- Kas yra organų donorystė? Kaip galime pareikšti savo valią būti organų donorais?

- Dažniausiai išgirdę žodį „donoras“ pagalvojame apie kraujo donorystę. Tačiau yra ne tik kraujo, bet ir organų bei audinių donorai, kurie po savo mirties gali dovanoti gyvenimą sunkiai sergantiems ligoniams, kuriems reikalinga organų transplantacija.

Lietuvoje galiojanti apsisprendimo procedūra vadinama nesutikimo prezumpcija. Žmogus, norėdamas po mirties dovanoti savo organus, tokią valią išreiškia pasirašydamas sutikimą. Kai kuriose šalyse yra sutikimo prezumpcija, t.y. jeigu nepasirašei, kad nesutinki, vadinasi – sutinki.
Pasirašytas sutikimas keliauja į Nacionalinį transplantacijos biurą. Tiesa, prieš tai jis dar yra tvirtinamas gydymo įstaigos vadovo. Per mėnesį registruotu laišku atsiunčiama donoro kortelė, kuri liudija apie apsisprendimą bei apie tai, kad esate įtrauktas į organų donorų ir recipientų registrą. Žmogus gali bet kada pakeisti savo nuomonę, paisoma jo paskutinio pareiškimo.

Sutikimą galima pasirašyti poliklinikoje, ligoninėje arba šeimos gydytojo kabinete. Kartą per mėnesį Vilniuje prekybos centre „Europa“ rengiame organų donorystę propoguojančią akciją. Jos metu informuojame apie donorystę, kviečiame pasirašyti donoro kortelę. Dėl donoro kortelių pasirašymo akcijų sulaukiame skambučių iš mokymo įstaigų, darbo kolektyvų. Nuvykstame ten kartu su gydytoju, atsakome į iškilusius klausimus šia tema. Netgi jau apsisprendę pasirašyti sutikimą žmonės tokių klausimų turi.

- Kiek Lietuvos žmonių yra pasirašę donoro kortelę?

- Kol kas mūsų žmonės nenoriai dalyvauja organų donorystėje. Vos 0,3 proc. gyventojų yra sutikę po mirties dovanoti savo organus. Europos Sąjungoje prieš dvejus metus šis skaičius siekė 12 proc., o pvz. Olandijoje – net 44 proc. Dažniausiai sutikimą pasirašo jauni žmonės, iki 30 metų. Organų donorystėje nėra amžiaus cenzo. Labai smagu būna, kai pasirašyti donoro kortelės ateina garbaus amžiaus žmogus. Bet tokių atvejų pasitaiko vienetai. Dažniausiai po mirties dovanoti savo organus nori moterys. Galbūt jos suprantingesnės, labiau užjaučiančios. Nors donorų daugiau yra vyrų.

- Ar kiekvienas, pasirašęs sutikimą, tampa donoru?

- Ne, tikrai ne kiekvienas miręs žmogus yra donoras. Juo tampa mirusysis, kuriam nustatyta smegenų mirtis. Potencialių donorų per metus būna apie 80-90. Iš jų maždaug tik pusė tampa efektyviais donorais. Pasitaiko, kad nesutinka mirusiojo artimieji arba jo organai pasirodo netinkami transplantacijai dėl įvairių medicininių priežasčių.
Jeigu potencialus donoras yra pasirašęs sutikimą, jo mirties atveju artimieji informuojami apie tokią žmogaus valią. O jei donoro kortelė nebuvo pasirašyta, tuomet reikia gauti artimųjų raštišką sutikimą. Mirties akivaizdoje, kai ir taip sunku, ne visi artimieji linkę net svarstyti tokį klausimą.

- Kodėl Lietuvoje taip vangiai pasirašomos donoro kortelės?

- Mano nuomone, yra bent keletas priežasčių. Lietuviai nemėgsta kalbėti apie mirtį. Užsiminus apie donorystę po mirties dažnas atsako: „Oi ne, mirti aš dar nesiruošiu.” Kitas dalykas, kad organų donorystė neturi tokių gilių šaknų kaip kraujo donorystė. Apie ją reikėtų daugiau kalbėti garsiai. Jei mokyklos bent vieną pamoką paskirtų informacijai apie organų donorystę ir transplantaciją, manau, būtų nemažas postūmis. Siūlėme šią idėją Švietimo ir mokslo ministerijai, bet nepavyko susitarti, kas tokią programą galėtų parengti.

Dar viena priežastis – pasirašymo tvarka. Lietuvoje sutikimą galima pasirašyti gydymo įstaigoje. Tačiau kad pakliūtume pas gydytojus, turime registruotis, gauti talonėlį, atvykti, laukti eilėje. Kartais pasitaiko, kad gydytojas neturi reikiamos formos. Jeigu kiekvienas medikas pasiteirautų savo pacientų, ar šie jau turi donoro kortelę, ledai tikrai pajudėtų. Netrūksta iniciatyvių, supratingų ir pritariančių organų donorystei medikų. Deja, pasitaiko ir nepritariančių ar netgi trukdančių. Neseniai bendravau su moterimi, kuri atėjo pasirašyti sutikimą. Pirminės sveikatos priežiūros centre, kur ji ir pati dirba, kolegos iš jos dėl tokio sprendimo tik pasišaipė.

Prieš porą metų siūlėme supaprastinti pasirašymo tvarką. Norėjome, kad donoro kortelę žmonės galėtų pasirašyti elektroniniu būdu. Sveikatos apsaugos ministerijoje buvo sudaryta darbo grupė, kuri paruošė įstatymo pakeitimo projektą („Lietuvos Respublikos Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas, 7 straipsnis). O viskas baigėsi pinigų stygiumi, ir parengtas įstatymo pakeitimo projektas net nebuvo svarstomas.

- Ką pasakytumėte žmogui, kuris dar svarsto, pasirašyti ar nepasirašyti sutikimą po mirties dovanoti savo organus?

- Patarčiau atsakyti sau į du klausimus. Kaip norėtum, kad elgtųsi kiti žmonės situacijoje, kai gyvybę tau ar tavo artimam žmogui gali išgelbėti tik transplantacija? Kad pasirašytų donoro kortelę ar kad to nedarytų? O antrasis klausimas, kurį patarčiau sau užduoti – ar nori artimiesiems sunkią netekties valandą užkrauti nelengvą apsisprendimo naštą, ar verčiau apsispręsi pats? Atsakius į šiuos paprastus klausimus galbūt bus lengviau nutarti, kaip elgtis.

Žmones, kuriems trūksta informacijos apie organų donorystę, kviečiu skambinti mums į asociaciją „Donorystė“ arba į Nacionalinį transplantacijos biurą. Tikrai atsakysime į visus klausimus.

Daugiau informacijos apie donorystę rasite: www.donoryste.eu; www.transplantacija.lt