Diagnozė buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus
„Tėvas buvo aktyvus iki pat 2012 m. gegužės, kai jam buvo atlikta stuburo operacija, po kurios diagnozuota stuburo tuberkuliozė ir paskirtas lovos režimas. Žinia, tuberkuliozės gydymas ilgas ir sudėtingas. Teko gydytis keliose įstaigose, galiausiai atsidūrėme Klaipėdos medicininės slaugos ligoninėje. Mat slaugydama tėtį susirgau pati – man taip pat teko gultis į ligoninę, o namuose yra 12 metų vaikas, taigi saugumo sumetimais nutarėme, kad bus geriau, jei tėvas bus gydomas ligoninėje. Juolab kad ir medikai patarė, kad taip bus geriau – personalas užtikrins, kad jis laiku išgertų vaistus (juos gerti reikia pagal griežtą schemą), pamaitins, prižiūrės, kad nesusidarytų pragulos. Liga, aišku, tėvą nualino, nuo gulėjimo pasilpo raumenys, tačiau, kaip įmanydami, stengėmės atsistoti ant kojų – sportavome, aš pati jį masažavau. Lapkričio mėnesį jis jau galėjo truputį paeiti, rašė, skaitė, valgė pats. Buvau tikra, kad mums pavyks išsikapstyti“, - teigė moteris.
Pasak jos, visas jos ir tėvo pastangas nubraukė dėl medikų aplaidumo užleistas plaučių uždegimas.
„Ligoninės personalo teko reikalauti, kad tėvui iškviestų greitąją. Iš pradžių jie griežtai atsisakė tai daryti – esą nėra dėl ko. O viskas prasidėjo nuo to, kad apie savaitę tėvas kosėjo. Atsinešiau savo termometrą ir keletą dienų matavau temperatūrą – ji visą laiką laikėsi pakilusi. Tačiau kol pati nepamatavau, apie tai manęs niekas neinformavo. Galiausiai greitoji pagalba buvo iškviesta, o tėvas dėl plaučių uždegimo mėnesį laiko buvo gydomas kitoje ligoninėje. Jei tuo metu nebūčiau galėjusi tėčio lankyti, po kelių dienų gal jau nebebūčiau jo radusi“, - tikino pašnekovė.
Pasak jos, vėliau uždegimas tapo lėtiniu. Moteris neatmeta versijos, kad taip nutiko todėl, jog P. Stankevičius pirmą kartą nebuvo pradėtas gydyti laiku.
„Kol kas oficialaus dokumento su diagnoze neturiu, bet medikai teigia, kad jo organizmas visiškai išsekęs – stipri dehidratacija, baltymų stygius ir mažakraujystė. Kadangi organizmui trūksta baltymų, medikai sako, kad dėl išsekimo kaltas mitybos sutrikimas. Aš jau anksčiau pastebėjau, kad tėvas nyksta, netenka svorio. Kalbėjausi su slaugos ligoninės gydytoju, bet mane vis ramino. Kai klausinėjau apie kraujo tyrimus, taip pat sakė, kad jie geri. Klausdama, ar tėvas normaliai valgo, taip pat sulaukdavau teigiamo atsakymo. Praėjusią savaitę keletą dienų negalėjau aplankyti tėvo. Atvykusi pamačiau, kad ištinusios jo plaštakos ir pėdos. Iš pradžių pagalvojau, kad galbūt kalta širdis ar inkstai. Gydytojai vėl nuramino, kad duos šlapimą varančių vaistų ir viskas susitvarkys. Taip buvo išplauti paskutiniai jo organizme likę mikroelementai. Akis atvėrė kiti ligoniai – vyrai mane įspėjo, kad jei nepasirūpinsiu, mano tėtis badu mirs, nes jis nemaitinamas“, - tikino Daiva.
Pašnekovė teigė įtarianti, kad paskutiniu metu jos tėvas buvo slopinamas vaistais, todėl labai daug miegojo, o ligoninės personalas nesivargindavo jo pamaitinti, jei valgymo metu rasdavo miegantį. Tai esą jai patvirtino kiti ligoniai.
„Prašiau neduoti jam papildomų vaistų, pati vakare sužiūrėdavau, ką jis geria. Bet kitu metu juk čia nebūdavau“, - pasakojo moteris.
Pasak Daivos, tinimas nepraėjo, tėvui darėsi sunku kvėpuoti, todėl ji paprašė, kad ligonį apžiūrėtų budintis gydytojas, o kai šis nieko nepasiūlė, nusprendė, kad reikia greitosios pagalbos. Juolab kad tėvui buvo pakilusi temperatūra.
„Tačiau gydytojas tiesiai šviesiai pasakė – leiskime žmogui numirti. Esą jis jau savo laiką nugyveno. Šie žodžiai mane labai įskaudino. Taip, mano tėvui 86-eri, tačiau jis visai nesiruošė mirti. Dar prieš keletą dienų sėdėjo lovoje, bendravo su anūku. Suprantu, kad visi mes išeiname, bet nesinori, kad kažkas pastūmėtų. Tu kovoji už kiekvieną dieną, tačiau kai griūni, tave dar pastumia. Beje, iš pradžių kviesti greitąją ligoninė vėl atsisakė. Man buvo pasakyta, kad nėra tam indikacijų. Esą ligoninė, į kurią iš čia vežami pacientai pablogėjus jų būsenai, iškart juos grąžina atgal ir pyksta, kad be reikalo jie siunčiami. Padėjo tik mano pagrūmojimas, kad jeigu jie nekvies greitosios, aš kviesiu policiją“, - aiškino moteris.
Medikus kaltina abejingumu
Daiva tikino, kad pats P. Stankevičius niekuo nesiskundė. Paklaustas, ar jį gerai prižiūri, vis sakydavo nenorintis kalbėti šia tema.
„Manau, jis bijojo, kad jei skųsimės, bus tik blogiau. Anksčiau vienoje iš įstaigų, kurioje jis gulėjo, buvo netinkamai parinkti vaistai nuo skausmo – užuot raminę, jie veikė erzinančiai ir sukeldavo budrumą, todėl jis vis kviesdavo sesutes. Vieną dieną kažkokiu būdu gulinčiam žmogui skilo stuburo slankstelis. Tėvas nedrąsiai man pasisakė, kad viena iš sesučių jį purtė, kad jis miegotų. Aš pasiskundžiau administracijai, kreipiausi ir į policiją, bet man buvo priminta, kad ir pačiai čia gali tekti gydytis. Galiausiai gavau raštą, kad įstaigoje atliktas vidinis auditas, kuris nustatė, kad nieko panašaus neįvyko – mano tėtis fantazuoja“, - sakė pašnekovė.
Moteris teigė negalinti skųstis bendra slauga ligoninėje – ji nė karto nerado tėvo šlapio, neprižiūrėto. Slaugytojos atsižvelgdavo į jos prašymus. „Tačiau pagrindinis dalykas – neinformavimas, kad žmogus negauna maisto, ir visiškai nebuvo stengiamasi, kad situacija pasikeistų. Suprantu, kad tėtis kartais sakydavo, kad nenori valgyti, bet juk reikėjo arba jį įkalbinti, arba pasakyti artimiesiems apie situaciją, arba ieškoti alternatyvių maitinimo būdų. Mane apie tai informavo tik tuomet, kai vežiau tėtį į ligoninę. Tik tuomet slaugytojos prisipažino, kad tądien jis buvo nevalgęs visą dieną“, - tikino Daiva.
Pašnekovė pasiryžusi siekti, kad ligoninėje būtų atliktas patikrinimas dėl tinkamos pacientų priežiūros, tačiau prisipažino ypatingų rezultatų nesitikinti.
„Gaila, kad žmogus, stengęsis mylėti Lietuvą ir dirbęs jos labui, išauginęs ne vieną olimpinį čempioną ir pelnęs Lietuvai laurus savo darbais, susirgęs tampa Lietuvai nereikalingas. Jis ugdė ne vieną garsų žmogų, bet niekada savo asmeniniams tikslams nesinaudojo jų paslaugomis. Jei ko prašydavo, tik dėl sporto, bet niekada asmeniškai sau. Neprašo nieko sau ir dabar, nes įsitikinęs, kad medikai gerai prižiūrėti turi kiekvieną susirgusį žmogų“, - apgailestavo trenerio duktė.
P. Stankevičius pirmasis pradėjo kurti provincijoje stiprias krepšinio komandas. Jis sėkmingai treniravo Panevėžio moterų krepšinio komandą, šio miesto vaikų, jaunučių ir jaunių rinktines, išvesdamas jas net į Baltijos šalių regiono ir tuometinės Sovietų Sąjungos pirmenybių nugalėtojus. Taip pat jis treniravo sovietų Sąjungos rinktinę, vėliau dirbo specializuotoje vaikų-jaunių krepšinio mokykloje Vilniuje, buvo pakviestas treniruoti Lietuvos kurčiųjų moterų krepšinio komandą, per 28 darbo su šia komanda metus iškovojo begalę tarptautinių pergalių, laimėjo daug Europos ir pasaulio čempionatų. 1993 m. kurčiųjų Olimpinėse žaidynėse Sofijoje buvo iškovoti sidabro medaliai, 1997 m. Kopenhagos Olimpinėse žaidynėse laimėta bronza.
Gydytojai neteikia jokios informacijos
Klaipėdos medikai, paprašyti paaiškinti situaciją iš profesionalų pusės, atsitvėrė įstatymų siena. „Pagal sveikatos apsaugos ministro įsakymą informacija teikiama tik esant pačio paciento sutikimui, jeigu jis sąmoningas. Jo artimųjų sutikimo nepakanka“, - tikino Klaipėdos universitetinės ligoninės direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Zalagėnas, paklaustas, ar įmanoma su P. Stankevičiaus dukters sutikimu sužinoti oficialią paciento diagnozę.
Šį įvykį pakomentuoti paprašyta Klaipėdos medicininės slaugos ligoninės vyriausioji gydytoja D. Drungilienė teigė, kad ligoninė teikia palaikomojo gydymo, slaugos bei paliatyviosios pagalbos paslaugas Klaipėdos miesto gyventojams. Teikdama šias paslaugas, ligoninė siekia, kad jos būtų prieinamos, savalaikės ir kokybiškos.
„Todėl bet kokie pacientų ar jų artimųjų skundai, pastabos ir atsiliepimai mums yra vertingi, nes tai padeda gerinti teikiamų paslaugų kokybę. Palaikomasis gydymas, slauga, o ypač paliatyvioji pagalba yra ligonio, sergančio gyvybei pavojinga, nepagydoma, progresuojančia liga, ir jo artimųjų gyvenimo kokybės gerinimo priemonės, užkertančios kelią kančioms ar jas lengvinančios, padedančios spręsti kitas fizines, psichologines ir dvasines problemas. Todėl bendradarbiavimas tarp šias paslaugas teikiančios įstaigos ir pacientų artimųjų yra labai svarbus siekiant gerinti teikiamų paslaugų kokybę. Lieka tik apgailestauti, kad Jūsų laiške minimo paciento artimieji dėl jų manymu kilusių problemų nesikreipė į mus bet pasirinko viešos diskusijos žiniasklaidos priemonėmis kelią.
Jūs klausiate apie konkretų pacientą, t. y. prašote suteikti informaciją, kuri yra konfidenciali. Konfidencialios informacijos teikimo kitiems asmenims tvarką griežtai reglamentuoja Lietuvos Respublikos Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas. Visa informacija apie paciento buvimą sveikatos priežiūros įstaigoje, gydymą, sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat visa kita asmeninio pobūdžio informacija apie pacientą yra konfidenciali ir būti suteikiama kitiems asmenims tik turint rašytinį paciento sutikimą, kuriame yra nurodyta tokios informacijos suteikimo pagrindas ir naudojimo tikslai. Kai pacientas laikomas negalinčiu protingai vertinti savo interesų ir nėra jo sutikimo, konfidenciali informacija gali būti suteikiama paciento atstovui, sutuoktiniui (partneriui), tėvams (įtėviams) ar pilnamečiams vaikams tiek, kiek tai būtina paciento interesams apsaugoti. Gerbdami paciento teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, nuosekliai vykdydami imperatyvius teisės aktų reikalavimus, apgailestaudami turime pranešti, kad į pateiktus klausimus negalime atsakyti“, - savo atsakyme teigė ligoninės vadovė.
