Jos mokytojas pažymėjo, kad šios sistemos įsisavinimas iš senolės pareikalavo daug praktikos bei pasiryžimo ir tokiame amžiuje tapo dideliu pasiekimu.
N. Selwood pasakojo, kad pradėjus silpnėti regėjimui, ji išgyveno sunkų metą.
“Regėjimas silpo laipsniškai, bet nesustodamas, - sakė ji. – Tai buvo didžiulis smūgis, nes apakęs prarandi savo nepriklausomybę”.
“Sunkiausia buvo suprasti, kad galiausiai tapsiu akla. Kai žinai, kad regėjimas silpnėja, bet kažkuriuo metu gali stabilizuotis, tada gali su tuo susitaikyti. Tačiau mano atveju taip nebuvo. Regėjimas visada krito tik žemyn”.
“Šią savaitę matai jau blogiau, negu praėjusią. Arba ne taip aiškiai. Tai buvo siaubinga našta”.
Prarasti regėjimą senolei buvo ypatingai sunku, nes buvusiai mokytojai, rašytojai ir istorikei knygos visada užėmė svarbią vietą jos gyvenime.
“Visą gyvenimą buvau knygų žiurkė. Skaičiau viską iš eilės. Rašytinis žodis buvo nuostabus”, - teigė ji.
Tačiau po truputį tapdama akla, N. Selwood pasiryžo skaityti toliau.
Ji kreipėsi pagalbos į savo miesto tarybos aklųjų ir kurčiųjų grupę.
Iš pradžių taryba jai negalėjo pasiūlyti jokio mokytojo, bet kai jis atsirado ir aplankė ją ūkyje, kuriame ji gyvena nuo 1939 metų, senolė tvirtai pasiryžo išmokti aklųjų rašto.
“Tai buvo tikras iššūkis, bet man patiko kai kurios jo dalys”, - teigė N. Selwood.
“Kai teko išmokti abėcėlę, turėjau įsivaizduoti ją vizualiai. Tikrai maniau, kad per vienerius metus jau išmoksiu skaityti”.
“Tačiau man prireikė ketverių metų. Mokymosi procesas buvo lėtas, labai lėtas”, - pažymėjo ji.
Senolė nusprendė patobulinti savo Brailio rašto skaitymo įgūdžius ir dabar naudojasi greitesne, labiau pažengusia šios sistemos forma.
Jos pasiekimai tampa dar įspūdingesni, pažvelgus į statistiką, rodančią, kad Didžiojoje Britanijoje iš 2 mln. regėjimo negalią turinčių žmonių skaityti Brailio raštą moka tik mažiau kaip 1 proc. aklųjų.
