Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įpareigojo specialistus parengti be globos likusių vaikų ir neįgaliųjų globos įstaigų deinstitucionalizavimo gaires. Tačiau idėjai pritaria toli gražu ne visi.
Institucinės globos kritikai pabrėžia, jog globos įstaigose gyvenantys žmonės kaip getuose atskiriami nuo visuomenės.
„Tai nėra tiesa. Aš, pavyzdžiui, žinau tokius valstybinius globos namus, kuriuose, jei man ant galvos užkristų plyta, norėčiau mirti ir mano gyvenimas juose būtų gerokai kokybiškesnis nei namuose, kur sirgdama egzistuočiau ir kankinčiau savo artimuosius”, – DELFI sakė ketvirtadienį Vilniaus rotušėje diskusiją apie institucinę globą ir jos alternatyvas surengusi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Slaugos ir globos tarybos pirmininkė Rūta Vanagaitė.
Aptariant globos įstaigų deinstitucionalizavimo gaires visų pirma sutarta vadovautis egoizmo principu. „Mes visi kažkada pasensim ir maždaug už 15–20 metų būsime didžiulė problema Lietuvoje. Jau dabar 16 procentų vaikų gimsta užsienyje, o Lietuva yra sparčiausiai senstanti visuomenė pasaulyje. Tai reiškia, kad mes patys turime rūpintis, kas su mumis bus. Ir net jei bus bandoma uždaryti stacionarius globos namus ar mažinti jų skaičių, jokiu būdu negali būti mažinamos nei paslaugos apimtys, nei finansavimas", – įsitikinusi R. Vanagaitė.
Pasak DELFI pašnekovės, neįgaliųjų, senukų ir našlaičių globą bendruomenei galima pavesti tik pasižiūrėjus, kaip tai realiai veikia.
Namuose nesaugu, nes gali atsukti dujas
„Mes žinome, kad bent jau Vilniaus miesto savivaldybėje kasmet po 10 proc. didėja poreikis apgyvendinti senyvo amžiaus žmones globos namuose. Niekada nesutiksime, kad tų vietų skaičius būtų mažinamas, nes juk poreikis auga. Prieš 10–15 metų buvo nepopuliaru savo senus tėvus atiduoti į senelių globos namus, kurie buvo vadinami bagadelniom, prieglaudom ir t. t. Dabar, kai yra pakankamai daug gerų globos namų, senukai juose apgyvendinami, nes šeimos yra mažos , ligoniai sunkūs, todėl artimieji nebeturi moralinių problemų ar gėdos jausmo, atiduodami senelį į globos namus", – kalbėjo R. Vanagaitė.
Apskrito stalo organizatorės įsitikinimu, daliai senuku, ypač turinčių senatvinių psichikos sutrikimų, namuose patiems nesaugu, nes jie gali ir dujas atsukti, ir per langą iššokti.
Tačiau institucinės globos keitimo socialinėmis paslaugomis šalininkai teigia, jog nehumaniška sergančius, senus žmones suvaryti į getus ir atskirti nuo visuomenės.
R. Vanagaitė į tai atsako: didžioji jų dalis tiesiog negali integruotis į visuomenę, nes gyvena savo pasaulyje ir nieko bendro su visuomene nebeturi.
Globos namai – getas?
„Jie nenori integruotis, yra pavargę nuo gyvenimo ir galbūt tik žiūri per langą. Kita vertus, tie globos namai, kurie gerai tvarkosi, nėra jokie getai. Lietuvoje mačiau keletą pavyzdinių senelių namų, kurie turi tokias sąlygas, kokių jokia bendruomenė ne tik žmonėms su psichikos negalia negalėtų pasiūlyti, bet ir man su jumis. Jie pastatyti gražiose vietose, su savo bažnytėlėmis, sodais, fontanais ir tvenkiniais", – kalbėjo apskritojo stalo organizatorė.
Pasidomėjus, kiek kainuoja mėnuo tokiame pensionate, R.Vanagaitė patikino, kad tai yra tos pačios lėšos, kaip ir kiekviename kitame pensionate, tik tiek, kad vieni jų tvarkosi gerai, o kiti – ne.
„Jeigu galvodami apie globos namus įsivaizduojame getą, reikia kalbėti apie paslaugų teikimo kontrolę, o ne globos įstaigų likvidavimą. Nes kai žmogui per mėnesį skiriama 3 tūkst. litų, tai įstaigos kaltė, kad jis gyvena kaip gete”, – pabrėžė diskusijos organizatorė.
Kalbantiems apie žmogaus teisių pažeidimus globos įstaigose, R. Vanagaitė pateikė kontrargumentą: „Lietuvoje yra labai daug apleistų žmonių, kurie gyvena pamiškėse ir vienkiemiuose. Būtent jų teisės pažeidžiamos labiausiai, nes sergantys vieniši senukai negauna nei maisto, nei vandens, nors geruose globos namuose gyventų kur kas geriau”.
Bendruomenės, kur kaimynai nesisveikina su kaimynais?
R. Vanagaitės įsitikinimu, apie bendruomenes, kurios neva pasirūpins silpnaisiais nariai, labai sunku kalbėti, nes kaimuose jų nebelikę, o miestuose jos taip ir nesusikūrė.
„Laiptinėje susitikę kaimyną net nepasisveikiname, todėl kalbėti apie tai, kad bendruomenė rūpinsis savo senoliais, psichikos ligoniais ir tėvų globos netekusiais vaikais – utopija”, – teigė diskusijos dalyvė.
Lietuviai slaugyti ligonių važiuoja į užsienį
DELFI domėjosi, ką apie globos įstaigų deinstitucionalizavimą galvoja gydytojai, dirbantys su psichikos ligomis sergančiais žmonėmis. Ar visais jų pacientais būtų įmanoma pasirūpinti bendruomenėse?
„Dalį sergančiųjų gali globoti šeimos nariai ir socialiniai darbuotojai, bet jeigu yra sunkūs sutrikimai – jokiu būdu ne. Stacionare už uždarų durų būna tokie pacientai, kurie praranda atmintį, o tokia asmenybė nežino, kas ji, kur ir dėl ko yra. Tokiu atveju tokio žmogaus apsaugai įstaiga būtina. Nors jis su tuo ir nesutinka, turime jį laikyti už uždarų durų, nes yra pavojingas sau ”, – sakė Vilniaus psichikos sveikatos centro Gerontpsichiatrijos skyriaus vedėja Genovaitė Šimkuvienė.
Gydytoja psichiatrė pastebi, kad pas mus netgi psichikos negalią turinčių žmonių kaimynai neturi jokių teisių. Net matydami, jog sergantis žmogus giminaičių akivaizdžiai apgaudinėjamas ir skriaudžiamas, kaimynai bijo kištis.
„Pajutę žmogaus negalią, artimieji dažnai su jo turteliais kaip mat susitvarko, o to žmogaus neslaugo”, – sakė gydytoja.
Nemažai žmonių iš Lietuvos važiuoja į Vakarus už pinigus slaugyti neįgalių senolių. Tačiau, gydytojos teigimu, tai daro ne už tūkstantį litų, be to namuose slaugomi ligoniai nepaliekami be priežiūros 24 valandas per parą.
„Tačiau ir ten yra globos įstaigų, arba atskirų skyrių sunkiems ligoniams. Neįsivaizduoju, kad pas mus jų neliktų”, – sakė psichiatrė, pridurdama, jog kalbos apie bendruomenės pagalbą psichikos ligoniams ir liks kalbomis, jei tam nebus skiriamas konkretus finansavimas.
Atstumdama silpniausius visuomenė skriaudžia pati save
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva dirbusioje Deinstitucionalizacijos gairių grupėje Karilė Levickaitė atstovavo visuomeninę organizaciją „Globali iniciatyva psichiatrijoje”.
K. Levickaitės teiravomės, kokių pokyčių tikėtis. Pasak DELFI pašnekovės, pagrindinis siūlymas – keisti Lietuvoje egzistuojančią institucinės globos sistemą į bendruomenines paslaugas. Ypač tai pasakytina apie tėvų globos netekusius vaikus ir psichikos negalią turinčius žmones.
„Svarbu, kad jie gyventų ne izoliuoti, o tarp mūsų”, – pabrėžė K. Levickaitė.
Pasak pašnekovės, apie deinstitucionalizaciją negalima diskutuoti neminint visuomeninių paslaugų plėtros. Tai reiškia, kad gyvenant žmogui namuose, jam ir šeimos nariams turi būti užtikrintos reikalingos paslaugos: psichologo, socialinio darbuotojo konsultacijos, socialinio darbuotojo pagalba ieškant būsto, darbo, dienos centrų prieinamumas, kad žmogus galėtų pabendrauti su bendraminčiais ir spręsti kasdienes savo problemas.
„Tokios paslaugos paremia neįgalius žmones bendruomenėje, ir visiškai nereikia jų uždaryti, kad už aukštų sienų egzistuotų”, – pabrėžė organizacijos „Globali iniciatyva psichiatrijoje” atstovė.
Pasak K. Levickaitės, mes gyvename posovietinėje tikrovėje, kur dar visai neseniai „kitokie" buvo talpinami į institucijas.
„Tačiau neturinčių tėvų, neįgalių, psichosocialinę negalią turinčių žmonių atskyrimas atsisuka prieš tą pačią visuomenę, nes mes prarandame įvairovę, izoliuodami tuos žmones patys tampame nepakantūs, nes nebematome kitokių. Jie taip pat kenčia”, – sake viena iš gairių rengėjų.
Globos įstaigose gyveno tūkstančiai žmonių
Statistikos departamento duomenimis, 2011 metais Lietuvoje veikė 36 stacionarios socialinės globos įstaigos neįgaliems suaugusiems. Jose gyveno 6061 žmogus.
Pusė minėtų įstaigų gyventojų buvo darbingo amžiaus, iki 60 metų. 54 proc. turėjo psichikos negalią, 36 proc. — proto negalią, tre
dalis gyventojų buvo vieniši ir nelankomi, apie penktadalis šių asmenų pripažinti neveiksniais.
Statistikos duomenimis, Lietuvoje 2011 metais veikė 5 neįgaliems vaikams skirtos socialinės globos įstaigos. Jose metų pabaigoje gyveno 745 vaikai ir jaunuoliai. Specialiosiose mokyklose ir specialiojo ugdymo centruose mokėsi ir gyveno 1753 vaikai.
Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neįgalūs suaugusieji ir vaikai, gyvenantys stacionariose socialinės globos įstaigose, yra atskirti nuo bendruomenės, įstaigose vyrauja ,,institucinė kultūra“. Žmogus nuasmeninamas: nelieka asmeninės nuosavybės, individualumo ir žmogiškumo, įstaigose nustatomos netgi tokios smulkmenos, kada žmogui gultis, keltis, su žmonėmis dirbant didelėmis grupėmis nebelieka individualumo.
