Regis, pataikėme į dešimtuką: mirčių sporto aikštelėse virtinė tęsiasi. Žinoma, dėl to galima kaltinti pačius sportininkus, nepaisančius gydytojų patarimų. Bet kai salėje ar kūno kultūros pamokoje (!) miršta vaikas, nevalingai žvilgsnis krypsta į fizinio vaikų ugdymo sistemą. Juolab kad nerimauja ir specialistai – auga paliegusių, turinčių daugybę sveikatos sutrikimų (jau tampančių ne išimtimi, o norma) vaikų karta.

Po nelaimingo atsitikimo vienoje iš Kauno sporto mokyklų, kai krepšinio treniruotės metu mirė vienuolikmetis berniukas, švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius, kurį postas įpareigoja reaguoti į tokį įvykį, bent jau formaliai savo pareigą atliko. Ministras paragino apskričių ir savivaldybių vadovus griežčiau reikalauti, kad institucijos, besirūpinančios vaikų sveikata, atsakingiau atliktų savo darbą, o mokyklų vadovai jaustų didesnę atsakomybę už auklėtinių sveikatą ir gyvybę. Tik vargu, ar po šio pareiškimo kas nors pasikeis.

Štai dabar Kūno kultūros ir sporto departamente svarstoma, kad mokyklose būtina įvesti trečią savaitinę kūno kultūros pamoką, nes vaikų fizinis pasirengimas, sveikata, laikysena katastrofiškai blogėja. Kompiuterio dėka kuo toliau, tuo labiau įsigali sėdimas gyvenimo būdas, o tėvams belieka tik guostis, kad jų vaikai bent gatvėje nesišlaisto, kol šie nuo ryto iki vėlaus vakaro triūsia dėl savo ir vaikų gerovės. Taigi trečia kūno kultūros pamoka tikrai praverstų. Kita vertus, kas iš to, jei dauguma mokyklų neturi nei geros sporto bazės, nei reikiamo skaičiaus mokytojų.

Net Vilniuje yra mokyklų, kurios visiškai neturi sporto salės ir net nemato prasmės šios problemos spręsti. Mokyklose kūno kultūrai atitenka vargšės podukros vaidmuo. O tokios mokyklos, kurios, jei tikėsime specialistais, turi savo komandas trisdešimtyje sporto šakų (nesunku paskaičiuoti, kiek vaikų čia būna užsiėmę po pamokų), jau kelia nuostabą.

Sporto mokyklas keičia klubai

Tėvams, besirūpinantiems fizine vaiko sveikata, neretai tenka ieškoti būrelių už mokyklos ribų. Dabar Lietuvoje yra 103 valstybinės sporto mokyklos ir daugybė privačių klubų, kurių veiklos beveik niekas nekontroliuoja. Nors pagal įstatymus treneriu gali dirbti tik Kūno kultūros akademijos diplomą ar specialią licenciją turintis asmuo, neretai savigynos, karatė ir kitų populiarių sporto šakų treniruotes siūlo, pavyzdžiui, tik technikos mokslus baigę žmonės. Jiems šis darbas – papildomas uždarbis ar tiesiog hobis. „Kita vertus, uždrausti jiems dirbti lengviausia. Tačiau ką tuo pasiektume? Vietų, kur vaikai galėtų sportuoti, ir taip trūksta, – samprotauja Kūno kultūros mokytojų asociacijos prezidentas, Kauno rajono sporto mokyklos direktoriaus pavaduotojas Vytautas Deksnys. – Todėl reikėtų ieškoti būdų, kaip jų veiklą gerinti, kaip juos kontroliuoti. Juk mada – galingas ginklas“. Ir ši mada, regis, iš tiesų į vaikų fizinį ugdymą atpučia naujas tendencijas.

Kūno kultūros ir sporto departamento duomenimis, sporto mokyklas lankančių vaikų skaičius nuo 1989 m. sumažėjo beveik per pusę (nuo 88 tūkst. iki 47 tūkst.). O lankančiųjų privačius sporto klubus skaičius gerokai padidėjo. Anot departamento Sporto strategijos skyriaus vedėjo Algimanto Kukštos, savivaldybės vis dar nesuvokia, kad fizinis ugdymas gali tapti puikia priemone nusikalstamumui mažinti ir jaunimo užimtumo problemoms spręsti. Šios srities finansavimas prastas, kelti kvalifikaciją treneriams tenka už savo pinigus, tad šiuo metu neįmanoma įvesti tvarkos, kad trenerio darbą dirbtų tik atitinkamą skaičių paskaitų išklausęs specialistas.

Todėl užsiėmimai klubuose, kur dirba ne visada vaiko fiziologiją išmanantys, tačiau įdomių metodikų prisigraibę treneriai, patrauklesni. O čia jau loterija: būna ir taip, kad nuo neteisingai apskaičiuoto krūvio, pablogėja laikysena, išsikreipia figūra, pažeidžiami sąnariai. Pagaliau ir patys vaikai – labai azartiški, linkę persistengti. „O jei širdelė krūviui neruošiama palaipsniui, sveikata ne gerėja, o pradeda gesti. Juk augantis organizmas daug jautresnis“, – priduria A. Kukšta.

Į sveikatą žiūrima pro pirštus

Aktyviai sportuojantys moksleiviai kas 4 mėnesius turi apsilankyti pas gydytoją. Pažymą paprastai išrašo poliklinikos pediatras. Deja, anot A. Kukštos, dažnai ji išduodama formaliai. Mama padejuos neturinti laiko vedžioti vaiko pas specialistus, ir gaus pažymą.

Visuomenės sveikatos ugdymo centro direktorius Zenonas Javtokas, garsių mūsų krepšininkų tėvas, pateikia įdomią statistiką: „Pasaulio sveikatos organizacija, remdamasi tyrimais, sudarė schemą, iš kurios matyti, kad didinant treniruočių skaičių, sveikatos kreivė didėja, tačiau ne iki begalybės. Sportuoti 3–4 kartus per savaitę sveikiau nei 1–2, tačiau kai pereinama prie 5–6, išryškėja kita kreivė, bylojanti apie pavojus sveikatai“. Anot pašnekovo, pasaulyje vis labiau linkstama prie nuomonės, kad kiekvienam krūvis turi būti parenkamas individualiai. Tačiau šie testai pakankamai brangūs, todėl atliekami tik brangiose sporto įstaigose. „Bėda ta, kad anksčiau prie kiekvienos sporto mokyklos buvo sporto medikas, tačiau taupant lėšas jų atsisakyta. Kvalifikuotus sporto medikus turime tik penkiuose didžiuosiuose miestuose“, – priduria A. Kukšta.

"Vaikai dažnai į savo pojūčius nereaguoja. O ką jau sakyti apie tėvus, įkalbinėjančius mus leisti sportuoti sunkią širdies ydą turinčiam vaikui."
Edmundas Švedas:

Vilniaus sporto medicinos centro vyriausiasis gydytojas Edmundas Švedas irgi pabrėžia, kad sportuojantys vaikai daug labiau pažeidžiami nei suaugusieji. „Vaikai dažnai į savo pojūčius nereaguoja. O ką jau sakyti apie tėvus, įkalbinėjančius mus leisti sportuoti sunkią širdies ydą turinčiam vaikui“, – sako E. Švedas. Tačiau šio sporto centro finansavimas toks menkas, kad jei iš visų 27 tūkst. Vilniuje sportuojančiųjų ateitų visi, susidarytų milžiniškos eilės. Kol kas centras gali aptarnauti tik 4 tūkst. Kruopštus vieno sportininko ištyrimas, kai organizmo parametrai tikrinami krūvio metu ir po jo, kainuoja apie 100 Lt. „Todėl rekomenduojame pas mus vaiką atvesti jau po keturių mėnesių sportavimo. Taigi be poliklinikų neapsieiname, – konstatuoja E. Švedas. – Nors gydytojai ir sporto medikai kiekvienas atlieka savo darbą ir sunkiai gali vienas kitą pakeisti“.

Pašnekovas apgailestauja, kad valstybinės sporto mokyklos labiau skirtos tiems, iš kurių tikimasi išugdyti aukštesnio meistriškumo sportininkus. Tačiau privačiose mokyklose ne visada atsižvelgiama, kad vaikui sporto šaka netinka. Jis moka pinigus – ir gerai. Kai kurie treneriai iš privačių mokyklų, anot E. Švedo, net nežino, kad yra toks Sporto medicinos centras, kurio medikai gali patarti ir dėl sporto šakos, ir leistino krūvio. Pavyzdžiui, lankant kai kurias sporto šakas, trumparegystė didėja, o nuo kitų net pasitaiso. Beje, gydytojas pastebėjo, kad po kauniečio mirties, vis daugiau tėvų išreiškia norą patys stebėti, kaip tikrinama vaiko sveikata.

Sportas visiems

V. Deksnys, pritardamas kolegoms, mano, kad pirmiausia reikia pertvarkyti kūno kultūros pamokas mokykloje. Jose vėl turėtų atsirasti panaikinti medicinos punktai (beje, įstatymiškai jie jau grąžinti) – bent jau todėl, kad dėl to nevyksta apie pusę numatytų varžybų. „Mūsų asociacija, norėdama išjudinti mokinius, propaguoja kūno kultūros ženklo normų, įvestų dar 1936 m., laikymą apskrityse. Vaikams šios varžybos labai patinka, o mokytojai džiaugiasi, kad vaikas neverčiamas kasdien ant skersinio lipa, kol pagaliau pasiekia 18 prisitraukimų ribą“, – pasakoja V. Deksnys. Jo paties sporto mokykla gausiai lankoma, nes čia nerenkamas mokestis iš vaikų – mokyklą išlaiko Kauno savivaldybė. Jei treniruotės taptų mokamos, anot pašnekovo, vaikų sumažėtų perpus.

V. Deksnys įsitikinęs, kad reikia skatinti ir įvairias patrauklias netradicines sporto šakas – tuomet gatvėje, neretai ir su cigarete dantyse, šlaistytųsi tikrai mažiau vaikų. Labai trūksta ir prestižinės sporto šakos – krepšinio – treniruočių. „Dėl tokio jo populiarumo iš visų norinčiųjų pasirenkami tinkamiausi. Juk dabar įmanoma apskaičiuoti net vaiko ūgį“, – teigia pašnekovas. Populiarios ir kitos žaidybinės sporto šakos – tinklinis, kvadratas ir pan. Nemažai vaikų, ypač iš socialiai remtinų šeimų, renkasi boksą, kitas jėgos treniruotes.

Pašnekovas tikina, kad pradinio rengimo grupes sporto mokykloje gali lankyti visi norintieji. Tik dalis iš jų pereina į meistriškumo ugdymo grupes. Kita vertus, intensyviai dirbti šiuolaikiniai vaikai tingi, todėl ieško klubų, kur į jų darbą žiūrėtų pro pirštus. O ten jau kaip Dievas duos – gal ir neleis treneris vaikams šuoliuoti ant kieto pagrindo, kad kelių nesusigadintų, gal ir žinos, kaip derinti poilsį su krūviu... Ko gera, išeitis viena: kol valstybė vis dar ieško būdų, kaip pigiausiomis sąnaudomis išauginti „apysveikę“ kartą, fiziniu savo vaikų ugdymu turime rūpintis patys.

Sportuojančiųjų skaičius Lietuvoje

1 357-iuose sporto klubuose – 77 530
102-ose sporto mokymo įstaigose – 47 624
60-yje viešųjų sporto įstaigų – 5 180

Keletas moksleivių apklausos tendencijų

Ar sportas stiprina sveikatą:
Taip – 93,15 proc.
Ne – 6,24 proc.
Nežinau – 0,61 proc.

Ar sportuojate:
Lankau organizuotas pratybas – 56,33 proc.
Sportuoju savarankiškai – 27,30 proc.
Nesportuoju – 16,38 proc.

Kodėl sportuojate:
Noriu tobulinti kūną, gerinti sveikatą – 72,61 proc.
Siekiu sportinių rezultatų – 26,72 proc.
Dėl pasirinktos profesijos – 0,67 proc.

Kodėl nesportuojate:
Mielesnis kitoks laisvalaikis – 29,48 proc.
Nėra noro – 27,49 proc.
Per didelis mokslo krūvis – 16,33 proc.
Per brangu – 10,76 proc.
Silpna sveikata – 8,37 proc.
Kita – 7,57 proc.