Apie tai, kas yra savižudiškas elgesys ir kaip elgtis bei ko nedaryti jį pastebėjus, skaitykite interviu.
Kas yra savižudiškas elgesys? Kas jį lemia?
Savižudiškas elgesys yra plati sąvoka. Į ją įeina ir įvykusios savižudybės, ir bandymai nusižudyti, taip pat gali būti priskiriamas savęs žalojimas, nebūtinai turint intenciją nusižudyti. Yra autorių, kurie mintis apie savižudybę irgi priskiria savižudiškam elgesiui, nors man atrodo, kad čia ir yra esminis skirtumas. Egzistencinių arba minčių apie savižudybę, ypač epizodinių, manau, kartais kyla beveik kiekvienam, o ta riba, ar / kada tai pereina į savižudišką elgesį, yra didelis skirtumas. Kalbant apie savižudybės riziką, elgesys yra tai, kas tą riziką padaro didesnę.
Klausimas, kas tokį elgesį lemia, turbūt pats sudėtingiausias suicidologijoje, nes savižudybės yra labai skirtingos, nėra kažkokios vienos savižudybės priežasties. Tai netgi kultūriškai gali būti skirtingi veiksniai. Pavyzdžiui, savižudybė iš nevilties būtų vienas atvejis, savižudybė kaip politinis protestas – visai kitas, o teroristo savižudybė dar trečias atvejis. Jeigu mes kalbėtume apie savižudybes iš nevilties, su kuriomis Lietuvoje susiduriama bene dažniausiai, tai bendriausia to priežastis – psichologinis skausmas arba tiesiog kančia, kai žmogus jaučia, kad tos kančios, kurią jisai patiria kiekvieną dieną tam tikrą laiką, yra tiek daug, kad jis nebegali pakelti. Kažkam kančios priežastys gali būti susijusios su santykių sunkumais, kažkam galbūt su neviltimi dėl finansinės situacijos, tačiau dažniausiai visgi tai yra skirtingų priežasčių darinys.
Dar vienas svarbus dalykas, kad žmonės, kalbėdami apie savižudybes, dažnai sako, aš turbūt negalėčiau nusižudyti, nes tam reikia drąsos. Iš tikrųjų tai geras pastebėjimas, tik specialistai linkę tą vadinti ne drąsa, o pripratimu prie savižudiško elgesio, pripratimu prie savęs žalojimo. Ir dažnai žmonėms peržengti tą ribą nuo minčių prie savižudiško elgesio nėra lengva. Jie kurį laiką domisi savižudybės būdais ir kažkuria prasme gali pripratinti save prie savižudiško elgesio, pavyzdžiui, iš pradžių save žalodami ar mėgindami nusižudyti tokiu būdu, kuris nėra mirtinas – tarsi ruošia save tam. Pripratinti prie savęs žalojimo gali ir tokie netiesioginiai dalykai kaip patiriamas smurtas arba, jeigu pats žmogus smurtauja, jis tarsi pripranta prie savęs ar kito žalojimo ir tai nebeatrodo taip baisu.
Gali būti taip, kad žmogus labai kenčia, neturi vilties, bet nėra pripratinęs prie savižudiško elgesio arba taip, kad žmogus kenčia, nebemato vilties ir yra pripratinęs save prie to elgesio – tuomet peržengti tą ribą link savižudybės, deja, žymiai lengviau.
Sakoma, kad gyvybės sau atėmimas yra impulsyvus veiksmas. Ar nutinka taip, kad žmogus tiesiog praleidžia savižudiško elgesio tarpsnį ir nuo minčių eina tiesiai iki savižudybės?
Savižudybė yra ir procesas. Gali pasirodyti, jog teiginiai, kad savižudybė yra ir procesas, ir impulsyvus veiksmas, yra sunkiai suderinami. Tai reiškia, kad praktiškai visais atvejais, žmogus galvoja, svarsto, domisi savižudybės būdais ir panašiai, tačiau pats veiksmas gali būti impulsyvus. Jis gali nutikti, kai atsiranda kažkoks dirgiklis, kaip paleidžiamasis įvykis, kuris tarsi paskatina tą veiksmą. Bet iki tol dažniausiai būna ilgas procesas, kai žmogus prisipratina savižudišką elgesį. Tačiau taip, kartais būna, kad žmogus tarsi peršoka – nėra jokio mėginimo nusižudyti, nebuvo jokio savęs žalojimo, bet iš karto yra savižudybė, kuri pasibaigia mirtimi. Taip irgi būna.
Ar yra ženklų, iš kurių galime atpažinti savižudiško elgesio apraiškas?
Jeigu tai yra apie mėginimą nusižudyti, tai aišku, ne visi mėginimai nusižudyti yra pastebimi kitų žmonių. Gali būti, kad žmogus išgėrė kažkokią didesnę dozę vaistų, bet jie nebuvo tiek pavojingi gyvybei, kad kažkas apie tai sužinotų. Aišku, tais atvejais, kai reikalinga medicininė pagalba arba sužalojimai yra matomi, tai aplinkiniai juos pastebi. Tačiau yra sudėtingas dalykas, kad labai dažnai žmonės yra linkę nureikšminti savo mėginimus nusižudyti. Vienas veiksnys, kodėl taip yra, gėdos jausmas, kurį žmogus patiria dėl savo poelgio, todėl jis gali gydytojams, specialistams ir savo artimiesiems sakyti, kad čia buvo tiesiog kvailystė, kažkas neapgalvoto, kažkas spontaniško. Tačiau aš į tą nureikšminimą žiūrėčiau labai atsargiai – o gal vis dėlto čia nėra taip nekalta ir nereikšminga, kaip dali atrodyti. Kitas dalykas, žmogus nureikšminti savo poelgį gali ne tik dėl gėdos jausmo, o ir dėl to, kad pačiam atrodo, jog tas impulsas praėjo ir dabar jaučiasi kitaip, atrodo, kad, na, gal čia tikrai buvo kažkokia kvailystė taip daryti. Bet tas ribos tarp minių ir elgesio peržengimas rodo, kad situacija yra rimta ir, tokiu atveju, specialisto, psichologo ar psichiatro – to, kas žmogui priimtiniau – konsultacija būtų labai svarbi ir labai reikalinga.
Ką reikėtų daryti pastebėjus savižudiško elgesio apraiškas? Ir atvirkščiai – ko nederėtų?
Pirmiausia, sakyčiau, svarbu yra netgi ne konkretus veiksmas, bet pozicija, nuostata žiūrėti į tai rimtai ir su pagarba. Rimtai, tai reiškia nenureikšminti, net jei pats žmogus nureikšmina, o su pagarba, tai reiškia suprasti, kad jeigu žmogus taip elgiasi, tam yra rimtų priežasčių. Antras svarbus dalykas, paklausti savęs, o galbūt aš galėčiau ir norėčiau pabandyti suprasti, dėl ko jis taip elgiasi, kokios yra tokio elgesio priežastys. Dažniausiai žmonėms norisi gyventi, bet tiesiog tai atrodo nepakeliama – yra toks prieštaringumas, kad gyventi lyg ir norisi, bet daugiau nebegaliu.
Todėl svarbu pabandyti tas priežastis suprasti. Intuityviai mūsų pirma reakcija labai suprantama, tai pasakyti, kad nedaryk taip jokiu būdu, o jei darei, tai nebedaryk daugiau, tačiau svarbu paklausti, kodėl tu taip darai, ar gali man pasakyti, kas tave taip slegia, kas tau taip sunku. Jei mano paties būsena tą leidžia, tai toks išklausymas ir supratimas gali būti ypatingai svarbu. Trečias dalykas – savo ribų supratimas, kad aš negaliu daugiau padaryti, negu tas žmogus yra pasiruošęs. Aš galiu pasiūlyti kreiptis pagalbos, tačiau reikia atkaklumo – dažniausiai žmogus nesikreipia po pirmo pasiūlymo, kartais tai nutinka, kai dešimt kartų kažkas pakartoja, kad žinai, nu čia tikrai rimtai atrodo, tuomet kažkaip galbūt suveikia. Tačiau kartu reikia ir priimti, kad ne nuo manęs viskas priklauso. Yra kažkokios ribos, ką aš galiu ir ko aš negaliu.
O ko nedaryti, tai, sakyčiau, pagrindinis dalykas nenureikšminti, negėdinti ir nemoralizuoti. Suprantama, kad mėginimas nusižudyti gali išgąsdinti ir mus pačius, o tada norisi kaip nors moralizuoti, gėdinti, sakyti, kad taip negalima, nemoralu, bet tas nepadeda, o atvirkščiai, gali lemti kad žmogus dar labiau užsidarys ir dar labiau save smerks. Dar vienas aspektas – pasitaiko, jog žmogaus mėginimas nusižudyti priimamas su mintimi, kad galbūt jis taip darė, kad pagąsdintų, atkreiptų dėmesį ar panašiai ir tai gali būti vienas elgesio motyvų, bet retai jis būna vienintelis. Už to vis tiek yra kažkokia kančia, todėl nereikėtų skubėti poelgį supaprastinti.
Viena grupių, kurioms kyla grėsmė pratintis savižudišką elgesį, yra studentai. Kaip manote, kiek dėmesio tam turėtų skirti aukštosios mokyklos? Ar jos turėtų įgyvendinti kažkokias prevencijos priemones, stengtis atpažinti, kada studentui reikia pagalbos?
Aš sakyčiau, kad šioje vietoje yra dvi kryptys. Viena – aukštosios mokyklos atmosfera, studentų, dėstytojų, administracijos bendravimas, santykis, bendradarbiavimas. Man atrodo, visų pirma šitas lygmuo yra svarbus. Jeigu tame santykyje atsiranda, pavyzdžiui, prievartos dalykai, tokie kaip neseniai į paviršių išlindusi seksualinio priekabiavimo tema, arba emocinis priekabiavimas, pavyzdžiui, žeminimo atvejai, tai gali prisidėti prie jau egzistuojančių sunkumų, kuriuos patiria jaunas žmogus, kai studijuoja, kai išsikelia iš tėvų namų, kai yra visokių streso šaltinių. Man atrodo, visų pirma, čia yra labai svarbu, nes jeigu mes užmerksime akis į šituos veiksnius, ignoruosime, kad tai, ką darome kaip aukštoji mokykla, gali bloginti studentų savijautą, bet kartu siūlysime jiems pagalbą ir vykdysime prevenciją, kažkas čia ne visai protingai atrodo. Reiktų atkreipti dėmesį ir į tai, kaip organizuojame studijas, egzaminus – galbūt be reikalo kažkur didinam įtampos lygį, kur to galima išvengti. Aš nekalbu apie tai, kad reiktų sudaryti šiltnamio sąlygas, bet sudarinėti kovos lauko sąlygas irgi nėra būtina. Tai čia viena dalis, nuo kurios man norisi pradėti.
Kita dalis – man atrodo, kad labai svarbu, jog aukštoji mokykla turėtų galimybę pasiūlyti prieinamą trumpalaikę psichologinę pagalbą. Tačiau čia susiduriama su dilema – viena vertus, jei žmogus studijuoja Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos aukštojoje mokykloje, tai jam yra pasiekiama visa psichikos sveikatos sistema – poliklinikos, kuriose yra psichologai, psichiatrai, tačiau, kita vertus, mano patirtis rodo, jog nepaisant galimybės, studentui yra žymiai lengviau kreiptis pagalbos į aukštosios mokyklos specialistą, negu eiti į polikliniką. Nereikia, kad aukštosios mokyklos perimtų visas psichikos sveikatos sistemos funkcijas – svarbu žemesnis slenkstis, studentas gali ateiti pasikonsultuoti ir jei tai yra kažkokia paprastesnė problema, užtenka kelių, galbūt iki dešimties konsultacijų, o jei sudėtingesnė, galimai tos pradžios užtektų kažkiek stabilizuoti situaciją ir paskui pereiti į jau egzistuojančią psichikos sveikatos sistemą tolimesnei pagalbai. Ir nors tas žemas slenkstis yra labai gerai, reikia užtikrinti, kad pagalba nebūtų teorinė, kad nesusidarytų didžiulės eilės, kuriose reikia laukti. Manau, kad aukštosios mokyklos galėtų nusistatyti labai aiškias ribas, kad teikia pirminę, o ne ilgalaikę pagalbą ir tegul ji būna trumpesnė, bet prieinama. Turiu tokį įtarimą, kad tai nereikalautų milžiniškų, nepakeliamų finansų, o naudos tame tikrai būtų daug. Žinoma, be viso to, reikalingi ir prevencijos dalykai. Kuo labiau dėstytojai, administracija kelia kvalifikaciją, mokydamiesi atpažinti, jeigu žmogus patiria kažkokių sunkumų ir galvoja apie savižudybę, kaip reaguoti, kaip identifikuoti prievartos požymius, tuo labiau prisidedama prie pagalbos studentams užtikrinimo.
Ką patartumėte studentams, kurie nori kreiptis pagalbos į specialistus, tačiau bijo, nedrįsta, jaučia gėdą ar nežino, nuo ko pradėti?
Aš pradėčiau ne nuo studentų, bet aukštųjų mokyklų. Man atrodo, kad aukštosios mokyklos, siūlydamos konsultacinę pagalbą, gali dalį sunkumų, dalį tos gėdos ir baimės nuimti. Ko žmonės dažnai bijo, kad jeigu jie kreipsis pagalbos, tai turės kažkokias pasekmes, o aukštosios mokyklos, turi tokią privilegiją, nebūdamos sveikatos sistemos dalimi, neregistruoti to kaip medicininių atvejų, ir jei tas yra akcentuojama, tai gali tą slenkstį savaime sumažinti. Kitas dalykas – anoniminė pagalba. Aišku, tikriausiai reikia įsitikinti, kad tai yra būtent tos aukštosios mokyklos studentas, tačiau nereiktų kažkur registruoti, kad jis konsultavosi.
O studentams, man atrodo, yra svarbu išsiaiškinti, ar tai bus kažkur fiksuojama ar ne, ar laukia kažkokios pasekmės. Kitas studentui svarbus dalykas, yra suprasti, kad jis gali pasirinkti. Galbūt aš nuėjęs ir pasikalbėjęs su žmogumi suprasiu, kad jis geras profesionalas, bet man su juo sunku rasti bendrą kalbą ir aš galiu pasirinkti kitą. Būtų puiku, jei pačios aukštosios mokyklos suteiktų galimybę rinktis. Bendrai, žmogui yra labai svarbu jausti, kad nors galbūt man sunku, galbūt aš jaučiu neviltį, galbūt aš netgi jaučiuosi bejėgis, bet vis tiek net ir tokioje situacijoje, aš turiu kažkiek galios – galiu rinktis, ar man ta pagalba priimtina ar ne, ar man reikia kito specialisto, o galbūt man padėtų kitoks pagalbos būdas. Manau, kad tas žinojimas, gal aš galiu rinktis, tas galios jautimas, yra labai geras priešnuodis baimei kreiptis.
Iniciatyva „Ar studentų psichikos sveikata – aukštųjų mokyklų reikalas“ yra dalis Lietuvos studentų sąjungos vykdomo projekto „Sistemingo studentų psichinės sveikatos stiprinimo programa Lietuvos aukštosiose mokyklose“, kuriuo siekiama skatinti psichologinio konsultavimo paslaugų ir emocinės paramos plėtrą studentams, užtikrinant kvalifikuotą pagalbą Lietuvos aukštosiose mokyklose ir įgyvendinti prevencines veiklas, skatinančias geresnę studentų psichinę sveikatą bei kuriančias ir puoselėjančias teigiamą psichologinį klimatą aukštosiose mokyklose.
