Neliečiami kūdikiai išmirė
„Kūdikis bejėgis išgyventi be suaugusiųjų pagalbos. Bręsdamas ir įgydamas vis daugiau įgūdžių, vaikas palaipsniui atranda savo autonomiją. Paauglystėje kova už suverenitetą pasiekia savo piką. Tačiau ir šiame amžiaus tarpsnyje išgyvenami ambivalentiški jausmai – stiprus troškimas atsiriboti nuo tėvų ir poreikis priklausyti kokiai nors bendraamžių grupei“, - asmenybės virsmo procesus aiškino psichoterapeutė Rūta Bačiulytė Vyrų ir moterų santykių instituto surengtoje diskusijoje.
Beje, 1935 m. buvo atliktas tyrimas, kurio rezultatai pritrenkia dar ir šiandien. Jis parodė, kad nuo pat kūdikystės ne taip svarbu užtikrinti materialinį komfortą, kaip parodyti psichologinį rūpestį ir meilę.
Dviejuose vaikų globos namuose 2 metus buvo stebimi kūdikiai. Vienuose jų materialinės sąlygos buvo idealios kūdikio vystymuisi, tačiau vaikai augo atskirtuose „boksuose“, kuriuose juos mažai kas lietė ir glamonėjo. Jų visų motinos buvo psichiškai sveikos, neteistos, tačiau dėl įvairių priežasčių vaikų atsisakė. Kituose globos namuose materialinės sąlygos buvo šiek tiek prastesnės, tačiau kūdikiai augo kartu su bausmę atliekančiomis mamomis.
Anot jos, nuo motinos atsiskyręs kūdikis visą gyvenimą sprendžia dilemą, kaip vėl pasiekti tokį intymumo lygį, koks buvo motinos įsčiose. Ypač šis poreikis suaktyvėja jaunystėje, kai atsiranda noras ir vėl patirti susiliejimą – atrasti savo mistifikuotą antrąją obuolio puselę, nors žmogus dar ir pats gerai nežino, koks jis obuolys.
Beje, autonominė, nepriklausoma asmenybė psichologų įvardijama kaip turinti tris pagrindinius bruožus – sąmoningumą, spontaniškumą, nuoširdumą. Nuoširdumas ir tapatinamas su intymumu, kuris apibūdinamas kaip šiluma ir artimumas santykiuose, gebėjimas išreikšti savo jausmus, atsiverti ir priimti kitą be išankstinių nuostatų.
Nukrypimų tipologija
„Atrodytų, kad intymumas poroje – privaloma ir pageidaujama sąlyga, galbūt netgi tikslas. Tačiau kodėl tiek porų, užuot mėgavusios artimumu, žaidžia psichologinius žaidimus?“ – klausia psichoterapeutė.
Štai čia ir prasideda baimės filosofija. Kadangi nuo kūdikystės esame priklausomi, mes kartojame savo tėvų modelį.
„Jei vaikas nepatyrė meilės, suaugęs jis taip pat nesugebės mylėti, bet meilės alks. Vos gavęs meilės trupinius, vos priartėjęs prie kito žmogaus, tuoj pat atsitrauks, nes jis nežino, ką toliau daryti. Artumui išvengti naudojami įvairiausi psichologiniai žaidimai – išprovokuojamas konfliktas, pasineriama į priklausomybes, pabėgama į darbą arba į kito lovą. Žmogui atrodo, kad šiuos dalykus lengviau kontroliuoti nei savo ir kito žmogaus jausmus“, - sakė pranešėja.
Viena iš asmenybės tipologijų, nusakančių žmogaus elgesį poroje, remiasi patirto ankstyvo ryšio su motina išgyvenimais. Pavyzdžiui, narcistinė asmenybė buvo emociškai išnaudojama vaikystėje, todėl vėliau intymumą ji sieja su išnaudojimu ir visaip stengiasi jo išvengti, vaidindama emociškai neprieinamą.
Mazochistinės struktūros asmenybė artimuose santykiuose labiausiai baiminsis būti nugalėta. Ji vengs intymumo, neparodydama savo tikrųjų poreikių, ir nuolat kaups pagiežą sutuoktiniui.
Isterinio tipo asmenybė buvo tėvų sugundyta, todėl skleis savo erotinius kerus, bet lemiamą akimirką bėgs nuo fizinio kontakto sukeldama partnerio pyktį.
Šizoidinės asmenybės patyrimas apie intymumą yra šaltas ir slegiantis. Tai nemylimas ir negeidžiamas vaikas. Toks asmuo visokeriopai saugos savo pasaulį nuo įsibrovėlių, išliks formalus ir šaltas bet kokiame ryšyje.
Bijome to, ko trokštame
„Kiekviena pora pasirenka jai priimtiną intymumo lygį ir stengiasi jį išlaikyti. Vos tik intymumo lygis ima augti, grėsmę pajutęs sutuoktinis griebiasi įvairių taktikų jį atstatyti – per konfliktą, neištikimybę, alkoholį. Kitas sutuoktinis nutolsta ir tuomet tas, kurio jautrumas intymumui didesnis, jaučiasi saugus“, - teigė psichoterapeutė.
Anot R. Bačiulytės, mėgautis intymumu mums trukdo baimė būti kontroliuojamam, baimė išgyventi gėdą, baimė būti atstumtam ir paliktam, baimė būti nemylimam ir skriaudžiamam.
Kontrolės labiausiai baiminasi tie, kurie stokoja pasitikėjimo savimi. Tai patyrę tėvų valdingumą asmenys, kuriems vaikystėje buvo draudžiama turėti savo poreikius ar netgi nuomonę. Jie nesugeba pasakyti „ne“. Kita vertus, toks asmuo pagal savo patyrimo modelį gali sudaryti sąjungą su tikrai valdingu, savininkišku partneriu, kuris nepasitikėjimą savimi maskuoja kito žmogaus kontrole.
Baimę išgyventi gėdą dažniausiai patiria tie, kurie vaikystėje buvo dažnai kritikuojami ir mažai skatinami arba patyrė nesėkmę, pažeminimą, kuris subjektyviai jiems buvo labai reikšmingas. Jiems taip svarbu, kad kitas asmuo pamatys jų menkumą, silpnumą, padaryti gerą įspūdį, kad vos tik santykiai įgauna pagreitį, jie išsigąsta, kad bus demaskuoti, todėl atsitraukia.
Skausmingas tėvų skyrybas ar kitokias netektis išgyvenę vaikai baiminasi būti palikti. Jie arba net neieškos artimų santykių, arba nutrauks santykius savo iniciatyva, arba pasirinks partnerius, su kuriais tiesiog neįmanoma užmegzti ilgalaikio ryšio.
Tuo tarpu smurtą šeimoje patyręs ir išnaudojamas žmogus intymumą sies su nemeile. Jis akylai stebės savo partnerį, lyg ant svarstyklių matuodamas davimo ir gavimo pusiausvyrą. Jam nuolat atrodys, kad jis stengiasi labiau, o partneris naudojasi jo gerumu ir dosnumu.
Anot R. Bačiulytės, žmogus labiausiai bijo to, ko labiausiai trokšta – šiltų santykių, artumo, intymumo. Būtent šis troškimas patiria daugiausiai išbandymų.
„Žmonės tikisi, kad partneris suteiks pasitikėjimo savimi bei panaikins jų ydas. Įsimylėjimo laikotarpiu taip ir būna. Tačiau vėliau atrandama, kad sutuoktinis – visai ne tas žmogus, koks buvo prieš vedybas“, - savo psichologinių problemų neperkelti ant partnerio pečių siūlo psichoterapeutė.
