Pažink savo priešą
„Kartais manęs klausia: „Tavęs negąsdina, kad tau liko gyventi gal 3 ar 5 metai?“ Kad aš, Erika Umbrasaitė, išnyksiu, nebijau. Bijau išsiskirti su artimaisiais. Man neramu, kaip jie be manęs gyventų. Kita vertus, tikiu, kad atplevenčiau kokia nors žolele iki jų, kaip nuolat jaučiu savo močiutės plevenimą šalia.
Negaliu sakyti, kad tikiu pomirtiniu gyvenimu, tačiau nejaučiu, kad močiutė, su kuria buvo labai artimas ryšys, mirusi. Jos netekau, kai buvau ketverių ar penkerių, tačiau sunkiomis akimirkomis jaučiu ją iki šiol. Sirgdama nuolat prašiau jos pagalbos ir ji traukė mane už plaukų, kurių nebuvo, iš depresijos ir liūdesio“, - atviravo Erika.
Ji įsitikinusi – padarė viską, jog sulauktų su artimaisiais senatvės, nors vardan to teko praeiti visus pragaro ratus. Pirmasis jos priešas buvo depresija, kai norėjosi tik užsidaryti namuose, palįsti po antklode ir su niekuo nebendrauti. Taigi vėžys pasikėsino ne tik į jos kūną, bet ir sielą.
„Viena persirgusi moteris man patarė: „Manyk, kad sergi ne tu, bet kažkas šalia tavęs“. Aš ir susidvejinau: Erika Nr. 1 padeda sirgti Erikai Nr. 2. Todėl man nebebuvo taip baisu galvoti apie vėžį. Aš norėjau pažinti savo priešą – esu tiek prisiskaičiusi apie jį, kad turbūt galėčiau studijuoti onkologiją. Kadangi domėjausi ne kaip apie liga, o kaip Erikos Nr. 2 problema, man tai buvo savotiškas mokslinis darbas.
Aišku buvo momentų, kai perskaitai baisią istoriją ir galvoji, kad taip bus ir tau. Buvo ir ašarų, ir chemijos sukeltos depresijos. Pažiūri siužetą apie Kalėdų senelius ir apsiverki nuo gerumo, pažiūri siužetą apie potvynį Šri Lankoje ir jau verki iš graudulio. Jei mane sveiką kažkas aprėktų stovėjimo aikštelėje, nei vienas raumuo nesuvirpėtų dėl kažkokio chamo. Tačiau aš kaip mažas vaikas blioviau tris valandas pasikūkčiodama“, - pasakojo pašnekovė.
Vėžys – lyg vyro meilužė
Anot Erikos, vėžį galima vertinti kaip vyro, su kuriuo nenori skirtis, meiluže. Jei moteris necivilizuota, meilužei ji kibs „į kudras“, jei civilizuota – bandys nurungti „pašpilkuodama“, per dantį traukdama. Bet kuriuo atveju tikslas vienas – kad meilužė dingtų iš šeimos.
„Kai kurie manęs nesupranta – esą kaip aš galiu flirtuoti su liga. Tačiau gyvenimas – tik žaidimas. Ir jeigu į jį žiūrėsi rimtai, neišversi matydama, kaip jauna moteris per dieną nuo gydymo virsta sene. Kai kūnas tampomas konvulsijų, kai esi ant išprotėjimo ribos, neturi kitos išeities, kaip nusijuokti mirčiai į jos dvokiančius nasrus, - įsitikinusi pašnekovė. – Kaip tik su vėžiu aš nešnekėjau: esą tu irgi pralaimėsi, jei mane sugrauši, nes nebeturėsi, kur gyventi, pavasarį sodinsiu bulves – galėsi jas ir graužti. Sutapimas ar ne, mūsų bulvių derlius iš tiesų buvo labai prastas“.
Moteris teigia anksčiau netikėjusi, kai girdėdavo sakant sergančiuosius, kad jie dėkingi vėžiui. Šiandien ji pati taip tvirtina. Anot jos, vėžys yra ne bausmė, bet pamoka. Jei šią pamoką apmąstai ir tau, duok Dieve, nebereikia kartoti kurso, atsibudi ir iš tiesų pradedi gyventi.
„Suvokimas, kad galiu mirti, mane pažadino. Aš nebejaučiau gyvenimo skonio. Viskas buvo apnešta kasdienybės dulkėmis ir nebeįdomu. Manęs niekas nebestebino. Laiką švaisčiau visokiems niekams. Vaiką pamatysiu rytoj, o šiandien geriau nueisiu į vakarėlį ar pabaigsiu straipsnį, kurio po trijų dienų niekas neprisimins.
Buvau karjeristė darboholikė. Kai „degdavo“ projektas, paromis galėdavau namo negrįžti. Tačiau kai mes išnyksime, visi mus pamirš, išskyrus artimuosius, kuriems skiriame mažiausiai dėmesio. Prieš ligą su vyru buvome visiškai nutolę, nes paprasčiausiai neturėjome kada bendrauti“, - pasakojo Erika.
Pašnekovė teigia ligoninėje mačiusi tiesiog sukrečiančių meilės ir atsidavimo scenų. „Matai, kaip vyras dėmesingai, su didžiule meile akyse, stumia vežimėlį, kuriame sėdi jau merdinti žmona. Matosi, kad kadaise moteris buvo graži, tačiau šiandien jo kūnas subjaurotas vėžio. Žinoma, teko stebėti ir skaudžias išdavysčių istorijas – moteris nespėja grįžti iš ligoninės, o vyras jau išgaravęs. Tačiau yra ir tokių, kurie iki paskutinės akimirkos sėdi šalia žmonos ir su ja kovoja“, - tikino moteris.
Istorija apie krūtį
Varginantis gydymas užtruko pusantrų metų. Tiek pat laiko Erika gyvena normalų gyvenimą. Baimę, užslėptą giliai pasąmonėje, primena tik atsargus ateities planavimas. Ar iš tiesų dabar verta pirkti namą? Norisi pradėti savo verslą, bet ar ne per drąsu?
O kokios mintys kamavo ilgus gydymo mėnesius? Iki pat paskutinės jo dienos Erika rašė dienoraštį. Tai daryti ją paskatino vaikystės prisiminimai, kurie ligos metu aplankydavo vis dažniau. Galbūt todėl, kad vaikystėje jaučiamės saugiausiai. Ji susirado savo dienoraščius, kuriuos rašė paauglystėje. Juos bevartydama ir pajuto norą vėl išlieti savo jausmus.
Erika rašė sau, tačiau draugai ir pažįstami, paskaitę keletą ištraukų, pradėjo ją raginti išleisti knygą. „Ilgai priešinausi. Mat liga mane labai išgydė nuo tuštybės. Iš pradžių maniau, kad mano išgyvenimai gali būti įdomūs tik panašaus likimo žmonėms. Kai su „Krūties bičiulių“ paroda važinėjome po Lietuvą, dar sveikas ir pilnas jėgų Vytautas Kernagis paprašė suteikti daugiau informacijos apie vėžį. Esą mes prašome kalbėti linksmai, nors jam vėžys – kažkas baisaus. Tuomet daviau jam savo dienoraščius. Jis buvo sukrėstas, kad apie baisius dalykus, kai tavo kūnas tampomas konvulsijų, galima taip šviesiai kalbėti“, - atviravo Erika.
Taip ir gimė knyga intriguojančiu pavadinimu – „Vienos krūties istorija“. Jos autorė teigia, kad tai nėra knyga apie vėžį. Tai tikras, be jokios išgalvotos detalės jaunos moters gyvenimas, jos džiaugsmai. Tik veiksmas vyksta tokiomis aplinkybėmis, kai žmogui tenka ieškoti jėgų gyventi, kai, regis, tai jau neįmanoma.
„Keista, bet man skambina nesergančios vėžiu moterys ir teigia, kad knygoje randa parašytus išgyvenimus, tarsi tai būtų pasakojama apie jas. Dar keisčiau, kad mano knygą skaito ir vyrai. Jie teigia, kad tai labai moteriška literatūra, tačiau žinodami, kad istorija tikra, vertina ją visai kitaip ir, kas man labai džiugu, tikina pakeitę savo požiūrį į moteris“, - šypsojosi pašnekovė.
Protu nesuvokiamas neūkiškumas
Knygą išleido pagalbą bei palaikymą krūties vėžiu sergančioms moterims teikianti Rožinio kaspino draugija. Dalis pelno bus skiriama ligonines aprūpinti stulpelinėmis biopsijos adatomis, kurių dėka galima kur kas tiksliau nustatyti diagnozę. Deja, jos brangios, todėl valstybė jų perkama ne daug, o naudoja taupiai.
„Valstybė dar nesuvokia, kad pigiau žmogų gydyti iš karto kokybiškai. Juk tuomet jis grįžtų į darbo rinką ir „atidirbtų“, valstybei nereikėtų mokėti jam ar jo vaikams pašalpų. Jei randame milijonus ar milijardus lėktuvams, Seimo salėms, vadinasi, pinigų yra, tik reikia juos teisingai paskirstyti.
Beje, teko kalbėti su vienu profesoriumi iš užsienio, kuris teigė, kad artimiausiu metu visų rūšių vėžio gydymas taps labai brangus, nes visur skverbiasi biologinė terapija. Valstybė privalo kaupti pinigus ir neturi moralinės teisės visos atsakomybės užkrauti medikams, kurie dabar turi spręsti, kuriai moteriai biologinę terapiją skirti, o kuriai – ne“, - sakė Erika.
Agresyvia krūties vėžio forma, kuri gydoma biologine terapija, Lietuvoje kasmet serga apie 200 moterų. Maždaug trečdaliui iš jų šis vaistas dėl sveikatos ypatumų netinka, vaisto poreikis dar mažesnis. Deja, joms visoms valstybė nepajėgi užtikrinti, kaip jau įrodyta, itin veiksmingo gydymo. Kurso kaina – apie 100 tūkst. litų. Įprasta cheminė terapija šiai vėžio formai dažnai neveiksminga.
Rožinio kaspino draugija, kuriai vadovauja Erika, šiuo klausimu valdžios atstovams įteikė net dvi daugybės žmonių pasirašytas peticijas. Po jų padėtis pagerėjo, tačiau problema liko.
Pati Erika dvi šio vaisto dozes pirkosi pati. Kaip ji juokauja, per 45 minutes nuskrido į Kubą ir atgal tokia vienos dozės kaina. Vėliau ją „skraidino“ valstybė, tačiau kas tris mėnesius buvo persvarstoma, ar ji ir toliau gaus vaistą. Prieš biologinę terapiją ji taip pat savo iniciatyva pirkosi geresnę „chemiją“. Valstybės kompensuojama paprasčiausia, todėl turinti daugiau šalutinių poveikių – pirmiausiai širdžiai, o ją reikėjo išsaugoti kuo sveikesnę biologinei terapijai.
„Slovėnijoje, kuri labai panaši į mus, šis vaistas kompensuojamas visoms moterims, kurioms tinka. Kipras – taip pat neprabangi šalis, tačiau po tokios peticijos, kaip mes rašėme, jis taip pat kompensuojamas.
Didžiojoje Britanijoje herceptinas tapo kompensuojamas, kai britė į teismą padavė valstybę ir laimėjo. Dviejų vaikų motina buvo priversta vaistą pirkti pati, tačiau vėliau dėl to bankrutavo. Tuomet ir buvo paskaičiuota, kad labiau apsimoka investuoti pinigus į vaistą, negu po to gydyti metastazes.
Žinoma, niekada nebus finansavimas tobulas, tačiau mes kalbame tik maždaug apie šimtą moterų. Kas tai yra valstybės mastu? 100 savivaldybėms nenupirktų automobilių. Baisu, kai vienos moters gyvybė lygi kokios nors savivaldybės kalėdiniam vakarėliui. O kiek moterų gyvybių „iššaudoma“ į orą su fejerverkais? Pavyzdžiui, šiuometinės Naujųjų metų šventės kaina lygi 30 moterų gydymo kursui“, - svarstė pašnekovė.
