Imti pinigus – amoralu?

Ne paslaptis, kad daugybę metų kraujo donorystė Lietuvoje buvo asocialių asmenų pragyvenimo šaltinis. Tuo tarpu Europos Sąjungos direktyvos mokėjimą už kraują dėl etinių motyvų reikalauja nutraukti: esą prekiauti žmogaus kūnu, taip pat ir krauju, yra amoralu. Be to, pastebėta, kad neatlygintinai duotas kraujas yra saugesnis – ŽIV, hepatito ar kitų pavojingų infekcijų jame aptinkama daug rečiau.

Išsivysčiusiose Vakarų valstybėse neatlygintina donorystė siekia beveik 100 proc. 2004 m. duomenimis, Lietuvoje finansinio atlygio neprašė 15,9 proc. donorų, arba 9793 žmonės. Iš viso kraujas buvo duotas 84 870 kartus. Naujausiais duomenimis, be finansinio atlygio kraujo yra davę apie 30 proc. lietuvių.

Beje, paskutinės apklausos rodo, kad mintis duoti kraujo nemokamai Lietuvoje populiarėja. Per 42 proc. respondentų, svarstančių galimybę ateityje duoti kraujo, tikina tai darysią be finansinio atlygio. 10 proc. greičiausiai imtų pinigus, 5 proc. kraujo duotų tik dėl pinigų.

Anot Nacionalinio kraujo centro atstovės Jūratės Vaidelienės, faktas, kad apie 42 proc. respondentų ir ateityje neketina duoti kraujo – savotiškai pozityvi tendencija. „Šiuo metu neatlygintinai kraujo nėra davę per 78 proc. gyventojų. Vadinasi, didesnė visuomenės dalis vis dėlto svarsto tokią galimybę“, - teigė pašnekovė.

Motyvus nulemia materialinė padėtis

Nacionalinio kraujo centro duomenimis, Lietuvoje kasdien kraujo reikia 100-120 žmonių. Kad būtų patenkintas šis poreikis, būtina, kad į didžiuosiuose miestuose esančius kraujo centrus kasdien ateitų 380-400 donorų. Vien sostinėje, kad ligoninės nejaustų kraujo stygiaus, kasdien reikia daugiau nei 150 donorų.

„Vilniuje turbūt jau nėra vietos, kur nesame buvę. Kasdien vykstame vis į kitą Lietuvos kampelį. Tragiškiausia situacija būna po savaitgalių, ypač – po ilgųjų. Daugėjant per juos avarijų, ligoninės iš anksto užsisako kraujo. Tad pirmadienį neretai tenka skambinti pas mus užsiregistravusiems donorams ir prašyti jų pagalbos. Per savaitę atsigauname – ir vėl savaitgalis. O poilsio dienomis duoti kraujo žmonių neprisikviesi“, - pasakojo J. Vaidelienė.

Išanalizavus duomenis apie veiksnius, kurie gali paskatinti šalies gyventojus duoti kraujo, matyti, kad svariausias argumentas – artimam žmogui nutikusi nelaimė. Tai paminėjo 24 proc. respondentų.

Antras pagal svarbą veiksnys – moralinis pasitenkinimas, kad duodamas kraujo donoras padeda kitiems žmonėms. Tačiau jį paminėjo dvigubai mažiau respondentų – 11 proc. Trečioje vietoje – finansinis atlygis (8,9 proc.).

Beje, finansinis atlygis, galimybė gauti valstybinę pensiją ar dovaną ne pinigais labiausiai paskatintų duoti kraujo vyrus. Moterims labiau rūpi moralinis pasitenkinimas. Tai atsispindi ir realybėje – moterys neatlygintinai kraujo davė šiek tiek dažniau nei vyrai. Tačiau nuolatiniai donorai, kurie kraujo davė tris ir daugiau kartų, yra 31-50 metų vyrai. Viso tokių donorų yra apie 9 proc.

Žmonių suinteresuotumas duoti neatlygintinai kraujo labai priklauso nuo jų materialinės padėties. Pavyzdžiui, vadovus duoti kraujo labiausiai paskatintų artimam žmogui atsitikusi nelaimė (60,9 proc.), moralinis pasitenkinimas (37,3 proc.), Lietuvoje ar kitoje šalyje nutikusi stichinė nelaimė (22,7 proc) ir pagarba donorui (22,7 proc.).

Darbininkus duoti kraujo labiausiai paskatintų artimam žmogui atsitikusi nelaimė (58,4 proc.), finansinis atlygis (28,7 proc.), galimybė nemokamai pasitikrinti sveikatą (23,7 proc.), moralinis pasitenkinimas (22,3 proc.). Bedarbiams svarbiausias finansinis atlygis (100 proc.), artimam žmogui atsitikusi nelaimė (75 proc.), galimybė gauti valstybės pensiją (75 proc.) ir nauda sveikatai – 37,5 proc.

Mitų nelaisvėje – net medikai

Vienas svarbiausių veiksnių, kodėl žmonės bijo duoti kraujo, - baimė užsikrėsti infekcijomis (14,4 proc.). Beje, baikščiausios yra moterys, manančios, kad ši procedūra apskritai kenkia sveikatai. Vyrai dažniau nemato naudos duoti kraujo arba tiesiog bijo.

„Susiduriame su atvejais, kai savo pacientus ar studentus nuo donorystės atkalbinėja net patys medikai. Kartą pas mus lankėsi 40 metų moteris, kuri davė kraujo savo mamai. Pasirodo, Santariškių klinikose dirbantis gydytojas ją prigąsdino, kad ši ne tik blogai jausis, bet keletą savaičių ją kamuos depresija. Šalia kraujo duodantis psichiatras net užsikvatojo – esą naujas būdas susirgti depresija“, - pasakojo J. Vaidelienė.

Ją stebina ir visuomenėje egzistuojanti baimė, kad duodant kraujo galima „pasigauti“ pavojingą infekciją, nors centre seniai naudojamos ne tik vienkartinės adatos, bet ir kitos įrangos dalys. Iki 1993 m., kol Lietuvoje donorai nebuvo tikrinami dėl hepatito C, pavojus užsikrėsti grėsė žmonėms, kuriems perpilamas kraujas. Taip užsikrėtė apie 80 proc. šiuo metu hepatitu C sergančių pacientų.

„Šiandien kraujas yra saugus, - tikino centro specialistė. – Jis tikrinamas net dviejose laboratorijose. Jeigu nieko nerandama pirmoje laboratorijoje, mėginys keliauja į antrąją tyrimų pakopą. Taigi žmonės turi galimybę nemokamai išsitirti. Pasitaiko ne vienas atvejis, kai nustatome infekciją, apie kurią žmogus nė nenutuokė. O laiku nustačius ligą, jos gydymas daug veiksmingesnis ir pigesnis“.

Anot medikų, nedidelio kiekio kraujo praradimas ne tik nekenkia, bet netgi naudingas: pagreitėja kraujotaka, pagerėja medžiagų apykaita, todėl organizmas geriau aprūpinamas deguonimi. Sveikam žmogui kraujo galima duoti po 4-5 kartus per metus. Paimto kraujo kiekis atsistato per dvi savaites.