Ji yra pirmoji ir kol kas vienintelė lietuvė, pakviesta žaisti į pasaulyje garsų Vokietijos sporto klubą „Bayern“. Užsienio klubai talentingą merginą pastebėjo dar tuomet, kai jai buvo 17 metų.

Savo gimimo istoriją sužinojo būdama jau paauglė

„Kad gimiau neišnešiota, sužinojau, kai man buvo maždaug 15 metų. Tiesiog nugirdau tėvų pokalbį, tačiau pernelyg šios žinios nesureikšminau ir nieko daugiau jų neklausinėjau. Tačiau prieš tris savaites tėtis vieną dieną parėjo namo ir pareiškė, kad atrado Neišnešiotų naujagimių asociaciją ir užpildė anketą, kad į ją įstotų. Netrukus sužinojome, kad organizuojamas renginys Pasaulinės neišnešiotų naujagimių dienos progą. Nuo tada mūsų šeimoje prasidėjo šurmulys, pasirengimas jam. Šiek tiek pasidomėjau šia tema – paskaičiau keletą straipsnių, Youtube panaršiau. Supratau, kad žmonėms trūksta informacijos šia tema. Susidaro įspūdis, kad mažai kas pasikeitė nuo tų laikų, kai mane gimdė mama, todėl norisi mamas, kurios susilaukia neišnešiotų kūdikių, nuraminti, kad dažniausiai viskas būna gerai“, - DELFI pasakojo R. Armonaitė.

Būdama 12-13 metų, mergaitė sužinojo ir tai, kad turėjo dvynę sesę, kuri per gimdymą neišgyveno. Mama jai tiesiog pasakė šį faktą, pernelyg nepasakodama detalių.

„Reikia pripažinti, kad ta žinia manęs tarsi labai nepalietė. Gal kartais giliai širdyje paliūdėdavau dėl nepažintos sesės, bet labai retai. Juolab kad turėjau 5 metais jaunesnę sesutę namuose“, - atviravo pašnekovė.

Ramunė Armonaitė su šeima
Beje, nors mergaitė buvo auginama labai saugoma, būdama 17-kos ji paliko tėvų namus, nes buvo pakviesta žaisti užsienio klube. Įvairiuose klubuose Belgijoje ir Vokietijoje ji užsibuvo 5 metus, mokyklą baigė eksternu – atsiskaitinėdama mokytojams per atostogas. Tai jai nesutrukdė siekti aukštojo mokslo. Kitais metais R. Armonaitė gaus Klaipėdos universiteto rekreacijos ir turizmo specialybės diplomą.

„Užsienyje teko patirti visko, bet gal man pasisekė – mane supo geri žmonės. Žinoma, namo visada norėdavau. Jau dvi savaitės prieš atostogas mano lagaminas būdavo sukrautas. Iš esmės augau kaip visi vaikai, lankiau ir lopšelį, ir darželį, ir mokyklą. Ir mokytis neblogai sekėsi. Stalo tenisą atradau nuo 7 metų, man tai pasirodė labai patrauklus, azartiškas žaidimas. Žinoma, sporte reikia daug valios ir atkaklumo, atsisakyti reikia praktiškai visko – visų pramogų ir malonumų, turi būti griežtas poilsio režimas. Nuo pirmadienio iki penktadienio vyksta treniruotės, kartais net po kelias per dieną, savaitgaliai visi taip pat užimti, nes vyksta varžybos. Naują savaitę vėl viskas prasideda iš pradžių“, - pasakojo mergina.

Gaudaus sovietmečio ligoninėje

Ramunės mama Alina Armonienė pirmuosius dukters gyvenimo mėnesius iki šiol prisimena taip, tarsi tai būtų įvykę vakar.

„Buvome jauni, nepatyrėme, manėme, kad viskas gausis savaime, tad rūpėjo išsilaikyti sesiją, dirbti, o sveikata pernelyg nesirūpinau. Nežinojau, kad laukiuosi dvynių. Tuomet metu jokios kitos diagnostikos, išskyrus gydytojo pasiklausymą triūbele nebuvo. Gydytojai nepastebėjo. Jei būčiau žinojusi, gal būčiau sumažinusi savo gyvenimo tempą. Labiausiai buvo sunku tai, kad kai tu atvažiuoji į ligoninę, esi vienas, artimieji negali būti šalia tavęs, nėra jokių kontaktų. Gydytojai taip pat nerodė dėmesio, nebūdavo taip, kad ateitų į palatą ir praneštų – „šią naktį išgyvenome“. Tik tiek ir buvo galima tikėtis. Dukters man niekas nerodė, tik ateidavau paklausti, ar dar yra. Po savaitės mane išleido namo, tik atnešdavau pieno. Jį atiduodavo kažkam iš skyriaus kūdikių, o maniškė gaudavo tą lašelį iš kurios nors skyriaus mamos, mat nerizikuodavo duoti mano pieno, kuris būdavo atneštas iš namų“, - pasakojo moteris.

A. Armonienė prisipažino, kad didelio liūdesio dėl kitos mergaitės mirties nejutusi, nes tuo metu jai buvo įkalta į galvą, kad ne laiku gimę vaikai traktuojami kaip persileidimas, tai nebuvo laikoma gimimu.

Ramunė Armonaitė su mama
„Gal ir gerai, tai apsaugojo mano emocijas, nors ir ta mergaitė gimė pakankamai didelė – 760 g. Šiandien ji greičiausiai būtų išgelbėta, bet tuomet buvo kiti laikai, nebuvo tiek aparatūros. Ji išgyveno tik valandą. Sunkiausia buvo, kai antroji pradėjo kabintis. Tuomet mano emocijos užvirė, buvo toks noras ją užauginti, kad negaliu apsakyti. Žinoma, kai pamačiau ją pirmą kartą, persigandau. Klausiau, ar mums pačioms reikės vystyti, nes atrodė, kad tas vaikas subyrės rankose. Po to pripratau. Aišku, gan ilgai situacija balansavo ant ribos, būdavo tai geriau, tai blogiau. Tų laikų medikai, manau, padarė viską, ką buvo tuo metu galima padaryti. Daugiau nei mėnesį prabuvome Mažeikiuose, tuomet buvo nuspręsta ją transportuoti į Vilnių, į Santariškes. Reanimobilių tuo metu nebuvo, teko vežti ant rankų, atjungtą nuo kvėpavimo aparatų, žiemą, keturias valandas. Tai nebuvo lengva kelionė, bet ji ištvėrė. Tuo metu svėrėme 1 kg 200 g. Santariškėse praleidome keletą mėnesių. Kadangi turėjau pieno, galėjau likti ligoninėje. 7 kartus traukdavau pieną ir nešdavau dukrai. Vaikščioti dažniau pas ją taip pat buvo nepatartina: pamaitinai, pervystei, pamasažavai – ir keliauk. Buvau taip apdovanota pienu, kad maitindavau ne tik savo vaiką, bet ir kitus du neišnešiotukus iš Mažeikių bei dar vienai mamai pridėdavau. Dovaną gavau atgal – mano mergaitė pradėjo augti. Palatoje, kur gyvenome mes, mamos, sąlygos buvo kraupios – baisus šaltis, per langus vėjai ūbavo. Tais laikais viskas buvo skiriama vaikams. Turėjau draugę Vilniuje, bet ji galėdavo ateitį tik savaitgalį, o per karantiną visai nieko neleido, mums išeiti taip pat buvo neleidžiama. Po poros mėnesių pasiprašiau išleidžiama į lauką, pasakiau, kad esu augusi kaime ir nebeištveriu uždaryta patalpoje. Tikrai stogas man nuo to važiavo. Gydytojai išleido“, - prisiminė pašnekovė.

Mamai viską teko atrasti pačiai

Tuo metu moteris neturėjo jokios informacijos apie tai, kas vyksta su neišnešiotais vaikais. „Buvo žiaurus informacijos badas, nebuvo žmogaus, kuris galėtų papasakoti, kas vyksta, gydytojai taip pat nesileido į kalbas. Knygų taip pat neradau, interneto tuo metu nebuvo, taigi viską atradinėjau pati. Pavyzdžiui, kai Vilniuje gydytoja pasakė, kad į šviesą reaguoja, tuo metu man buvo naujiena, kad gali ir nereaguoti. Gal ir gerai, kad tuomet nežinojau, kad tokiems vaikams gresia aklumas“, - prisiminė A. Armonienė.

Kai mergaitę parsivežė namo, tėvai stengėsi ją saugoti nuo sergančių žmonių kaip įmanydami, tačiau visgi neaugino šiltadaržio sąlygomis. Ji pernelyg ir nesirgo, tik darželyje teko kamuotis su dažnais bronchitais. Vasarą, gydytojų patarti, Ramunę tėvai bent dviem savaitėms veždavo prie jūros, stebėjo jos poilsio režimą, saugojo nuo pervargimo.

„Ji augo atkakli, užsispyrusi – bet kur jos nepastumsi. Ji nėra akiplėša, bet jei kažką nusprendžia, neišmuši iš vėžių. Tik visgi jautėsi, kad yra iš dvynukių – jai nuolat reikėdavo antrosios, labai patikimo ryšio, į kurį galėtų atsiremti, todėl visada turėdavo labai artimą draugę. Jei tik su mergaite draugystė iširdavo, tuoj pat susirasdavo naują. Kai Ramunė gavo pasiūlymą išvykti, mes neprieštaravome, nes matėme, kad ji nori. Kai nuvykome į Briuselį kartu su ja, dar klausėme, ar nepersigalvos, bet ji pasakė, kad nori, be to, jau mokykloje buvo pranešusi, kad išvažiuoja. Pirmus metus svetur buvo labai didelių problemų su kalba. Angliškai ji šiek tiek mokėjo, bet Belgijoje ne visi kalba angliškai. Ji negalėjo susikalbėti su visais šeimos nariais, kurioje gyveno“, - prisiminimais dalinosi A. Armonienė.

Nuotraukų albume – R. Armonaitės gyvenimo akimirkos

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (41)