Seni beverčio maisto priešai M. Nestle ir D. Ludwigas teigia, jog pagrindinis maisto gamintojų tikslas buvo ir tebėra – „uždirbti kuo daugiau pinigų akcininkams“, skelbia „The Guardian“.
Mokslininkų skaičiavimais, JAV maisto produktų rinka per dieną vienam amerikiečiui įperša 3 tūkst. 900 kalorijų – daugiau nei dvigubai, nei reikia sveikam žmogui. Nenorėdami užleisti savo vietos rinkoje (greičiau užgrobti dar didesnį kąsnį), greitojo maisto restoranai metė porcijos dydžio kortą – prasidėjo vadinamieji superporcijų karai: klientams pradėtos siūlyti vis didesnės porcijos. Iš pradžių tendencija už mažai gauti labai prasidėjo Amerikoje, tačiau neilgai trukus persikėlė ir už Atlanto.
Ši strategija pasiteisino – žmonės pradėjo valgyti dar daugiau. Tai, kad superdidelės porcijos nėra brangios, greitojo maisto gamintojams nėra problema. Daugiausiai jie išleidžia darbuotojų atlyginimams ir nuomai, o ne pigioms gruzdintoms bulvytėms ir gazuotiems gėrimams. Ir žinote ką? Klientams tai patiko. 2012 metų rugsėjį Niujorko meras Michaelas Bloombergas žengė pirmąjį lemtingą žingsnį ir uždraudė saldžius gazuotus gėrimus pardavinėti didesnėse nei 0,5 litro talpos stiklinėse, tačiau Amerikos gėrimų gamintojų asociacija, nepatenkinta tokių draudimu, kreipėsi į teismą.
Aišku, panašią superporcijų taktiką pritaikė ir prekybos centrai bei įpakuotų maisto produktų gamintojai – pristatome jums didesnę pakuotę (50 proc. nemokamai) arba pirk vieną, antrą gausi nemokamai strategija (gamintojai ar prekybininkai nepralaimi – pralaimi tik vartotojas, vartodamas papildomas tukinančias kalorijas).
Dar vienas būdas, kaip priversti žmonės pirkti ir valgyti daugiau – vadinamoji atvirkštinė psichologija: prekybininkai ir maisto gamintojai maisto porcijas „mažina“.
Štai jums paaiškinimas. Ant daugumos Jungtinėje Karalystėje pardavinėjamų maisto produktų pakuotės nurodomas produkto (100 gramų) kaloringumas, kiek jame yra baltymų, angliavandenių, riebalų ir druskos.
Prekybos centrų ir maisto gamintojų laimei, ne kiekvienas iš mūsų įsivaizduoja, kiek yra tas 100 gramų. Norėdami mums padėti, gamintojai tą pačią informaciją pateikia greta vadinamosios porcijos dydžio.
Bėda ta, kad porcijos dydį pasirenka jie patys, toks sprendimas šališkas ir dažniausiai neturi nieko bendro su tuo, kiek žmogus gali suvalgyti vienu prisėdimu. Taip žmonės klaidingai įtiki, kad vienas ar kitas produktas yra ne toks kaloringas, koks yra iš tikrųjų.
Dažniausiai šia taktika piktnaudžiauja saldžių pusryčių dribsnių ir šaldytų picų gamintojai. Pavyzdys: 2010 metais Jungtinėje Karalystėje pristatyti nauji „Kellogg‘s“ šokoladiniai dribsniai, dar vadinami vaikų svajone. 100 gramų šių dribsnių yra 440 kalorijų. Juose cukraus ir riebalų akivaizdžiai daugiau nei paprastuose. Tačiau ant pakuotės „Kellogg‘s“ nusprendė parodyti, jog porcijos dydis – 30 gramų, o juose tėra 132 kalorijos. Bet juk 30 gramų tėra keturi arbatiniai šaukšteliai!
Ar galite įsivaizduoti penkerių metukų vaiką ar vidutinio sudėjimo paauglį, kuriam tokios porcijos dribsnių pakaktų pusryčiams? Dar sunkiau įsivaizduoti, kad kas nors, skubėdamas į mokyklą, tiksliai pasvertų pusryčių porciją... Niekas to nedaro. Tiesiog į dubenį įsiberia dribsnių, šliūkšteli pieno, suvalgo ir pirmyn į mokyklą.
Ar galėtumėte prisiminti bent vieno maisto produkto, tikrai naudingo jūsų sveikatai, reklamą? Brokolio ar kažko panašaus? Aišku, kad ne. Reklamuojama tik kas, kad kenkia mūsų sveikatai, tačiau neša pelną. Didelį pelną. Priežastis labai paprasta: maisto pramonė daugiau uždirba prekiaudama kaloringais ir perdirbtais maisto produktais ir gėrimais, o ne brokoliais, lęšiais ar obuoliais.
