Praėjusį penktadienį Vilniuje vyko eisena „Už organų donorystę! Už gyvenimą!“ Renginiu norėta parodyti, kad sulaukę donoro organo žmonės gali ne tik išgyventi, bet ir gyventi visavertį gyvenimą. Daugiau nei metus laukianti kepenų persodinimo Edita L. apgailestavo, kad Lietuvoje donorystė nepopuliari. „Kartais atrodo, kad ne XXI amžiuje gyvename: žmonės paskendę mituose, mirus artimajam dažnai net nesvarsto apie organų dovanojimą, nes mano, kad organus parduos. Tik to neišmanantis žmogus gali taip naiviai galvoti“, – teigė Edita.
Susirgo hepatitu C
Sėkmingai dirbusi ir 13-metį sūnų auginusi kaunietė pasakojo, kad anksčiau apie donorystę buvo skeptiškos nuomonės. „Galvojau, kad Lietuvoje niekas tuo nesirūpina, tačiau greitai įsitikinau, jog klystu: jau du kartus buvo atsiradęs kepenų donoras, tačiau ne visi persodinimui reikalingi rodikliai sutapo, ir štai aš toliau gyvenu laukimu“, – kalbėjo 42-ejų moteris. Nuo praėjusių metų rudens Edita įrašyta į skubaus persodinimo laukiančiųjų sąrašus. 2009-aisiais jai diagnozavus hepatitą C, per kelerius metus kaunietės sveikata gerokai pablogėjo: hepatitas komplikavosi į kepenų cirozę, jai ne kartą teko gulėti ligoninėje.
Galiausiai medikai nusprendė, kad gydymas neišgelbės, reikia ieškoti donoro. „Hepatitą aptiko netyčia. Jokių nerimą keliančių simptomų nejaučiau, tik nuovargį. Bet ar kreipsi į jį dėmesį, jei nieko neskauda? Hepatitas C – viena iš ligų, tyliai tūnančių organizme ir darančių savo blogus darbus, todėl jis dažnai diagnozuojamas pavėluotai“, – kalbėjo kaunietė.
Negalvoja apie savo bėdą, nes kitaip išprotėtų
Dabar Editos būklė stabili ir jai nereikia kas mėnesį važiuoti į ligoninę. Kraujo ir kepenų tyrimai negerėja, bet svarbiausia – ir neblogėja. „Tai man – didelė paguoda. Artimieji ploja rankomis, kalba, kad gal operacijos neprireiks. Bet aš žinau, kad be kepenų persodinimo kitos galimybės išgyventi neturiu“, – dėstė moteris.
Ji teigė daug negalvojanti apie savo bėdą, nes kitaip išprotėtų. Gerai, kad šalia visada yra mylintys sūnus ir brolis. „Tik juos ir teturiu. Kai susirgau, vaikui teko greitai užaugti. Du kartus buvau komoje, sūnui teko mane vežti į ligoninę. Jis – tvirtas vaikinas, nepasimeta. Išaiškinau jam, kad jei puls į paniką, nepadės nei man, nei sau“, – didžiuodamasi 15-mečiu sūnumi kalbėjo kaunietė.
Edita turi atidžiai rinktis maistą, laiku išgerti vaistus, jai negalima pervargti, sunkiai nešti, tvarkyti namus. „Į parduotuvę einu tik lydima sūnaus ar brolio. Jie priversti gyventi ne tik savo, bet ir mano gyvenimą – rūpinasi manimi, prižiūri“, – pasakojo moteris, nenorėjusi atskleisti savo pavardės, kad svetimi žmonės jos nebadytų pirštais.
Kaunietė viliasi, kad dažna jos kraujo grupė padės sulaukti tinkamo donoro, tačiau medikai Editai daug vilčių nesuteikia – nenori, kad jos būtų tuščios.
Svarbi kiekviena valanda
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Organų transplantacijos koordinavimo centro vadovas gydytojas transplantologas doc. Arūnas Želvys, kalbėdamas apie transplantacijų reikšmę, pabrėžė, kad jos ne tik gelbsti gyvybes, bet ir pagerina gyvenimo kokybę tiems žmonėms, kurie be persodinto organo negalėtų gyventi visaverčio gyvenimo. „Nepersodinus žmogui širdies, kepenų ar plaučių, jam gresia mirtis, tačiau ragenos ar inksto persodinimas nėra gyvybiškai svarbus.
Persodinus rageną, žmogus atgauna regėjimą, o persodinus inkstą jis gali gyventi nedializuojamas. Jo gyvenimas tampa lengvesnis“, – kalbėjo doc. A.Želvys. Nors kasmet organai persodinami trečdaliui ligonių, laukiančiųjų tinkamo donoro eilė nemažėja. Deja, jo nesulaukę jie kartais miršta.
Lietuvoje galima išreikšti valią po mirties padovanoti savo organus ar audinius, bet nė vienas, pasirašęs donoro kortelę, juo dar netapo. Lieka viena išeitis – prašyti artimųjų paaukoti mirusiojo organus persodinti. „Tik konstatavę klinikinę mirtį, mes kalbamės su artimaisiais apie donorystę. Pastaraisiais metais atsisakančiųjų padovanoti organus skaičius gerokai išaugo – nuo
30 proc. iki 56 proc., ir mes nesuprantame kodėl. Gal žmones paveikė kažkokie gandai? Gal jie nepasitiki medikais?“ – spėliojo gydytojas transplantologas pridurdamas, kad apie organų donorystę per mažai kalbama viešai.
Atsiradus donorui, medikai skuba tikrinti laukiančiųjų organų persodinimo sąrašus ir tuojau pat kviečia juos į ligoninę. Svarbi kiekviena valanda – reikia ne tik atlikti visus tyrimus, patvirtinančius, kad organas tinka ligoniui, bet ir kuo greičiau ruoštis operacijai (kuo trumpesnis laikas, per kurį persodinamas organas, tuo geriau jis funkcionuos naujame organizme). „Todėl kartais nutinka taip, kad pakviečiame žmogų operuotis, tačiau netrukus paaiškėja, kad organas jam netinka. Turi sutapti ne tik kraujo grupė, bet ir tam tikri genai. Kitaip organizmas persodintą organą paprasčiausiai atmestų“, – aiškino A.Želvys. Jei po organo persodinimo atmetimo reakcija vis dėlto įvyksta, skiriami vaistai, slopinantys organizmo pasipriešinimą. Jie mažina ir atsparumą infekcijoms, todėl tokiam žmogui gresia ligos komlikacijos ir net mirtis. Sėkmingai persodinus organą, žmogus gali gyventi visavertį gyvenimą.
Pasyvumui įtakos turi mitai, lietuvio būdas
Dr. Grita Skujienė, Lietuvos bioetikos draugijos narė, Vilniaus universitete dėstanti bioetiką – discipliną, sujungiančią biologijos žinias su žmogaus vertybių sistema.
Tapti donoru dažnai paskatina altruizmas, pasiaukojimas. Vieni mąsto paprastai: kai numirsiu, kažkas galės pasinaudoti mano organais. Tačiau kai gyvas žmogus atiduoda organą, jis yra altruistas, nes aukojasi iš esmės.
Manoma, kad viena iš priežasčių, kodėl žmonės nesutinka būti donorais, yra baimė, kad neįvyktų kokia nors avarija ir jie nebūtų specialiai kokiu nors būdu numarinti. Pasyvumui įtakos turi ir lietuvio būdas, įsitikinimai. Lietuvis neskuba pasirašyti donoro kortelės, nes jis turi tai apmąstyti, apsvarstyti visus mirties kriterijus ir sugaišti daug laiko. O Ispanijoje, kuri pirmauja pagal donorų skaičių pasaulyje, veikia neprieštaravimo modelis, pagal kurį daroma prielaida, kad žmogus sutinka atiduoti savo organus, jei dar būdamas gyvas nepareiškė prieštaravimo. Manau, ši praktika būtų gera Lietuvai: gal daugiau žmonių būtų išgelbėta, juk esame nykstanti tauta.
Kai kurie žmonės įsitikinę, kad krikščionybė draudžia donorystę, o iš tiesų Bažnyčia pritaria tam, nors galbūt per mažai kalba apie donorystės reikšmę. Manoma, kad jei ji daugiau apie tai kalbėtų, tikrai tikintys katalikai daug greičiau taptų donorais ir Lietuvoje jų būtų nepalyginamai daugiau.
