Internete nepažįstamiesiems pardavinėjančių organus – ne vienas ir ne du. Pavyzdžiui, inksto transplantacijai ieškantiems ligoniams pardavėjai jį siūlo už 20 – 80 tūkst. litų. Tuo metu specialistai sako, kad net išleidus tokią sumą nelegaliai įsigyto organo transplantuoti vis tiek nepavyks.
Inkstui pakaks 20 tūkst. litų
„Parduodu inkstą. Man 19 metų, neturiu žalingų įpročių. Skubiai reikia pinigų“, „Parduodu inkstą. Žlugo verslas. Reikia padengti skolas. Kaina sutartinė“ - ištraukos iš internete skelbimų puslapiuose pateikiamų pasiūlymų. Dažnai tokie pardavėjai – jauni žmonės, besidžiaugiantys puikia sveikata. Nors skelbimai ir skamba kaip prastas pokštas, pasirodo, jog juos patalpinę žmonės į tokią prekybą žvelgia visai rimtai.
DELFI susisiekus su dviem jaunais, inkstą internete parduodančiais vaikinais, jie patvirtino, kad anksčiau pateikti pasiūlymai dar galioja ir organą įsigyti galima. Pasiteiravus apie kainą, išaiškėjo, kad ji gali skirtis daugiau nei dvigubai: vienas iš jų inkstą parduoda už 20 tūkst. litų, kitas – už 50 tūkst. litų. Tai – dar ne pačios aukščiausios kainos, nes kitas interneto vartotojas už ligoniui reikalingą organą prašo 80 tūkst. litų.
Vaikinai telefonu apie inkstą besiteiravusiam „pirkėjui“ teigė, kad jų sveikata – puiki. „Aš dirbau tokį darbą (...) tai sveikata tobula. Ir neseniai dar daktarus praėjęs, tai viskas ten tvarkingai“, - sakė vienas jų, siūlęs susitikti gyvai. Kitas taip pat teigė jokių nusiskundimų neturintis. „Nu tai nežinau, ten gal patikrina, bet nesergu tikrai niekuo, sveikas, viskas kuo puikiausiai“, - kalbėjo jaunas inksto pardavėjas. Telefonu atsiliepusi už pusšimto tūkstančio litų inkstą parduodančio vyro žmona sakė, kad juos į tokią situaciją pastūmėjo pinigų trūkumas – reikia grąžinti pasiimtus kreditus. Vis tik, jos teigimu žmonės pagal skelbimą į juos nesikreipia.
Parduotas inkstas nebus panaudotas
Pasak specialistų, iš tiesų parduoti inkstą – ne taip paprasta. Lietuvoje recipientui gali būti transplantuojamas tik giminaičio ar sutuoktinio inkstas, tad pasiekti, jog chirurgas atliktų operaciją naudodamas nepažįstamo žmogaus organą – neįmanoma. Bent jau tokios nuomonės yra Nacionalinio transplantacijos biuro direktorė Asta Kubilienė. „Aš kaip dirbanti toje srityje ir žinanti visus niuansus, kaip medikė, dirbanti transplantacijos biure neįsivaizduoju, kaip techniškai galima tai padaryti. Prisifantazuoti galima bet ko, bet kaip techniškai – neįsivaizduoju“, - sakė ji.
Medikės manymu, net ir organus pardavinėjantys žmonės tai daro vien todėl, kad nesupranta, kaip vyksta inkstų transplantacija. „Aš drįstu abejoti, nes anksčiau, prieš dešimt metų pas mus į biurą dažnai ateidavo tokie žmonės. Mes juos jau pažindavome iš karto - „aš noriu parduoti, ką man daryti?“. Bet jie atitinkami būdavo – dažniausiai iš įkalinimo įstaigų, tokie, kur parduotų bet ką, ką turėtų. Dabar jau labai seniai tokių buvo, nebe ateina. - pasakojo ji. - Todėl kartais galvoju, kad kažkas labiau pajuokauja negu iš tikro galvoja, kad galima tai padaryti. Netgi ta visuomenės dalis, kuri turi mažiau žinių, irgi tai žino“.
Vis dėlto A. Kubilienė sakė neseniai vėl gavusi paklausimą, apie tai, kiek galima užsidirbti organą pardavus. „Visai neseniai gavau tokį: „pasakykit tiesiai šviesiai, kur galiu ir už kiek galiu parduoti“. Tai ir atitinkama tų žmonių leksika, tai atitinkamos kategorijos žmonės. Toks jų intelektas, toks įsivaizdavimas, bet tai nėra realūs dalykai, transplantacija yra labai sudėtinga, kartais būna ir šiaip nenusiseka“, - kalbėjo moteris.
„Norėti parduoti galiu daug ką – ir Gedimino pilį, ir draugės vyrą, ir netgi galiu tai paskelbti. Tačiau, kokia nauda iš tokių skelbimų? Skelbimai „parduodu inkstą“ prilygsta būtent tokiems nerealiems skelbimams“, - sakė ji.
U. Šakūnienė taip pat sutiko, kad parduoti organus internete žmonės dažniausiai siūlo rimtai nepagalvoję. „Jie skelbia, kad parduoda, tačiau, kai, pavyzdžiui, žurnalistai pabando tokiems „pardavėjams“ prisiskambinti, tai kai kurie iš jų visai nebekelia telefono, kai kurie, sužinoję, kad bus kalbama apie inkstų pardavimą, nutraukia kalbą, dar kiti lyg ir sutiktų tai padaryti, tačiau niekada net nepagalvojo, kaip visa tai reikėtų techniškai įgyvendinti. - teigė moteris. - Neįmanoma pasiimti kokio nors žmogaus iš gatvės, nuvažiuoti pas gydytoją, kuris nuolat prižiūri inkstų transplantacijos laukiančius pacientus, ir sakyti - „šitas žmogus man duos inkstą“. Visų pirma, gydytojas tikrai pasidomėtų, kas tas donoras. Pameluoti, kad giminaitis nepavyktų, nes tyrimai iš karto parodo, ar tas žmogus giminė, ar ne. Be to, reikalingi tyrimai, parodantys, ar donoro inkstas tiktų laukiančiajam. O šiaip sau tokių tyrimų niekas nedaro, nes jie tiesiog netikslingi“.
Nors ir kalbama, kad įstatymus, leidžiančius inkstą priimti tik iš giminaičio ar sutuoktinio, apeiti galima, specialistės su tuo nesutinka. „Čia gi ne nueiti kažką nusipirkti, tai - operacija. Jūs tikriausiai pritarsite, kad bet koks chirurgas tų operacijų neatlieka, jie turi būti aukščiausios kvalifikacijos. Yra ir komplikacijų, ir mirčių per transplantacijos operacijas“, - kalbėjo A. Kubilienė. U. Šakūnienės manymu, nepasisektų ir tiems, kurie norėtų donorą rasti Lietuvoje, o tuomet operaciją pasidaryti toje šalyje, kur tai atlikti legalu.
„Neatlikus specialių imunologinių tyrimų, kurie atliekami tiktai tada, kai donoras yra šeimos narys, niekur važiuoti neapsimoka, nes neaišku, ar organas tiks. - sakė pašnekovė. - O jei netiks, tokia kelionė nueis šuniui ant uodegos“. 29 metus su persodintu inkstu gyvenanti ir transplantacijos procesu besidominti moteris tiksliai žino, kad Lietuvoje juodoji rinka neveikia.
„Netgi su transplantacijomis nesusiję teisininkai, kurie domėjosi šia tema, sakė, kad yra skelbimų, apie tai, kad parduodamas inkstas, tačiau visiškai nėra skelbimų apie inksto pirkimą. Jeigu būtų rinka, būtų skelbimai ne tik apie pardavimus, bet ir apie pirkimus. Įsivaizduokite, kad jums reikia atlikti sudėtingą operaciją. Ar ryžtumėtės, kad ją atliktų nežinia kas ir nežinia kur? Kartais laukiantieji transplantacijos į operaciją neatvyksta net tada, kai sulaukia skambučio iš transplantacijos centro. Tiesiog išsigąsta. Juk transplantacija gali būti ir nesėkminga...“.
Pardavėjai diskredituoja sergančius
U. Šakūnienę liūdina žmonių, internetu siūlančių pirkti jų organus, elgesys. „Jie diskredituoja organų donorystės idėją, taip pat labai žeidžia tuos, kurie skaudžiausią netekties valandą paaukojo savo mirusių artimųjų organus transplantacijoms. Tokie skelbimai skaudina ir tuos žmones, kurie gyvena persodintų organų dėka, ir žino, kad nieko nepirko“, - kalbėjo moteris.
Ji sakė, girdėjusi, kad tokia sistema, kai organą galima parduoti nepažįstamam žmogui, veikia kai kuriose Azijos šalyse. „Norintis parduoti organą žmogus užsiregistruoja specialioje klinikoje, priduoda tyrimus ir laukia, kol atsiras toks, kuriam reikalinga transplantacija. - sakė ji. - Tačiau jokioje Europos šalyje tokia sistema neįmanoma“.
Pasak Policijos departamento Komunikacijos skyriaus viršininko Ramūno Matonio, Lietuvoje tyrimų dėl nelegalių organų pirkimų ar pardavimų pradėta nebuvo, nors tokių ir panašių skelbimų apie neva parduodamus ar perkamus organus fiksuota.
