Pasak jos, šiandieninis požiūris į kūdikį nuo sovietmečio laikų gerokai pakitęs. Ginant jo interesus, kartais nepaisoma net tėvų, kurie nuleido rankas, nuomonės. Mat šiuolaikinė medicina yra visagalė. Kita vertus, yra riba, iškelianti moralinę dilemą – ar etiška medikų rankomis gyvą būtybę pasmerkti vien tik kančiai.
Sovietmečio laikų požiūris: kam gelbėti du vaikus – užteks ir vieno
Su neišnešiotais kūdikiais dirbanti Eugenija prisipažino, kad jos pačios gimimo istorija buvo dramatiška. „Apie savo gimimo aplinkybes sužinojau netyčia radusi mamos dienoraštį – kol man sukako metukai, mama užsirašinėjo visus svarbius įvykius: kiek svorio priaugau, kaip vysčiausi, kada ką pradėjau daryti, kada pirmieji dantukai pradėjo dygti ir pan. Tuo metu jau mokiausi pradinėse klasėse. Man visi šie dalykai buvo labai įdomūs. Mama taip pat papasakojo, kad turėjau brolį dvynį. Aš svėriau 960 g, brolis – 20 g mažiau. Jis neišgyveno, bet gydytojai tuo metu labai ir nesistengė. Kitoks tuo metu buvo ir požiūris, ir techninės galimybės. Gydytojai mamos pasiteiravo, kiek vaikų ji turinti. Kai išgirdo, kad auga vyresnis sūnus, numojo ranka – esą užteks. Buvo nuspręsta gelbėti mane – galbūt lėmė 20 g skirtumas bei faktas, kad gimiau pirma.
Tuo metu kūdikio niekas nelaikė visaverčiu žmogumi. Dabar į mažą žmogų požiūris visiškai kitoks. Kiekvienam suteikiama galimybė kabintis į gyvenimą, kovojama dėl jo, nedaromos jokios rimtos išankstinės prognozės, nes egzistuoja nuostata, kad viską parodys laikas. Niekas negali žinoti, ar vaikas išgyvens, nes kiekvienas atvejis individualus, todėl stengiamasi dėl kiekvieno. Ir iš tiesų – būna visokių stebuklų“, - atviravo pašnekovė.
Mama Eugenijai negalėjo pasakyti, kelių savaičių ji gimė, tačiau iki normalaus gimdymo laiko mažiausiai trūko 3 mėnesių – mat ji tuo metu dar nebuvo išėjusi motinystės atostogų.
„Mėnesį gulėjau Antakalnio ligoninėje, tačiau ji turėjo užsidaryti remontui, todėl mamai buvo pasiūlyta važiuoti namo. Mes gyvenome senamiestyje – tuo metu neturėjome karšto vandens, šildėmės malkomis ir anglimis, taigi socialinės sąlygos buvo prastos. Iki metų tris kartus sirgau plaučių uždegimu. Tuo metu mamų su vaikais į ligoninę neguldydavo. Tik Antakalnyje mama buvo laikoma ligoninėje, kadangi vyravo nuostata, kad pagimdžiusi moteris gali pabėgti. Tačiau ir ten į vaiką leisdavo pasižiūrėti tik iš toli, apie jokius prisilietimus nebuvo nė kalbos. Nebuvo taip, kaip dabar, kai mamos aktyviai įtraukiamos į slaugos procesą. Taip pat turėjau mažakraujystę – reikėjo perpilti kraujo. Mano mamos kraujo grupė buvo kita, tad pirmiausiai ji turėjo tapti donore ir tik tuomet savo grupės kraujo gavau aš“, - mamos prisiminimais pasidalino Eugenija.
Kartais, norėdama padrąsinti mamas, moteris papasakoja savo gimimo istoriją jos slaugomų neišnešiotų kūdikių mamos. Taip ji nori parodyti, kad esanti gyvas pavyzdys, jog viskas bus gerai.
„Daug kas priklauso ir nuo tėvų – kiek jie pastangų investuos į vaiką, kita vertus, ir pats vaikas, žinodamas, kad yra truputį kitoks, stengiasi tai kažkaip kompensuoti. Pavyzdžiui, aš visada buvau labai smulki, o juk visos mergaitės nori būti aukštos, tad nusprendžiau – jei negaliu būti aukšta, noriu būti protinga ir gera, kad visi mane girtų. Visą laiką stengiausi įrodyti ir sau, ir kitiems, kad esu niekuo neprastesnė. Kai matau pas mus ateinančius buvusius mūsų pacientus, kuriuos atveda tėvai, norėdami parodyti vietą, kurioje prasidėjo jų gyvenimas, jie elgiasi taip pat. Vienas vaikas knygas pats rašo, kitas eiles kuria, trečias dar kažkuo užsiima.
Savo darbe nuolat matau, kaip kiekviena gyvybė stengiasi kabintis į gyvenimą. Neišnešioti naujagimiai patiria daugybę operacijų, jos visos labai skausmingos, bet jie kabinasi, kaip įmanydami. Pagaliau ir šiuolaikinė medicina gali labai daug – laiku pakoregavus sutrikimus, galima jų išvengti, pavyzdžiui, lazeriu galima atstatyti regėjimą“, - teigė pašnekovė.
Manoma, kad riba, kada kūdikis dar turi šansų išgyventi, yra 22-23 nėštumo savaitės. Aišku, šiandien įmanoma išgelbėti ir anksčiau gimusį vaiką, bet vertinama ir jo būsimo gyvenimo kokybė.
„Ar įmanoma ištaisyti viską? Aišku, kad ne. Todėl žiauru į gyvenimą paleisti nepilnavertį žmogų, kuris gyvendamas tik kankinsis. Jei smegenys nebrandžios, kas iš to, kad mes išgelbėsime kūną. Tokia nuostata egzistuoja visame civilizuotame pasaulyje. Kita vertus, kiekvieną vaiką vertiname individualiai. Tėvų nuomonę išklausome, bet net tuo atveju, jeigu jie nenori, kad vaikas būtų gelbėjimas, o gydytojai mato, kad vaikas turi šansų, mes pirmiausiai atsižvelgiame į paciento teises. O mūsų pacientas – vaikas.
Būna atvejų, kai tėvai įsikalę, kad neišnešiotas vaikas pasmerktas. Su jais tenka kalbėtis ir gydytojams, ir mums. Taigi dirbame ir psichologais, ir socialiniais darbuotojais. Aišku, tolesnę vaiko raidą, kai jau galima matyti, kiek racionalu buvo jį gelbėti, jau matome ne mes, o kiti gydytojai ir tėvai. Visgi ne viską iškart galima pamatyti. Tikrai būna stebuklų ir jei iš 10 vaikų bent pora yra tikras džiaugsmas tėvams, neteikia jokių papildomų rūpesčių, verta stengtis. Būtent todėl, kai pas mus tėvai atveda jau paaugusius vaikus, visada prašome palikti nuotraukų, užrašyti atvirutę. Tai įkvepia čia gulinčias mamas“, - pasakojo slaugytoja.
Deja, pašnekovei tenka susidurti ir su tokiais atvejais, kai kūdikis, nepaisant visų pastangų, miršta. Tėvams tai visada skausmas, o visavertės psichologinės pagalbos mūsų ligoninėse nėra, todėl tam pačiam personalui tenka ir paguosti, ir ašaras nušluostyti, ir tinkamus žodžius surasti. „Juk jie svajojo, tikėjosi, kad gims sveikas, išnešiotas vaikas, o čia tenka rūpintis laidotuvėmis. Tai didžiulis sukrėtimas“, - teigė pašnekovė.
Kad yra ne prastesnė už kitus, įrodo mokydamasi kalbų
Medicina – ne vienintelė Eugenijos aistra. Sunkiomis sovietmečio sąlygomis augusi ir vaikystėje jokių būrelių lankyti negalėjusi pašnekovė nusprendė atsigriebti suaugusi. Jos hobi – kalbų mokymasis. Lankydama privačias pamokas ji išmoko anglų kalbos ir dabar džiaugiasi galėdama angliškai skaityti naujausią mokslinę literatūrą.
Taip pat ji laisvai kalba graikiškai. „Kai lankiausi Graikijoje, labai patiko jos kultūra, folkloras, visas paveldas, todėl pradėjau mokytis graikų kalbos, kad geriau jį pažinčiau. Turiu Kipro universiteto diplomą – lankydavau jame kursus per atostogas. Jau keletą kartų savivaldybės užsakymu į Graikiją vežiau vaikų grupes. Kelionės metu dirbau ir gide, ir vertėja, ir mama, ir aukle. Taip pat teko keliauti su muzikantų grupėmis, taigi užsiimu ir savanoriška visuomenine veikla. Dabar mokausi vokiečių kalbos. Apie išvykimą dirbti į šią šalį kol kas negalvoju, bet neatmetu galimybės, kad galėsiu šią kalbą pritaikyti“, - pasakojo Eugenija.
