„Pats faktas, kaip jis (įtariamasis – DELFI) elgėsi, rodo, kad jam ne viskas tvarkoje su blaiviu protu. Ir tokiu atveju kalbėti, kas daro kokį poveikį, – sunku. Nesveikam žmogui bet kas gali daryti poveikį, o sveikam žmogui niekas nedaro poveikio – štai ir atsakymas. Kas tam žmogeliui buvo galvoje susisukę, kol kas dar negalima pasakyti. Milijardai žiūri filmus ir žaidžia žaidimus, tačiau tokių atvejų turime vienetus. Apibendrinimų negalima daryti – tai būtų per daug drąsu ir, manyčiau, neišmintinga“, – teigė L. Slušnys.
Kraujas liejasi ne pirmą kartą
Žudynės Denveryje nėra pirmas kruvinas incidentas, susijęs su Betmeno filmu. Prieš trejus metus, tragiškas įvykis sukrėtė Belgiją. Tąkart peiliu švaistytasi vaikų darželyje – subadyti du vaikai ir 54 metų moteris. Dar apie dvidešimt buvo sužeista.
Užpuolikas veidą buvo išsidažęs baltais dažais su juodomis dėmėmis aplink akis, o plaukus – raudonai. Šalis netruko jo pakrikštyti „žudiku Džokeriu“. Žmonės aiškiai jį siejo su filmo apie Betmeną „Tamsos riteris“ herojumi Džokeriu. Be išvaizdos panašumų, užpuolikas ištarė ir filmo herojaus žodžius: „Aš noriu paklausti“. Tokie išgalvotos realybės elementai, perkelti į realų gyvenimą, psichiatrams puikiai pažįstami, mat dauguma fanatiškai žaidžiančių ar filmus žiūrinčių žmonių bando tapatintis su išgalvotais didvyriais ir kopijuoja jų elgesį.
„Stebina, kaip veikia šis filmas. Tačiau Betmenas ir jo vaidmuo yra tarsi teisingumo atstatymas. Didelės teisybės prieš neteisybę kova. Žmonėms, kurie yra nestabilios psichikos, teisybės ir tiesos klausimai yra labai svarbūs. Galbūt filmas įkūnija tą teisybę, kurią jie suvokia savaip. Ir filmas šiuo atžvilgiu yra paveikus. Be to, šis filmas nėra visai nekaltas, jis yra smurtinis. Jis nėra žiaurus, tačiau jame yra sunaikinimo, griovimo elementų. Na, ir turime rezultatą – kažką užkabino ir jie persikūnija“, – teigė L. Slušnys.
L. Slušnys nelinkęs daryti kategoriškų išvadų – nežinia, ar būtent filmai apie Betmeną galėjo skatinti žudyti. Tačiau tai, kad tai jau antras su konkrečiu filmu siejamas kruvinas išpuolis – vargu, ar sutapimas. Psichiatro nuomone, filmo poveikį turėtų aiškintis mokslininkai ir psichiatrijos laboratorijos – tam, kad išsiaiškintų, kurie filmo momentai gimdo smurtą trikovėje ir šitaip stipriai veikia žmonių elgesį.
„Man sunku nagrinėti šiuos atvejus, nes reikia labai daug duomenų. Kartais tai gali tęstis ir dešimtį metų, kai žmogus kaupia duomenis ilgą laiką. Šiuo atveju, apimtas manijos įvykdyti tam tikrą teisingumą ar misiją, akivaizdu, kad jis ruošėsi pakankamai ilgai – juk reikėjo įsigyti ir ginklus“, - svarstė vaikų psichiatras.
Žudė prisiskaitę knygų
Pašnekovo teigimu, šių laikų kino filmai ir kompiuteriniai žaidimai yra tik šiuolaikinė medžiaga vaizduotė audrinimui. Anksčiau šokiruojančias žmogžudystes vykdydavo ir knygų prisiskaitę maniakai.
„Filmai įtaką daro. Tačiau pasakysiu taip: jeigu dabar galima žaisti žaidimus, tai anksčiau buvo galima skaityti knygas ir žurnalus. Pasidomėjus statistika, rastume duomenų, kad žmonės žudydavo ko nors prisiskaitę. Taip pat savo laiku psichiatrinėse ligoninėse turėjome Napoleonus, Leninus, teisybės nešėjus Hitlerius ir taip toliau. O šiais laikais pagal diktuojamą realybę turime herojų Betmenų ir kitokių siužetinių linijų didvyrių. Nieko nuostabaus – šie siužetai atkeliauja iš gyvenimo. Tik liūdina, kad šiais atvejais nukenčia žmonės“, – kalbėjo psichiatras.
Žaidė kompiuterinius žaidimus
Dar vienos pasaulį sukrėtusios žudynės, tam tikra prasme susijusios su šių laikų herojais, prieš metus įvyko Norvegijoje. Norvegas Andersas Behringas Breivikas per dvi atakas nužudė 77 žmones, iš jų – 69 vienos partijos jaunimo stovyklos atstovus. Žudikas vienerius metus intensyviai žaidė kompiuterinius strateginius žaidimus ir šitaip ruošėsi savo misijai.
„Įtaką žaidimai ir filmai turi, tačiau – kas pirmiau? Ar smurtiniai žaidimai traukia todėl, kad žmogui „pavažiavęs stogas“, ar tas „stogas pavažiuoja“ dėl to, kad žmogus žaidžia tuos žaidimus? Į šį klausimą kartais net negalime atsakyti, tai per daug sudėtinga“, – prisiminęs norvegų žudiko atvejį kalbėjo L. Slušnys.
Psichiatras atkreipė dėmesį, kad vien tik kritikuoti ir kaltinti negalima. Į virtualią realybę jaunuoliai įklimpsta suaugusių dėka. „Vien tik juos (jaunuolius – DELFI) keikti nelabai galime. Būtų netgi nesąžininga tuo požiūriu – nes mes patys į tai einame, ieškome modernios visuomenės ir čia pat sakome, kad tai yra blogybė. Juk vaikai patys „neužsėda“ ant kompiuterio. Mes, suaugusieji, pasodiname ant jo. Neapsimeskime dievybėmis – naudojamės kompiuteriais kaip pamišę ir dažnai net ne vienu. Reikia gebėti jaunimui duoti alternatyvą – normalų, pilnavertį bendravimą su suaugusiu žmogumi“, - apibendrino pašnekovas.
