Sezonas ilgėja
Erkių aktyvumo sezonas Lietuvoje dar prieš dešimt metų trukdavo nuo balandžio iki spalio mėnesio. Pastaruoju metu, esant švelnioms žiemoms, šis sezonas pailgėjo nuo kovo iki lapkričio, o kartais – ir iki gruodžio mėnesio.
Erkėms labiausiai tinkama aplinka – lapuočių ir mišrūs miškai, kuriuose yra pakankamai drėgmės ir miško paklotė. Pušynuose taip pat randamos erkės, bet čia jų mažiau. Erkės paprastai tyko ant augalų (nepakildamos nuo žemės aukščiau 1–1,5 metro) ir laukia savo aukos. Erkė iškelia į viršų pirmą porą kojų, kurių letenėlėse yra jutimo receptoriai, reaguojantys į šilumą. Dėl šio ir kitų sugebėjimų erkė gali judėti aukos link.
Gelbsti skiepai ir atidumas
Lietuvoje erkių platinamomis ligomis kasmet serga apie 3 tūkst. žmonių. 2010 m. užregistruota 612 susirgimų erkiniu encefalitu, trys ligos atvejai baigėsi mirtimi. 2 558 žmonės susirgo Laimo liga.
Efektyviausia profilaktikos priemonė nuo erkinio encefalito – skiepai. Pasiskiepijus imunitetas paprastai įgyjamas po mėnesio, todėl tinkamiausias laikas skiepytis – ankstyvas pavasaris.
Grįžus iš miško, kūną būtina atidžiai apžiūrėti. Drabužius reikėtų pakabinti negyvenamoje patalpoje arba saulėtoje vietoje, nes sausame ore erkės išgyvena labai trumpai. Aptikus įsisiurbusią erkę, ją reikia nedelsiant pašalinti.
Ligos atvejų daugėja
2009 m. erkiniu encefalitu sirgo 605 žmonės, daugiausia jų užsikrėtė vidurio Lietuvoje. Palyginti su 2008 m. (220 atvejų), sergamumas šia sunkia nervų sistemos liga padidėjo net 2,8 karto. Per pastaruosius du dešimtmečius daugiausia susirgimų erkiniu encefalitu buvo registruota 2003 m. Tada šia sunkia infekcija sirgo 763 žmonės.
Palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, Lietuva priklauso didesnės rizikos užsikrėsti erkiniu encefalitu zonai.
Kitaip nei kitos nervų sistemos ligos, kurios pažeidžia tik smegenų dangalus, erkinis encefalitas pažeidžia galvos smegenis ir sutrikdo kalbą, mąstymą, klausą, regą, judesius ar kvėpavimą. Vaistų nuo šio viruso nėra, todėl susirgus gydomi tik simptominiai reiškiniai. Sveikimo periodas gali trukti ne vienus metus. 46 proc. sirgusiųjų erkiniu encefalitu visą gyvenimą kenčia nuo ligos pasekmių. Liekamieji reiškiniai gali būti įvairūs: vidutinio sunkumo (galvos skausmai, atminties pablogėjimas, dėmesio koncentracijos ar miego sutrikimai, dirglumas) ir sunkūs (paralyžius, psichikos sutrikimai, pablogėjusi koordinacija).
Erkinis encefalitas – sunki liga
Simona Žukauskaitė-Šarapajevienė, Visuomenės sveikatos specialistė
Šią ligą sukelia erkių seilėse esantis virusas, kuris pažeidžia galvos smegenis, jų dangalus ar periferinius nervus.
Erkinio encefalito sukėlėjai egzistuoja stuburinių (daugiausia graužikų) ir voragyvių (erkių) organizmuose. Erkių organizme virusas randamas seilėse.
Užsikrėtimo būdai:
a) įsisiurbus erkei. Virusu dažniausiai užsikrečiama įkandus erkei Ixodes ricinus. Šios rūšies erkės randamos visuose Lietuvos rajonuose. Žmogui virusą perduoti gali nimfa ar suaugusi erkė;
b) per pieną – vartojant termiškai neapdorotą pieną ar jo produktus. Virinant pieną virusas žūsta per 2 minutes, veikiant 70 ºC temperatūrai – per 5 minutes.
Ligos eiga
Ligos inkubacinis periodas trunka vidutiniškai 7–14 dienų.
Pirmoji ligos fazė (1–8 dienos) – karščiavimas, kaulų, raumenų, galvos skausmai, nuovargis, bendras silpnumas, rečiau – viršutinių kvėpavimo takų kataro požymiai.
Tariamo pasveikimo periodas, kuris trunka 5–8 dienas. Jeigu laiko tarpas tarp pirmosios ir antrosios ligos fazės yra labai trumpas (mažiau kaip 24 valandos), žmogus tiesiog nepajunta pagerėjimo.
Antroji ligos fazė – centrinės nervų sistemos pažeidimo simptomai ir uždegiminiai pakitimai smegenų skystyje. Jie nustatomi 20–30 proc. užsikrėtusiųjų erkiniu encefalitu.
Pasekmės
Miršta iki 4 procentų užsikrėtusiųjų. Maždaug trečdalis persirgusiųjų erkiniu encefalitu nevisiškai pasveiksta. Dažniausi liekamieji reiškiniai: negalėjimas susikaupti, miego sutrikimai, nuolatiniai galvos skausmai, padidėjęs jautrumas, elgesio pokyčiai. Rečiau – paralyžius.
Gydymas ir profilaktika
Gydoma tik simptomiškai – vaistais, kurie sumažina ligos požymius. Specifinio gydymo, nukreipto prieš ligos sukėlėją, nėra.
Veiksmingiausia profilaktikos priemonė – skiepai. Po visos vakcinacijos (3 dozių) susidaro apsauga. Pradėti skiepytis reikia ankstyvą pavasarį, kol dar neprasidėjęs erkių aktyvumas. Pagreitinta skiepijimų nuo šios ligos schema taikoma prieš pat erkių aktyvumo sezoną ar jam jau prasidėjus.
Erkių gausą mažinančios priemonės – tinkama parkų, poilsio vietų, dažnai žmonių lankomų miškų priežiūra, žolės šienavimas ir menkaverčių krūmų iškirtimas, miško darbų atliekų išvežimas.
Individualios apsaugos priemonės
Einant į mišką reikėtų apsivilkti šviesiais drabužiais: viršutiniai drabužiai turėtų būti ilgomis rankovėmis, kurių rankogaliai gerai priglustų prie riešo. Kelnių klešnių apačia taip pat turėtų būti gerai prigludusi prie kūno. Galvą patartina apsirišti skarele arba užsidėti gerai priglundančią kepurę, gobtuvą.
Naudoti repelentus (nariuotakojus atbaidančias medžiagas). Repelentais apipurškiamos atviros žmogaus kūno vietos – veidas, kaklas, rankos. Apsaugos efektyvumas priklauso nuo repelento sudėties ir nariuotakojo jautrumo panaudotoms medžiagoms. Tačiau visų repelentų poveikis yra trumpalaikis.
Reikėtų vartoti tik pasterizuotą arba virintą karvių, ožkų pieną ar jo produktus.
