Kai Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų medikai nusprendė, kad vilniečiui M.A. (pavardė redakcijai žinoma) reikia taikyti vadinamąją hormoninę pulsterapiją, pacientui buvo paaiškinta, kad tam būtinas jo sutikimas.
Gavusi ligonio parašą medikė paaiškino, kad dabar jis privalo pats nusipirkti preparatų ligoninėje esančioje vaistinėje. Vaistai kainavo apie tris šimtus litų.
Gal ši istorija būtų užsimiršusi, jei viena slaugytoja, vilniečiui jau išeinant iš ligoninės, nebūtų prasitarusi, kad, išsaugojus vaistų pirkimo kvitus, pinigus per Vilniaus teritorinę ligonių kasą (VTLK) galima susigrąžinti.
Medikės patartas M.A kreipėsi į VTLK ir pateikęs pirktų vaistų sąskaitą paprašė, kad jam būtų grąžinti pinigai.
Netrukus vilnietis gavo ligonių kasos atsakymą: „VTLK pagal sutartį sumoka gydymo įstaigai už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas pagal ligų gydymo bazines kainas. Už šias lėšas ligoninė turi įsigyti ir visus pacientams gydyti reikalingus medikamentus bei medicinos pagalbos priemones. Santariškių klinikos pateikė jūsų ligos istoriją. Joje yra jūsų sutikimas už savo lėšas įsigyti vaistų.”
Kitaip tariant, pats pacientas kaltas, kad sutiko įsigyti preparatų. Jei būtų nepasirašęs gydytojos pakišto dokumento, gal ligoninė savo stalčiuose ir būtų radusi tų hormonų.
Paklausus, ar medicinos įstaigos kaip nors baudžiamos ir kokiems tikslams naudojami pacientų sąskaita neteisėtai sutaupyti pinigai, sveikatos ministro Raimondo Šukio atsakymas buvo aptakus: „Jau vien tokių faktų paviešinimas ir įpareigojimas taip nesielgti – didelė bausmė. Sveikatos apsaugos ministerijos, kaip steigėjos, galios medicinos įstaigose yra ribotos.”