„Teoriškai, suprantu – nei vienas nežinom, kas bus. Bet kai pagalvoju apie ligą, sunkų gydymą, kaip pasikeičia visos šeimos gyvenimas, kas būtų su vaikais, mane ima siaubas. Susirgus močiutei, o vėliau mamai, nebuvo metų, kad praleisčiau profilaktinius ginekologų, mamologų patikrinimus dėl vėžio. Betgi nuo visko nepasitikrinsi“, – atvira keturiasdešimtmetė.

Mokslininkų teigimu, dėl paveldėjimo onkologinė liga gali pasireikšti dešimčiai procentų ligonių artimųjų. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į krūties vėžį bei retesnį, bet itin agresyvų, kiaušidžių vėžį.

Vienų genų mutacijos lemia, kad liga pasireikš 100 proc., kitos riziką susirgti gali padidinti nuo 50 iki 80 proc.

Genų mutacijas parodo kraujo tyrimas

Kaip DELFI yra sakęs Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytojas onkogenetikas dr. Ramūnas Janavičius, genų mutacijas galima nustatyti atliekant kraujo leukocitų tyrimą, tačiau medikas pabrėžė, kad šiuo atveju būtina kalbėti ne apie diagnozę, o apie paveldėtą polinkį sirgti.

Rizika susirgti vertinama labai individualiai. Ji priklauso ne tik nuo genų mutacijos, bet ir nuo šeimos sveikatos istorijos, žmogaus organizmo savybių, kūno masės, hormonų pusiausvyros ir kitų faktorių.

Esant tam tikroms indikacijoms, onkogenetiniai tyrimai Lietuvoje atliekami nemokamai. Moterims, turinčioms pavojingą genų mutaciją, didinančią krūties vėžio riziką, nuo šių metų prieinama ne tik mamografinė patikra, bet ir kiti, du kartus už ją tikslesni krūtų magnetinės rezonansinės tomografijos (MRT) tyrimai.

Paveldėjimo tikimybė – 50 proc.

Dauguma krūties vėžio atvejų yra sporadiniai, t. y. pasireiškia atsitiktinai, tačiau dalį jų sukelia iš kartos į kartą perduodamos genų mutacijos, kurių paveldėjimo tikimybė – 50 proc. Apie 15-20 proc. krūties vėžiu sergančių moterų šeimoje turi šia liga sirgusių pirmos ar antros eilės giminaičių.

Rizika susirgti kiaušidžių vėžiu, kuris laikomas pagrindine jaunų moterų, sergančių ginekologinėmis ligomis, mirties priežastimi, išsivysčiusiose šalyse padidėja net 3-4 kartus, jeigu sirgo jų mama arba sesuo.

Deja, efektyvaus kiaušidžių vėžio patikros metodo nėra, mat šis vėžys neturi specifinių simptomų, todėl paprastai sunkiai diagnozuojamas ankstyvoje stadijoje. Dėl to didelės rizikos grupės moterims, suplanavusioms šeimą, yra rekomenduojamos chirurginės rizikos mažinimo priemonės.

Kuo skiriasi paveldimi ir šeiminiai susirgimai

Šeiminiais laikomi beveik ketvirtadalis (20-25 proc.) visų vėžių. Šeiminį vėžį sąlygoja įvairių genų pokyčių, genetinių variantų ir aplinkos veiksnių sąveika. Įvairūs genetiniai variantai vėžio riziką padidina apie 2-3 kartus, tačiau esant tam tikrai jų arba aplinkos kombinacijai, rizika gali būti dar didesnė.

Tuo metu paveldimą vėžį sukelia tam tikrų žinomų genų defektai (mutacijos). Kaip minėta, jie sudaro apie 10 proc. atvejų. Paveldimi vėžiai nuo šeiminių skiriasi tuo, kad rizika susirgti yra daug didesnė. Tikimybė, kad tokia mutacija galės būti perduota palikuonims, yra 50 proc., t. y. sergančių paprastai yra kiekvienoje kartoje.

Norint įvertinti, ar konkrečiu atveju tam tikras vėžys yra paveldimas, reikia žinoti, ar kam nors iš artimųjų (motinai, tėvui, broliui, seseriai, vaikui, tetai, dėdei, seneliams) buvo diagnozuoti piktybiniai navikai. Jei sergančių vienoje šeimos pusėje (t. y. iš motinos arba tėvo pusės) yra trys ar daugiau, labai didelė tikimybė, kad liga paveldima. Šeiminį vėžį galima įtarti, jei yra bent du onkologine liga sergantys giminaičiai.

Ryžosi krūtų ir kiaušidžių šalinimo operacijai

Kaip rašė DELFI, Jungtinės Karalystės gyventoja dvidešimtmetė Jasmin Ross dėl agresyvaus vėžio geno net nusprendė ryžtis krūtų ir abiejų kiaušidžių šalinimo operacijai.

Vilniaus universiteto Onkologijos instituto psichologės Egidijos Masteikienės teigimu, tokio radikalaus vėžio baimės atvejo jos praktikoje nėra buvę, tačiau ligonių artimuosius konsultuoti tenka.

„Onkologinės ligos diagnozė stipriai sukrečia ne tik susirgusį, bet ir artimuosius, kurie neretai nežino, kaip elgtis, ką sakyti, kuo padėti. Kyla sudėtingi emociniai išgyvenimai: liūdesys, baimė, bejėgiškumas, kaltės jausmas, padidintas jautrumas, kontrolės praradimas ir kiti jausmai“, – pasakojo specialistė.

Baimė susirgti pačiam – natūrali, tačiau, kaip pastebi psichologė, dažnai garsiai neįvardijama, išryškėja tik kalbantis.

„Normalu jausti nerimą, jog ir pats gali susirgti onkologine liga, – pabrėžė Onkologijos instituto specialistė. – Tačiau nerimo lygis svyruoja ir tam tikrais gyvenimo periodais yra nevienodas. Po netekties nerimas – aukščiausias, vėliau susilpnėja, kiek padidėja prieš pasitikrinimus. Jei rezultatai ilgainiui neigiami, nėra susirgimo, laipsniškai nerimas išnyksta ir nebevargina žmogaus, kaip ir gedėjimo procesas baigiasi. Žmogus grįžta į visavertį gyvenimą“.

Vienus liga sutelkia, kiti ją ignoruoja

Jei nerimas susirgti ypač stiprus ir nepraeina, E. Masteikienė pataria nebijoti kreiptis į gydytojus ir psichologus.

„Specialistai nėra abejingi žmogaus išgyvenimams, pasirengę padėti. Svarbu nelikti vienam su savo mintimis, įsivertinti situaciją ir pagalvoti, kas yra teigiamo, pasitelkus vidinius resursus numatyti artimus tikslus“, – patarė psichologė.

Paklausta, kodėl žmonės taip bijo vėžio, Onkologijos instituto darbuotoja sakė, jog ši diagnozė – didžiulis iššūkis žmogui.

„Nuo senų laikų visuomenėje paplitusi klaidinga nuostata, jog vėžys lygus mirčiai. Dažnam asocijuojasi su mirtimi, skausmu, kančia, baime gydytis. Iš tiesų gali kilti grėsmė gyvybei, o gydymas būna varginantis. Tačiau laiku diagnozuotos onkologinės ligos dažnai sėkmingai išgydomos“, – pabrėžė psichologė.

Vėžio diagnozės bijantys žmonės, E. Masteikienės pastebėjimu, elgiasi nevienodai. Vieni labiau rūpinasi savo sveikata ir prisiima už ją atsakomybę, profilaktiškai pasitikrina. Tačiau yra žmonių kurie bijo kreiptis į gydytojus, tarsi taip atvertų duris ligai.

„Baimė skatina delsti kreiptis pagalbos, atsiranda noras apeiti nemalonius įvykius. Tikimasi, kad kitas žmogus gali susirgti onkologine liga, bet ne jis pats“, – apgailestavo psichologė.