Skiepai – nuodai, tačiau be skiepų – negerai?

Medikai sako, kad skiepai kasmet išgelbsti milijonus gyvybių, ir vadina juos viena didžiausių sėkmių visuomenės sveikatos istorijoje. Vis dėlto Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, daugėja tėvų, atsisakančių skiepyti savo atžalas. Medikai pastaruoju metu plintantį antivakcininį judėjimą vadina naująja mada, tačiau tai – ne naujiena. Šitokie judėjimai atsirado daugiau nei prieš du šimtus metų – tuo metu, kai dienos šviesą išvydo skiepai.

Skiepai laikomi istorine medicinos pergale

Skiepijimo pradininku laikomas anglų gydytojas Edwardas Jenneris. 1796 m. jis atliko savo garsųjį eksperimentą su karvės raupais: inokuliavo iš melžėjos rankos gautą pustulės turinį aštuonmečiui berniukui ir paskelbė, kad medžiagos, paimtos iš raupais sergančios karvės, įskiepijimas apsaugo nuo tikrųjų raupų. Tuoj po eksperimento pasigirdo abejonių šios vakcinos veiksmingumu ir perspėjimų dėl galimų komplikacijų. Nepaisant to, Anglijoje buvo priimtas įstatymas, įteisinantis vakcinas, o dar vėliau jos tapo privalomos ir buvo nustatytos baudos žmonėms, atsisakantiems skiepytis. Prasidėjo vakcinų kūrimo bumas, o tuo pat metu viena po kitos buvo steigiamos organizacijos, siekiančios atšaukti privalomą skiepijimą.

Šiandien medicinos vadovėliai E. Jennerį vadina pasaulio gelbėtoju, nes būtent jo atradimas iš ligų žemėlapio leido išbraukti raupus, marą, difteriją, stabligę ir kitas sunkias ligas. Tačiau yra ir kitokių nuomonių. Teigiama, kad, dar prieš atsirandant skiepams, mirtingumas nuo infekcinių ligų jau buvo sumažėjęs 80-90 proc. dėl gerėjančių gyvenimo sąlygų, higienos, mitybos įpročių ir pan. Be to, nepaisant fakto, kad Anglijoje XIX amžiuje buvo vykdoma beveik šimtaprocentinė vakcinacija, šalyje siautė ūmi raupų epidemija, nusinešusi bemaž 50 tūkst. žmonių gyvybių.

Šiuo metu vakcinomis galima kontroliuoti 28 ligas. Medicinos specialistai teigia, kad, paskiepydami 95 proc. gyventojų, apsaugotume likusius penkis procentus, kurie bus nepaskiepyti. Skiepų, ypač privalomųjų, skaičius skirtingose šalyse nėra vienodas. Štai Švedijoje, Japonijoje ar Norvegijoje kūdikiai pirmaisiais metais gauna 12–14 skiepų rūšių, JAV – 26. Lietuvoje vaikai skiepijami pagal LR vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių. Naujagimiai, kūdikiai ir vaikai valstybės lėšomis skiepijami nuo tuberkuliozės, hepatito B, kokliušo, difterijos, stabligės, poliomielito, tymų, epideminio parotito, raudonukės, Haemophilus influenzae B tipo infekcijos. Pagal šį kalendorių, pusantrų metukų sulaukęs vaikas jau būna susidūręs su 17 skiepų.

Tačiau Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro Imunoprofilaktikos skyriaus vedėja Daiva Razmuvienė pabrėžia, kad mūsų šalyje nėra privalomų skiepų, jie yra tik rekomenduojami: „Mamos, tėvai, globėjai, kurie turi vaikų ir atsisako juos skiepyti, patys prisiima didžiulę atsakomybę. Pavyzdžiui, Vengrijoje skiepai yra privalomi ir, jeigu tėvai to nepadaro, vaikai per teismus atimami iš tėvų, paskiepijami ir grąžinami atgal. Amerikiečiai vadovaujasi kita praktika – jie neįsileidžia į kolektyvus vaikų, kurie yra neskiepyti.“

Nauda ar žala organizmui?

„Europa jau persirgo vaikų neskiepijimo liga, – pastebi D. Razmuvienė, – tačiau jos padarinius pradedame jausti dabar: normaliose, išsivysčiusiose šalyse – Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Skandinavijoje – registruojami tymų, raudonukės protrūkiai, nes prieš dvejus trejus metus žmonės ėmė atsisakyti skiepytis nuo šių ligų. Lietuvoje taip pat vis daugiau žmonių vengia vakcinų nuo tymų, raudonukės, parotito. Manau, šių ligų paūmėjimo ilgai laukti neteks, nes virusams plisti sienų nėra. Ypač dabar, kai žmonės tiek daug keliauja, o neskiepytų žmonių skaičius auga.“

Šiemet Lietuvoje jau kilo kokliušo banga: per pirmąjį šių metų pusmetį užfiksuoti 82 ligos atvejai, vienas ligonis – pusės metų kūdikis – mirė. Tuo metu pernai iš viso kokliušu sirgo tik 30 žmonių. Gydytojai dėl augančio sergamumo užkrečiamomis ligomis kaltina ir žmones, atsisakiusius skiepų. Nepaisant to, vis daugiau asmenų ima abejoti skiepų nauda. Natūralios medicinos atstovai priešinasi vakcinacijai, nes ši esą kenksminga organizmui, o jos sudėtyje esančios medžiagos tampa daugelio ligų priežastimi. Be to, mokslininkai jau įrodė, kad skiepų sukurtas imunitetas nėra tapatus natūralios infekcijos sukurtam imunitetui. Taigi vakcinos žmogaus, o ypač vaiko, imuninę sistemą veikia visiškai kitaip nei natūralios ligos. Pabrėžiamas ir faktas, kad būtini nuolatiniai vakcinų kokybės testai, t.y. eksperimentai su gyvūnais ir žmonėmis.

Statistiniai duomenys atskleidžia, kad per pastaruosius dešimtmečius smarkiai išaugo vaikų sergamumas atopiniu dermatitu, cukriniu diabetu, epilepsija ir kitomis ligomis, kuriomis anksčiau vaikai nesirgdavo.

„Šiandien turime daugybę paliegusių, liguistų vaikų. Jie darosi alergiški, hiperaktyvūs, sutrinka imuninė sistema, – sako Natūraliosios terapijos centro gydytoja homeopatė Daiva Jakubonienė, su neigiama skiepų patirtimi pirmiausia susidūrusi ne kaip gydytoja, o kaip mama. – Mano dukra turėjo didelių odos problemų, jai buvo išsivysčiusi bronchinė astma, nuo kurios ji pasveiko tik paskyrus homeopatinę tuberkuliozės skiepų medžiagą. Ji sunaikino tuberkuliozės skiepo, kuriuo kūdikiai vakcinuojami pirmomis gyvenimo dienomis, padarinius. Esu griežtai neigiamai nusistačiusi ir dėl kūdikių skiepijimo nuo hepatito B, jeigu mama nėra šios ligos nešiotoja. Nebūtina pulti skiepyti vos gimusio vaikučio. Tarkime, Norvegijoje nuo hepatito B skiepijama iki 18 metų, t.y. tuo metu, kai atsiranda rizikos veiksnys. Juk kūdikis nesiveria auskarų, nesitaiso dantų, negyvena lytinio gyvenimo – o tai ir yra pagrindiniai keliai, kuriais galima užsikrėsti šia liga. Galiausiai kraujo procedūrų saugumą turi garantuoti valstybė.“

Gydytoja D. Razmuvienė tikina, kad kiekviena šalis turi savo epidemiologinę tam tikrų ligų situaciją: „Reikia žiūrėti, koks vienoje ar kitoje šalyje sergamumas, kaip atliekama nėščiųjų patikra ir t.t. Tokį skiepijimo grafiką kaip Lietuva turi ir dauguma kitų šalių, kurios nėra gana turtingos, kad galėtų leisti sau ištirti kiekvieną nėščiąją, ar ji nėra hepatito B ar kitos kokios nors infekcijos nešiotoja. Todėl, norint apsaugoti naujagimį, jis yra skiepijamas vos gimęs. Drąsiai galiu pasakyti, kad tėvai, nusprendę vaiko neskiepyti, elgiasi labai neatsakingai.“

Trūksta informacijos

„Daugėja skaudžių skiepų sukeltų padarinių, todėl daugėja ir nesiskiepijančių žmonių, – mano homeopatė D. Jakubonienė. – Taip, yra registruojamos mirtys dėl ligų, kurių galbūt buvo galima išvengti pasiskiepijus, tačiau lygiai taip pat yra žinomi atvejai, kai žmonės miršta po skiepų. Štai neseniai Japonijoje, labai išsivysčiusioje šalyje, mirė keturi vaikai, paskiepyti vakcina nuo Haemophilus influenzae B tipo infekcijos, ir tie skiepai buvo uždrausti.“ Lietuvoje kasmet registruojama apie 60 vakcinacijos sukeltų šalutinių reakcijų, mirties atvejai neregistruoti.

Homeopatė D. Jakubonienė mano, kad viskas būtų daug paprasčiau, jei žmogus, nuėjęs pas gydytoją, būtų nuodugniai informuotas ne tik apie skiepų naudą, bet ir apie galimą žalą: „Suprantu, kad tai padaryti yra sudėtinga. Kai dirbau poliklinikoje, pacientui galėjau skirti ne daugiau nei 15 min. Kol išaiškindavau visas šalutines, pvz., kontracepcijos, reakcijas, praeidavo visas pusvalandis – vadinasi, sugaišinamas kito paciento laikas. Bet, pasikalbėjus su pacientais, norinčiųjų vartoti kontraceptikus likdavo vos 10 proc.“

Beje, ne visi antivakcininio judėjimo šalininkai nusiteikę kategoriškai prieš visus skiepus – nemaža dalis jų tiesiog pasisako už ne tokį dažną skiepų kalendorių, vakcinacijos atidėjimą vėlesniam nei kūdikystės amžiui ir tam, kad tėvai, nusprendę neskiepyti savo vaikų, nebūtų smerkiami. Tačiau iki bendro sutarimo, atrodo, dar toli.