Idealus amžius pastoti
Embriologės Živilės Gudlevičienės teigimu, visos paminėtos priežastys veikia kartu. Taip pat įtakos vaisingumui turi ir savavališkai pasirenkama kontracepcija, todėl medikė džiaugiasi, kad dabar kontraceptikus galima įsigyti tik su gydytojo receptu. Mat kontraceptikai slopina ovuliaciją, todėl vartoti juos reikia prižiūrint ginekologui bei daryti jo rekomenduojamas pertraukas. Tuomet, nutraukus jų vartojimą, problemų su pastojimu kilti neturėtų.
Dažnas partnerių kaitaliojimas, anot medikės, gresia ne tik neplanuotu nėštumu, bet ir lytiniu keliu plintančiomis ligomis, galinčiomis pakenkti vaisingumui. Tuo tarpu neplanuotas nėštumo nutraukimas sukelia įvairius menstruacinio ciklo sutrikimus. Pastarieji savo ruožtu daro neigiamą įtaką kiaušidžių veiklai. Taigi kalbos, kad abortas gali sukelti nevaisingumą, ne iš piršto laužtos.
Beje, per ilgas susilaikymas nuo lytinių santykių taip pat nėra parankus norintiems ateityje turėti vaikų. Mat toks gyvenimo būdas blogina spermos kokybę.
Vaisingumo procesus gali sutrikdyti ir ilgai bei dideliais kiekiais vartojamas alkoholis. Jo poveikis sukelia spermos sutrikimus, mutacijas kiaušialąstėse ir kitokias problemas.
Gydytojos akušerės-ginekologės Odetos Gabrėnaitės-Kazlauskienės teigimu, idealiausias amžius pastojimui ir gimdymui yra nuo 20 iki 35 metų. Po 35 metų moters organizme prasideda įvairūs fiziologiniai procesai, kurių metu pakinta hormonų gamyba, taip pat daugėja genų mutacijų organizme, dėl ko dažniau nepavyksta sėkmingai išnešioti kūdikio.
Sėkmės procentas – nuo 25 iki 40
Dažniausiai priežastis, dėl kurios žmonės negali susilaukti vaikelio, yra nustatoma, tačiau mokslinėje literatūroje nurodoma, kad iki 10 proc. porų, net kai abu partneriai yra visiškai sveiki, turi nevaisingumo problemų. Apie 10-25 proc. moterų negali pastoti pakartotinai.
Taip pat įvairioje literatūroje galima rasti informacijos, kad apie 40 proc. atvejų dėl nevaisingumo kalta vyro sperma, kuri, kaip teigiama, prastėja. Tiesa, donoro spermos tokioms poroms prireikia ne taip dažnai – vos keliems procentams.
Kaip konferencijoje teigė Ž. Gudlevičienė, vyrai labiau linkę slėpti šią problemą ir nemėgsta apie ją diskutuoti. Daugiau iniciatyvos rodo ir ryžtingesnės šioje srityje yra moterys. Būtent joms neretai tenka vyrą įkalbėti apsilankyti pas gydytoją.
Pasak gydytojos, egzistuoja keli dirbtinio apvaisinimo būdai – spermos įšvirkštimas į gimdą, apvaisinimas mėgintuvėlyje, apvaisinimas mėgintuvėlyje panaudojus intracitoplazminę spermatozoido injekciją, embrionų šaldymas, blastocistų auginimas ir pan.
Apie 40 proc. porų sėkmingai susilaukia kūdikio po apvaisinimo mėgintuvėlyje ir apie 25 proc. – po spermos įšvirkštimo į gimdą. Anot medikių, dirbtinio apvaisinimo procedūras galima kartoti tol, kol pavyksta. Tačiau Lietuvoje tiek gydymas prieš procedūrą, tiek pati procedūra – brangus malonumas, todėl neprieinamas visoms poroms. Daugelyje šalių bent dalis paciento išlaidų yra kompensuojama. Lietuvoje nėra net šią sritį reglamentuojančio įstatymo. Jo funkcijas atlieka dar nuo 1999 m. galiojantis sveikatos apsaugos ministro įsakymas.
Lietuvoje egzistuoja daugybė su dirbtiniu apvaisinimu susijusių mitų. Katalikiškas nuostatas puoselėjančiai visuomenei tai tarsi žmogaus kišimasis į Dievo reikalus. Tiesa, pati Bažnyčia, komentuodama šią temą, teigia nesanti visiškai priešiška dirbtiniam apvaisinimui. Yra pripažįstamos priemonės, kuriomis siekiama padėti natūraliam santuokiniam aktui arba garantuoti, kad normaliai atliktas santuokinis aktas pasiektų savo tikslą pradėti naują gyvybę. Tačiau bažnyčia kategoriškai smerkia vaiko pradėjimą mėgintuvėlyje.
Pasaulyje labiau baiminasi dėl apsigimimų rizikos ir sveikatos pasekmių ateityje. Tačiau medikės šiuos būgštavimus neigia. Anot jų, nenustatyta daugiau genetinių apsigimimų nei natūraliai pastojant. Dažniausiai tie embrionai, kurie turi genetinių defektų, neįsitvirtina gimdoje.
Pirmasis vaikas „iš mėgintuvėlio“ pasaulį išvydo 1978 m. Šiuo metu tokių vaikų – per milijoną. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse po dirbtinio apvaisinimo yra gimę apie 1 proc. kūdikių, Nyderlanduose – 4 proc., Danijoje – 5 proc. Kai kurie iš jų jau patys turi vaikų.
Lietuvoje po dirbtinio apvaisinimo pirmieji vaikai gimė 1994 m., o pačios procedūros pradėtos daryti 1997 m. Kasmet Lietuvoje atliekama apie 500 dirbtinio apvaisinimo procedūrų.
