydytojų gerų darbo rezultatų rodiklis bei paslaugų bazinės kainos, gydytojams bus suteikta teisė atlikti daugiau laboratorinių tyrimų. O slaugytojos įgys teisę išrašyti ligoniams kai kurias slaugos priemones.
Tačiau, kaip parodė Im Prim projektas, norint pasiekti, kad žmonės taptų sveikesni ir gydytojai turėtų mažiau darbo, visų pirma reikia peržiūrėti dabartinę įstatymų bazę, sudaryti galimybes medikams ir visuomenės sveikatos specialistams bendradarbiauti, o savivaldybėms – planuoti pirminės sveikatos priežiūros paslaugas, kad jos taptų vienodai prieinamos visiems žmonėms.
