Buvusi sovietų santvarka neįgaliuosius slėpė. Tik prieš dvidešimt metų imta kalbėti apie aplinkos pritaikymą žmonėms, turintiems negalią.
Tačiau kalbos darbais virsta lėtai, tad kiekviena diena daugeliui jų vis dar yra didelis iššūkis. Kaip pasiekti produktus iš viršutinių lentynų parduotuvėje, kai sėdi vežimėlyje? Kaip perskaityti kainas, jei esi aklasis? Kaip pereiti gatvę, įsėsti į autobusą, patekti į polikliniką, išsiimti pinigų banke kurčiajam, aklajam ar žmogui vežimėlyje?
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė sako, kad jau vien išėjimas iš namų daugeliui neįgaliųjų yra sunkiai įveikiama užduotis: „Mes paveldėjome senus pastatus, liftus, šaligatvius, visuomeninį transportą. Žmonės net negali išeiti iš savo gyvenamojo būsto – tiek jų kelyje yra kliūčių.“
ES yra paskelbusi direktyvą, kuria numatoma, kad šalyse narėse visi nauji pastatai, o per 20 metų apskritai visi visuomeninės paskirties pastatai turi būti pritaikyti neįgaliųjų poreikiams. Tam reikės mažiausiai 7 mlrd. litų. Gyvenamųjų namų rekonstrukcija į šią sumą net neįskaičiuota. „Šiandien dažniausia kalbame apie visuomeninės paskirties pastatų pritaikymą žmonėms, turintiems negalią, – teigia Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkas Zigmantas Jančauskis. – Tačiau niekas nepabrėžia, kad labai mažos lėšos yra skiriamos gyvenamojo būsto pritaikymui. O juk čia ir yra didžiausia bėda, kai žmogus, patyręs insultą ar traumą, neturi jokių fizinių galimybių išeiti į kiemą.“
Pats Z.Jančauskis sako nemėgstantis prašyti pagalbos, tačiau, norint pakliūti su vežimėliu į tam tikras įstaigas, nori nenori tenka pasikliauti kitų geranoriškumu: „Be abejo, žmonės mielai padeda, tačiau ne visuomet žino, kaip teisingai pakelti tą vežimėlį.“
Labai svarbu, kad sveikieji žinotų, kaip elgtis su neįgaliaisiais.
„Jiems tiesiog reikėtų dažniau klausti, kaip galėtų žmonėms, turintiems negalią, padėti. O ne iš karto čiupti už vežimėlio ar griebti akląjį už rankos ir vesti. Tokiu atveju jie netenka orientacijos“, – patirtimi dalijasi Lietuvos parolimpinio komiteto prezidentas Vytautas Kvietkauskas. Ir čia pat prisimena, į kokią kuriozinę situaciją iš nepatirties pateko per pirmąsias parolimpines žaidynes: „Barselonoje, olimpiniame kaimelyje, užėjau į mūsų komandos namą. Vonios kambaryje šviesa nedegė, tad įėjau, tačiau, uždegęs šviesą, pamačiau, kad priešais veidrodį stovi parolimpietis sportininkas ir skutasi barzdą. Klausiu, kodėl neužsidegi šviesos? O jis sako – aš aklasis, man nereikia šviesos. O tai kodėl tu tada, klausiu, prie veidrodžio stovi? Žinai, ramiai sako jis, kriauklė šitoje vietoje, prie veidrodžio...“
V.Kvietkauskas teigia, kad į parolimpines žaidynes šiemet planuoja vykti 14 sportininkų: „Važiuos mūsų aklieji ir žmonės, turintys judėjimo negalią – lengvaatlečiai, plaukikas ir gonbolo komanda, kuri, beje, pretenduoja į auksą. Iš lengvaatlečių taip pat tikimės medalių ir noriu pabrėžti, kad jų vertė yra ne ką menkesnė nei olimpinių žaidynių.
Nors daug kam atrodo, kad neįgalusis bėga dvigubai lėčiau, bet juk jis geriausias pasaulyje! Tai, kad mūsų parolimpiečiai pasiekia tokių aukštų rezultatų, yra tikras stebuklas, nes su neįgaliųjų sportu susiję sunkumai prasideda jau mokykloje, kai neįgalus mokinys ateina į kūno kultūros pamokas, mokytojas sako – o, tu su negalia, tai pasėdėk ant suolelio. Tad būtent tie, kuriems labiausiai reikia fizinio aktyvumo, atsiduria ant atsarginių suolelio.
Čia viena bėda. Kita – kaip neįgaliajam pasiekti sportinį meistriškumą, jei sporto mokyklose nėra žmonių, turinčių negalią, grupių? Niekaip, nes reikia trenerio, treniruočių, aprangos, maitinimo, o tai – didelės išlaidos. Mūsų profesionalūs sportininkai – daugiausia tie, kurie pradėjo sportuoti dar anksčiau, esant kitai santvarkai, arba tie, kurie buvo sportininkai, bet susižeidė ar kitaip patyrė traumas ir dabar dalyvauja ne olimpinėse, o parolimpinėse žaidynėse.“
V.Kvietkauskas sako, kad kelionėse parolimpiečiai didelių sunkumų nepatiria, nes oro uostuose ir lėktuvuose neįgaliaisiais tinkamai pasirūpina personalas – tiesiog reikia apie tai, kad keliauti planuoja žmogus, turintis negalią, pranešti iš anksto. Z.Jančauskis teigia, kad nepatogumų vis dėlto esama. Pavyzdžiui, vežimėlis salone neišsitenka, todėl personalas neįgalųjį į lėktuvą turi užnešti rankomis, be vežimėlio. Pasodintas jam skirtoje kėdėje neįgalusis turi išbūti iki pat skrydžio pabaigos. „Gerai, jei kelionė trunka tik porą valandų, o jei tenka skristi ilgiau, kaip pasinaudoti sanitariniu mazgu?“ – retoriškai klausia Z.Jančauskis.
Nemažai po pasaulį keliavusi R.Kavaliauskaitė sako su pavydu žvelgianti į kitų šalių neįgaliųjų gyvenimą: „Užsienyje padaryta taip, kad aplinka yra patogi visiems, ne tik neįgaliesiems. Mums, žmonėms, turintiems negalią, visą laiką prikaišioja – jūsų tiek nedaug, o kiek išlaidų reikalaujate! Iš tiesų mes turėtume kalbėti apie universalią aplinką, apie tai, kad būtų patogu gyventi visiems. Ne mažesnė bėda – neįgalaus žmogaus įsidarbinimas. Daug kam atrodo – jūs gi gaunate išmokas, pensijas, o darbo net ir sveikiesiems trūksta... Darbo birža net nelinkusi registruoti neįgaliųjų žmonių, reikia labai pakovoti, norint užsiregistruoti.“
Z.Jančauskis tikina, kad apie darbą galbūt ir negalvotų, jei galėtų pragyventi iš pinigų, valstybės skiriamų už prarastą nedarbingumą. Juolab kad konkuruoti darbo rinkoje juk reikia su sveikaisiais. Tad nenuostabu, kad iš daugiau nei 260 tūkst. žmonių, turinčių negalią, mūsų šalyje dirba tik maždaug kas dešimtas. Tuo metu kitose Europos šalyse neįgaliųjų įsidarbinimas siekia iki 30 proc.
Vis dėlto Lietuvos įstatymų bazė yra gana gera, mano R.Kavaliauskaitė. Bėda ta, kad nėra kontrolės tiems įstatymams įgyvendinti. Pavyzdžiui, įstatyme parašyta, kad namas ar vieta turi būti pritaikyta neįgaliesiems, bet niekas per daug nekontroliuoja, kaip tai pritaikyta, nesivargina skirti baudų. Neįgaliesiems skirta įranga dažnai sugadinama. Pavyzdžiui, iš požeminėse perėjose esančių liftų nė vienas neveikia. Žemagrindžiai autobusai ne visada sustoja prie šaligatvio, kad žmonėms vežimėliuose būtų patogu įlipti.
„Yra daug neišspręstų problemų, – sako R.Kavaliauskaitė, – bet aš džiaugiuosi, kad žmonės, turintys negalią, bent jau gali išeiti į gatvę, į mus jau nebeatsisuka kaip į žvėrelius iš zoologijos sodo ir nebebado pirštais.“ Visuomenės požiūris į žmones, turinčius negalią, po truputį keičiasi, tačiau iki visiško supratimo, tolerancijos ir lygių teisių su sveikaisiais kelias dar ilgas.
