Nuodingi nariuotakojai atakuoja gindamiesi ir geldami suleidžia skausmingus nuodus. Nenuodingi vabzdžiai kanda ir dažniausiai suleidžia seiles su antikoaguliantais (medžiagomis, stabdančiomis kraujo krešėjimą) tam, kad galėtų misti mūsų krauju. Nors po nenuodingų vabzdžių įkandimo kartais gali atsirasti įvairios odos sudirginimo reakcijos, tačiau tik nuodingų nariuotakojų geluonis gali sukelti tokias ryškias alergines reakcijas, kaip anafilaksinis šokas.
Kai bitė įgelia, ji palieka geluonį su nuodų maišeliu. Nuodai toliau skiriasi iš maišelio, kol šis neištuštėja arba kol nepašalinamas geluonis. Bitė, palikusi savo geluonį, žūsta. Tuo tarpu vapsvos, širšės ir kamanės geluonies nepalieka, taigi gali gelti pakartotinai.
Visų minėtų geliančių vabzdžių pyktis pavojingas dar ir tuo, kad geldami jie išskiria tam tikrus aliarminius feromonus, kurie sukelia dar didesnį į talką skubančių bendražygių agresyvumą. Taigi, įgėlus širšei ar bitei reikia pasišalinti kuo toliau nuo įvykio vietos.
Nuodingi įgėlimai visada labai skausmingi, juos lydi paraudimas ir patinimas. Jautresniems žmonėms gali išryškėti išplitusios arba “viso kūno” reakcijos, kurioms būdingas išplitęs ryškus paraudimas ir patinimas, gali atsirasti dilgėlinė apie įkandimo vietą. Šios išplitusios reakcijos gali progresuoti ir sukelti tokius negalavimus, kaip viso kūno dilgėlinė, bendras silpnumas, dezorientacija, virškinamojo trakto veiklos sutrikimai (pilvo pūtimas, viduriavimas, pykinimas, vėmimas), gimdos spazmai, šlapimo ir išmatų nelaikymas, dusulys, kosulys, kraujospūdžio kritimas, mieguistumas, apalpimas ir kt.
Nors nenuodingi nariuotakojai yra sąlyginai mažiau pavojingi (jų įkandimas daug rečiau sukelia alergines reakcijas, kurios gali baigtis mirtimi), tačiau jie platina tokias ligas, kaip dėmėtoji šiltinė, maliarija ir kt.
Kauno visuomenės sveikatos centro vyriausioji specialistė Irina Bulsienė primena, kad apsisaugoti nuo kandančių ir geliančių vabzdžių galima dviem būdais: vengti susidūrimo su jais ir naudoti repelentus – vabzdžius atbaidančias medžiagas. Efektyviausi repelentai yra tie, kurių sudėtyje yra DEET (n,n-diethyl-meta-toluamidas). Tačiau repelentai efektyvūs tik prieš kandančius nenuodingus nariuotakojus (uodus). Nuodingų, geliančių vabzdžių (mašalų, skruzdžių, širšių, bičių) jie neatbaido.
Keletas patarimų, kaip išvengti susidūrimo su nepageidaujamais vabzdžiais:
Vykdami į gamtą, nenaudokite kvepalų, kvapnių muilų, kremų ir tonikų.
Nesipuoškite blizgančiais papuošalais.
Venkite ryškiaspalvių gėlėtų ir tamsių rūbų – šviesūs vienspalviai rūbai vabzdžiams yra ne tokie patrauklūs.
Kontroliuokite kvapus išvykos į gamtą metu (maisto produktams ir gėrimams rekomenduotinos sandariai uždaromos talpos).
Nepalikite atvirų talpų (ąsotėlių, butelių, popierinių pakelių ir kt.) su gėrimais, kad į juos nepakliūtų bitės, vapsvos ar kiti geliantys vabzdžiai.
Išardykite ar perkelkite kitur vapsvų ar širšių lizdus, esančius Jūsų namo teritorijoje.
Atvirus langus ir duris užsandarinkite tinkleliu.
Įgėlus, pirmiausia, reikia ištraukti geluonį, po to patartina nusiimti žiedus ir apyrankes (jei vabzdys įgėlė į plaštaką), dezinfekuoti įgėlimo vietą. Medikai tokiu atveju siūlo ant pažeistos vietos dėti ledą, įsuktą į audinį, ir laikyti ne ilgiau kaip 15 min., naudoti vietinius anestetikus, analgetikus, antihistamininius ir priešuždegiminius preparatus, tepalus su kortikosteroidais. Žmonės, žinantys, kad yra alergiški bičių, vapsvų, širšių įkandimams, turėtų turėti švirkštą su adrenalinu.
Įkandus, efektyviausi yra tepalai su antihistamininiais preparatais ir anestetikais. Tepalas su kortikosteroidais veikia lėčiau, bet jo veikimo efektas ilgesnis.
Bet kurios išplitusios reakcijos atveju reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją. Būtina kreiptis tuomet, kai po vabzdžio įgėlimo atsirado išbėrimų, patino veidas, pasunkėjo kvėpavimas, sunku ryti, svaigsta galva ar atsirado kitų negalavimų. Šie požymiai dažniausiai išryškėja praėjus kelioms minutėms ar valandai po įgėlimo.