Pasak gydytojo, pandemijos metu įpratome dirbti iš namų, tad dabar galima pastebėti, kad kai kurie su darbu praleidžia dar daugiau laiko nei reikėtų.
„Mano viena pacientė labai vaizdingai pasakė: „čia ne aš parsinešiau darbą į namus, čia darbas okupavo mano namus.“ Ir iš tiesų, kai žmogus dirba namuose, kasdienybės dalykai, bendravimas su artimaisiais nuplaukia į šalį, darbas užima pagrindinę vietą.
Daugumai darbas užima 8 valandas per dieną, tik nedaugelis gali sau leisti dirbti, kada nori. Laiko prasme, darbas turi reikšmingą dalį. Todėl darbas yra svarbi gyvenimo dalis“, – sakė pašnekovas.
Antra, pasak doc. dr. E. Laurinaičio, su darbu susiję savirealizacijos, savigarbos ir savivertės pojūčiai – tai nulemia, kaip žmogus mato save šiame pasaulyje. Prie šio jausmo prisideda darbo reikšmė, svarbumas – kiek darbas vertinamas visuomenėje, kaip profesija priimama.
Dar vienas svarbus aspektas, kuris neretai didelę įtaką daro vyrams, yra darbo atlygis – ar gautos pajamos už darbą atitinka lūkesčius.
„Galiausiai darbas yra ta vieta, kur siekiame karjeros, kylame kažkokiais laiptais, nors neretai – įsivaizduojamais. Žengiant šiais laiptais, didėja ir savivertė.
Visgi, siekiant karjeros, kartu atsiranda ir tam tikri praradimai, pavyzdžiui, nebeskiriama pakankamai laiko šeimai ir draugams, kyla vis didesnės priklausomybės – nuo pareigų, pajamų, turimų ryšių ir darbinių santykių“, – sakė pašnekovas.
Lietuviams darbas – itin svarbus
Taigi, psichologinei būsenai darbas daro didžiulę įtaką. Tai įrodo ir dabar jau oficialiai pripažintas perdegimo sindromas, kuris kyla dėl būtent darbe patiriamų problemų, emocinės įtampos ir streso. Šis ilgalaikis stresas ir kelia perdegimo sindromą. O jis tiesiogiai veikia sveikatą, nuotaiką, gali sukelti depresiją, savižudiškas mintis.
„Kai kuriems darbas gali daryti didesnę įtaką nei kitiems. Pavyzdžiui, jei žmogus buvo išauklėtas taip, jog darbas yra itin svarbu ir visa kita gyvenime palauks. Lietuviškoje psichologijoje tą galima pamatyti tikrai neretai. Ypač sovietmečiu priklausomybė nuo darbo buvo tikrai didelė. Dabar tai šiek tiek keičiasi, jaunimas lengviau keičia darbą, ieško malonaus ir patogaus darbo. Bet vis tiek darbas išlieka labai svarbus tiems, kurie vertina formaliai aprašytus pasiekimus, kurie ieško galimybės pasirodyti labai vertingais, išskirtiniais“, – sakė psichoterapeutas.
Taip pat darbas reikšmingas perfekcionistams.
„Puikiai suprantame, kad tobulos meilės, tobulos šeimos, vaikų pasiekti yra neįmanoma. Bet tobulai atlikti darbą, kad niekas negalėtų prisikabinti, neturėtų priekaištų – dėl to galima stengtis. Ir žmonės, kurie turi tokias savybes, tikrai labai priklausomi nuo darbo ir rezultato, o jei kas nors nepavyksta, labai kenčia“, – kalbėjo doc. dr. E. Laurinaitis.
Kokios profesijos žmogaus psichikai daro didesnę įtaką nei kitos?
Pagrindinės profesijos, kurios kelia šią riziką, pasak psichoterapeuto, yra tos, kur dirbama su žmonėmis.
„Žmogus yra pats sudėtingiausias subjektas darbui. Kiekvienas iš mūsų kitoks, kiekvienas turi savo idėjas, jausmus, mąstymą, kaip kas turi vykti. Ir surasti kažkokį kompromisą, suderinti interesus, lūkesčius yra labai sudėtinga.
Todėl medicina, aptarnavimo sfera, kunigai, mokytojai yra toks profesijos, kuriose dažniausiai įvyksta perdegimai. Lūkesčiai, kuriuos turi tų profesijų atstovai, dažnai yra didesni nei galimybės. Žmonės nori atlikti savo darbą tobulai. Juk į mediciną dažnai nueina tie žmonės, kurie nori dirbti geriau nei gydytojai, su kuriais jiems teko susitikti. Būtent noras būti geresniam arba geriausiam ir veda prie perdegimo. Tai yra skaičiais įrodyti dalykai. Todėl galima drąsiai sakyti, kad yra profesijų, dėl kurių perdegimas dažnesnis“, – pasakojo pašnekovas.
Tačiau yra ir tokių profesijų, kurios nėra tiesiogiai susijusios su žmonėmis, bet susijusios su nerealiais reikalavimais arba lūkesčiais.
„Pavyzdžiui, turiu pakankamai pacientų iš teisininkų pasaulio. Jie stengiasi padaryti kaip įmanoma daugiau, kai kurių užsakovai meta dokumentus ant stalo ir sako, kad „turėjo būti padaryta vakar“. Tai yra patyčios iš darbuotojo, iš žmogaus. Tad nebūtinai profesija turi būti susijusi su žmonėmis, perdegimo rizika gali būti susijusi ir su pernelyg aukštais reikalavimais“, – sakė psichoterapeutas.
Tai, kad perdegimo sindromas įtrauktas į oficialią klasifikaciją, rodo, jog šis sutrikimas pasaulyje bus vis aktualesnis. Ši tendencija nėra vienos šalies problema – pasak pašnekovo, kuo toliau, tuo labiau turime tarnauti klientui nekreipiant jokio dėmesio į savo sveikatą.
Tad kaip išlaikyti stabilią psichinę sveikatą?
Doc. dr. E. Laurinaitis pateikė sidabrinę ir auksinę taisykles.
„Sidabrinė taisyklė: gerai gali dirbti tik tas, kuris moka gerai ilsėtis. Savo poilsio kokybę kiekvienas iš mūsų turime mokėti vertinti. Gerai pailsėjęs esu tada, kai po savaitgalio vėl noriu eiti į darbą, kai nėra jokių kūno simptomų, nerimo, miego sutrikimų“, – sakė pašnekovas.
Auksinė taisyklė yra aritmetinė: 24 yra 3 kart 8. Tai reiškia, kad 24 paros valandos paroje turėtų būti suskirstytos į 3 dalis – 8 valandos miegui, 8 valandos darbui ir 8 valandos asmeniniam gyvenimui.
„Ir nereikia poilsio ištiesus kojas prie televizoriaus. Bet tai asmeninis gyvenimas, nesusijęs su darbu. Ši taisyklė yra labai geras lakmuso popierėlis įvertinti, ar gyvenu su savimi taikoje, ar save prievartaudamas. Kai žmogus pradeda iš savo asmeninio gyvenimo atimti valandas ir jas pridėti prie darbo, paskui iš savo miego atimti valandas, tai reiškia, kad darbas užlipo ant sprando. O pasekmės tikrai bus“, – patarė pašnekovas.
O kaip dėl keturių darbo dienų savaitės?
Pasak profesoriaus, jei papildomas laisvadienis bus naudojamas tik atlikti neužbaigtiems darbams, jokios naudos tai neduos. Tačiau, jei žmonės šią dieną išnaudoti tikram poilsiui, atsiribojimui nuo darbo, tai tikrai galėtų padėti neperdegti.
„Daugelis įsivaizduoja, kad kuo daugiau darbo laiko bus mano darbuotojo tvarkaraštyje, tuo geriau bus atlikti darbai. Tyrimai rodo, kad 80 proc. naudingo darbo yra padaroma per 20 proc. darbo laiko“, – kalbėjo pašnekovas.
