Atsako psichologė Rūta Bubelienė:
Įtariu, Aldona, kad antroji gyvenimo pusė užklupo jus nepasiruošusią. Sakote, klimaksas? Vargu: greičiausiai negaluojate iš senatvės baimės: tai vadinamasis pusės amžiaus jubiliejaus sindromas, kurį sukelia akistata su šia apvalia data.
O jei tai – ir klimaksas, kas gi čia bloga? Kažkodėl tapo įprasta tai traktuoti kaip kančią, nors tai – jokia liga, defektas ar negalia, o natūralūs moters organizmo pokyčiai. Lotynų kalboje klimaksas reiškia pakopą, pereinamąjį laikotarpį. Tuo jis kiek primena paauglystę: vėl tapatybės krizė, dvejonės dėl moteriškumo, netikrumas dėl rytojaus... Tačiau ši gyvenimo pakopa labai prasminga ir svarbi. Tiems, kurie mano, jog moteriai, perkopusiai penkiasdešimt, telieka rūpintis raukšlėmis ir antsvoriu, dejuoti dėl lizdą paliekančių vaikų ir sergėti vyrą, kad nepaspruktų pas jaunesnę, galbūt bus įdomu sužinoti, jog gyvenimo rudeniui artėjant ji sprendžia tokius svarbius klausimus, kokie jaunesnėms nė nesisapnuoja.
Pirma, pusamžė moteris galutinai palaidoja kai kurias tuščias viltis, atsisveikina su egoistiniais siekiais. Šių vietą užima paprastumo troškimas, noras būti savimi. Tai didelis palengvėjimas, nes nebereikia stengtis kažkam įtikti, atitikti idealo, bet sykiu ir nemenkas reikalavimas sau pačiai. Juk nėra lengva priimti save tokią, kokia esi, o ne tokią, kokia norėtum būti: tam reikia nemažos išminties. Tačiau ta, kuriai pavyksta nusimesti iliuzijų naštą, pajunta stiprų tiesos poreikį ir junta džiugesį būdama tiesiog savimi. Nėra reikalo daugiau apgaudinėti kitų, tampa nebeįmanoma apgauti savęs.
Žmogus senti ima vos pasiekęs brandą, tačiau tik įkopęs į gyvenimo vidurį tai suvokia ir ima aštriai justi senkant jam skirtą laiką. Vienoms moterims kyla noras antrą gyvenimo pusę nugyventi kuo prasmingiau, o kitas, kaip ir jus, Aldona, užvaldo baimė dėl senatvės, būsimų ligų. Tokia baimė tarsi priartina senatvę, ir ji tampa baubas, todėl gąsdinantį susitikimą su juo žūtbūt stengiamasi atidėti. Tokią nuostatą sustiprina jaunystės kultas, klestintis nebrandžioje mūsų visuomenėje.
Senatvė čia negerbiama, pusamžė moteris nuvertinama, jei tik ji nesijaunina, nesirengia kaip paauglė ir nekonkuruoja su trisdešimtmetėmis. Viešas ar slaptas šis nuvertinimas ir verčia moterį delsti perkainoti vertybes, be reikalo ir saiko jaunintis, vaikytis komplimento „Kaip jaunai jūs atrodote!“
Tačiau pusamžė moteris iš tikrųjų nori būti, o ne atrodyti. Graudu, kai brandžios damos it kokios pupytės krypuoja atkišusios nuogus pilvus, įsispraudusios į dviem dydžiais mažesnius džinsus. O ta, kuri išdrįsta pasirodyti viešai apsirengusi pagal amžių, t. y. ne seksualiai, o elegantiškai, dar neduokdie žila, nedažyta, rizikuoja būti pavadinta sene ir nurašyta.
Bet ar moteris žavėti gali tik seksualiai? Ar penkiasdešimtmetė negali patraukti rudenišku grožiu, žavėti orumu ir elegancija, tviskėti humoru ir išmintimi? Tad sveikinu jus su gražia kitokio gyvenimo pradžia, Aldona!
