Knyga „Tavo oda“ suteikia galimybę pažinti didžiausią mūsų organą – nuo struktūros ir funkcijų iki negalavimų ir tinkamos priežiūros.
Manau, daugelis esame įpratę po dušo pasikvėpinti. Odai tai visai nepatinka. Jeigu kvepalų atsisakyti nenorite, bent jau purkškite juos ant drabužių ar plaukų – taip išvengsite galimos alerginės reakcijos į aromatines medžiagas.
Susitarkime dėl kompromiso: galite praustis kasdien, jei naudosite daugiausia vandenį. Vandens pH yra neutralus, jis odą sausina mažiau nei muilas. Jeigu norite naudoti prausiklį, rinkitės nekvepiančią, neputojančią ir nespalvotą dušo želę.
Sintetiniai odos prausikliai yra pranašesni už klasikinį muilą. Muilas gaminamas iš aliejų, riebalų ir šarmo, o sintetiniai prausikliai – iš dirbtinių medžiagų. Jie geriau pašalina nešvarumus, į sudėtį įtrauktos odą puoselėjančios ir drėkinančios medžiagos bei riebūs aliejai yra geriau pritaikyti odos poreikiams, be to, juose gamintojai gali reguliuoti pH rūgštingumą. Nors mėgėjų muiladarių iš ekologiškų augalinių aliejų gaminami produktai, palyginti su parduotuvėse pardavinėjamais pramoniniais muilais, mažiau dirgina odą ir geriau atkuria riebalinį sluoksnį, jie visgi yra šarminiai – ne visų oda tai atlaiko.
Klasikiniai muilai yra šarminiai, juos naudojant rūgštinis odos pH didėja iki nesveikų 7 ar 8. Tik po 2–6 valandų oda šiaip ne taip atkuria pH balansą. Iki tol sveika odos mikroorganizmų flora lieka be apsaugos! Per tokį ilgą laiko tarpą laisvai dauginasi nepageidaujami ligų sukėlėjai – nesveikos
bakterijos ir grybeliai, be to, į odą lengviau skverbiasi virusai. Viskas tik dėl to, kad numuilavome hidrolipidinę mantiją, o bakterijos sargybinės, užuot kontroliavusios vartus, pašautos tįso ant žemės.
Kas per dažnai prausiasi – dvokia! Pakitus pH balansui, staiga ima daugintis nepageidaujami mikrobai, paverčiantys gerą mūsų kūno kvapą ne itin maloniu.
Rūgštinis odos balansas yra ypač svarbus, jeigu jūsų oda ir taip linkusi į uždegimus, pavyzdžiui, sėdmenų raukšlėje, po krūtimis ar kirkšnyse. Tada dar primygtiniau rekomenduoju
rinktis rūgštinius prausiklius. Geriausia – kietus, nes naudodami skystus nejaučiame saiko; būtų puiku, jei į sudėtį įeitų ir viena kita riebalinį sluoksnį atkurianti medžiaga.
Beje, prausiantis visai nebūtina kaskart muiluoti viso kūno. Pakanka smarkiau patrinti „karštuosius taškus“: pėdas, pažastis, tarpvietę ir sėdmenų raukšlę. Kitas vietas galima apiplauti vien vandeniu, jis puikiausiai pašalina prakaitą, dulkes ir nusilupusias ląsteles. Juk norime pasilaikyti natūralius odos riebalus, kuriuos keturias savaites stropiai gamino epidermis, o ne nuprausti juos su muilu.
Kovojant su sausa oda ir nemaloniu kūno kvapu svarbu žinoti: prausimasis po dušu yra sveikesnis už maudynes vonioje, nors net jame geriausia ilgai neužtrukti ir naudoti vėsų vandenį. Ilgas gulėjimas karštoje putų vonioje nualina odą. Tai matyti pažvelgus į pabalusius, išbrinkusius, susiraukšlėjusius pirštų galiukus. Čia apsauginio odos barjero jau neliko, vandenyje
išmirkęs epidermis susitraukė. Sugriautą epidermio barjerą atstatyti padės riebus kremas.
Kalbant apie kremus – labiausiai sausėja rankų ir kojų oda, nes joje yra mažai ir smulkių riebalinių liaukų. Epidermio riebalai, sumišę su riebalų liaukų sekretu, suteikia odai aksominio žvilgesio. Daugiausia riebaus sekreto išsiskiria galvos, veido srityse, ausyse ir viršutinėje kūno dalyje, nes čia esama daug didelių ir labai aktyvių riebalų liaukų.
Tepti odą kremais reikėtų daug rečiau, jei taip smarkiai jos nenuriebalintume. Jei visgi pajuntate tempimą, niežulį ar oda ima pleiskanoti, pakanka kremu patepti tik problemines vietas. Veido srityje tai paprastai yra skruostikauliai, kartais – lūpos. T zona (kakta, antakiai, nosis ir smakras) dažniausiai ir taip yra riebi, tad papildomai jos tepti nėra prasmės.
