Kuo skiriasi lėtinė angina nuo dažno gerklės skaudėjimo

Pasak Santariškių klinikų Ausų, nosies ir gerklės klinikos centro vadovo Eugenijaus Lesinsko, kalbant apie anginą reikėtų išskirti dvi jos formas: ūminį ir lėtinį tonzilitą.

„Ūmine anginos forma, ko gera, perserga kiekvienas vaikas. Šiais laikais ji efektyviai gydoma antibiotikais, tačiau visada yra ligonių, kurie serga pakartotinai – po kelis kartus kiekvieną žiemą. Tuomet kyla klausimas, ar tai nėra lėtinė angina. Tai tokia būklė, kai tonzilių audinys yra jau pažeistas, jis neatlieka savo gynybinės apsauginės funkcijos, o veikia kaip infekcijos šaltinis, todėl į organizmą patekus virusui, žmogus po kelių dienų ne pasveiksta, o dar labiau suserga. Tokiais atvejais geriau tą audinį pašalinti, užuot turėjus organizme lėtinės infekcijos šaltinį“, - teigė pašnekovas.

Mediko teigimu, sergant lėtine angina kyla pavojus ir kitiems organams – gali sutrikti širdies vožtuvų, sąnarių, inkstų ar kitų organų veikla.

„Pati operacija atsirado tuomet, kai dar nebuvo antibiotikų. Tai buvo pakankamai geras sprendimas užkertant kelią reumatinėms ligoms. Žmonės nuo lėtinės anginos tapdavo invalidais ir net mirdavo. Šią problemą operacija spręsdavo taip sėkmingai, kad netrukus ji labai išpopuliarėjo. Buvo operuojami visi iš eilės – reikia ar nereikia. Iš inercijos dar ir prieš 30 metų Lietuvoje šių operacijų buvo atliekama pakankamai daug“, - pasakojo E. Lesinskas.

Anot jo, šiuo metu nusistovėjęs protingas santykis tarp anginos gydymo antibiotikais ir operacijų. Įvairiose valstybėse yra nustatyti šiek tiek skirtingi kriterijai, kada reikia daryti operaciją, tačiau paprastai sprendimą lemia faktas, kaip dažnai pasikartoja ligos paūmėjimai – ligonis turėtų sirgti bent kelis kartus per metus, taip pat svarbu, kaip atrodo tonzilės, ar nėra sutrikusi kitų organų funkcija.

Beje, jei žmogus dažnai peršąla, jam dažnai peršti gerklę, tačiau temperatūros nėra, dar nereiškia, kad jis serga tikruoju tonzilitu. „Ypač dažnai gerklę skauda vaikams. Tai natūralu – jų viršutiniai kvėpavimo takai prisitaiko prie aplinkos, susidurdami su virusais. Taip organizmas ugdosi imunitetą. Kai vaikas susipažįsta su aplinkiniais virusais, jis nustoja sirgti. Kita vertus, mes gyvename klimatinėje zonoje, kurioje nori ar nenori gerklė yra veikiama. Šio skausmo taip pat nereikėtų vadinti angina, nes pastaroji turi labai aiškius simptomus: būtina aukšta temperatūra (virš 38,5).

Po operacijos pagerėja 80 proc. žmonių, 20 proc. serga ir toliau

Medikas sutinka, kad šimtaprocentinės garantijos, kad po anginos operacijos visos iki tol kamavusios problemos išnyks, nėra, o sprendimą siūlyti pacientui operuotis nėra lengva priimti.

„Tarkime, žmogus turi sąnarių ligą ir lėtinį infekcijos šaltinį tonzilėse, kuris gali turėti įtakos sąnariams. Gal sąnarių liga dėl tonzilito prasidėjo dar prieš penkerius metus ir pašalinęs tonziles ligos nesustabdysi – ji progresuoja savo keliu. Kita vertus, bet kokia infekcija organizme gali ją paspartinti. Kaip tuomet apsispręsti – operuoti ar ne? Visgi, jei matomi aiškūs infekcijos požymiai, reikia operuoti“, - teigė E. Lesinskas.

Anot pašnekovo, išoperavus anginą vaikystėje, 80 proc. vaikų labai pagerėja sveikata, net jei jie anksčiau sirgdavo po 5-10 kartų per metus, tačiau 20 proc. savijauta gali taip akivaizdžiai nepagerėti. Tai esą priklauso nuo daugelio veiksnių – imuniteto ir pan. Panaši situacija ir su suaugusiais – 80-90 proc. atvejų žmogaus gyvenimas pagerėja, tačiau senstant organizmui prasideda įvairios kitos bėdos: virškinimo sutrikimai, kurie dirgina viršutinius kvėpavimo takus, dėl organizmo senėjimo gerklė tampa jautresnė.

„Priežastys, dėl kurių operuojama angina, yra įvairios – pasikartojantys uždegimai, didelis gerklės jautrumas arba tiesiog turėjimas kitų ligų, dėl kurių bet koks infekcijos židinys būtų nepageidautinas. Tačiau visada bus ligonių, kurių būklė nepagerės. Jie ir toliau dažnai sirgs peršalimo ligomis, jiems skaudės gerklę, nes gleivinė dėl nuolatinio infekcijos šaltinio pažeidžiama ir, bėgant metams, išsibalansuoja visa organizmo sistema išsibalansuoja. Jei žmogus jau yra ligų maišas, aišku, problemų taip paprastai neišspręsi vien operacija“, - sakė medikas.

Kita vertus, tiek visuomenėje, tiek medikų bendruomenėje egzistuoja nuomonė, kad pašalinus tonziles, kurios atlieka kliūties funkciją, infekcija greičiau nukeliauja į bronchus ar plaučius. Anot mediko, tokia tiesioginė priklausomybės nenustatyta.

„Tonzilėse iš tiesų yra audinio, kuris gamina apsaugines medžiagas nuo infekcijų, bet jeigu jis pakinta, tonzilės labiau trukdo nei padeda. Šiuo metu gydytojai jau pakankamai kompetetingai vertina situaciją ir be reikalo žmonės nebeoperuojami, nors operacijų skaičius tikrai nėra mažas. Vien mūsų centre per metus operuojama iki tūkstančio ligonių.

Beje, visi įpratę manyti, kad tonzilių operacija yra labai paprasta. Tačiau taip nėra. Kaip ir bet kuri intervencija, ji gali sukelti gana grėsmingas komplikacijas. Taigi 99 proc. atvejų operacija gali būti santykinai paprasta, tačiau šimtasis pacientas jau gali būti sunkus ligonis. Po operacijos, suprantama, kurį laiką tenka kęsti skausmą. Žmogus apie 7-10 dienų turi iškristi iš įprasto gyvenimo ritmo“, - įspėjo pašnekovas.

Pačios operacijos trukmės su bendra narkoze – iki pusvalandžio, o su vietine nejautra ji gali trukti vos 10 minučių. Beje, sovietmečiu šios operacijos buvo atliekamos tik su vietine nejautra, šiandien – tik tais atvejais, jei bendros narkozės atsisako pats pacientas. „Narkozė irgi turi savo poveikį, tačiau ji daroma dėl pacientų komforto“, - teigė medikas.