Tuo tarpu kalbant apie aukštąsias mokyklas, pašnekovės nuomone, turėtų būti minimalus įsipareigojimas užtikrinti, kad studentai žinotų, kur gali gauti nemokamą psichologinę pagalbą ir apmokyti personalą atpažinti kritinėje būklėje esančius studentus, jų nestigmatizuoti ir nukreipti profesionaliai pagalbai. Daugiau apie tai skaitykite interviu.
Pradėkime nuo kiek filosofinio klausimo – ką reiškia būti psichologu (-e) XXI amžiuje?
Manau, kad XXI amžiuje psichologas nuo raganos vis labiau artėja prie mokslininko. Gausiai atliekami moksliniai tyrimai vis tiksliau geba paaiškinti tuos psichologo įrankius, kurie anksčiau buvo taikomi intuityviai, tik iš patirties žinant, kad tai veikia. Šiandien be psichologijos nebegali apsieiti dauguma sričių. Kariuomenė, medicina, marketingas, sportas – visose šiose srityse taikomi psichologijos mokslo atradimai. Jau turime ir Nobelio premiją, tiesa, psichologas D. Kahneman ją gavo ekonomikos mokslų kategorijoje. Manau, kad visa tai padeda žmonėms psichologiją matyti kur kas arčiau savęs, nei ji buvo matoma prieš šimtmetį.
Visa tai lemia ir sparčiai augantį pagalbos sau knygų, kurios gali padėti žmonėms geriau suprasti save ir savo problemas, galbūt kai kurias jų išspręsti, skaičių. Tiesa, kartais tampa iššūkiu atskirti kokybišką literatūrą nuo nekokybiškos. Taip pat psichologija tampa pasaulietiškesnė. Dėka technologijų, sumažėjus atstumams tarp žemynų, mes galime dalintis patirtimi, kurią sukaupė skirtingos kultūros ir tai padeda šiai disciplinai kur kas sparčiau tobulėti.
Tai atneša ir dar vieną iššūkį – šiandien žmones veikia ne tik „savo kaimo“ įvykiai, bet ir viso pasaulio įvykiai, kas, manau, yra viena iš priežasčių, kodėl žmonės patiria kur kas daugiau streso ir nerimo, nei anksčiau. Šiandien grėsmę savo saugumui galime pajusti ne tik tada, kai sausra išdegina apylinkės kviečių laukus ir kyla pavojus neturėti maisto, bet ir sužinoję apie prasidedančią pandemiją, terorizmo aktus ar rasinę diskriminaciją už Atlanto. Visas pasaulis tampa vienu dideliu kaimu, kuris gali suteikti neįtikėtiną bendrumo jausmą, kai gali Liepos 6-tą dieną gali giedoti savo šalies himną su lietuviais iš viso pasaulio. Tame pačiame kaime bene kiekvienas galime tapti pažeidžiamu, kai kažkas suserga už 7000 kilometrų nuo mūsų. Pati esu sveikatos psichologė, tai reiškia, kad mano pirminis tikslas yra padėti žmogui stiprinti savo psichologinę sveikatą ir didinti psichologinį atsparumą, pasitelkiant jam prieinamus resursus. Būti psichologu XXI amžiuje reiškia gebėti mokyti(s) pasinaudoti gausėjančiais resursais, įveikiant didėjančių iššūkių skaičių.
Kaip manote, ar Lietuvoje kalbėti apie psichologinės pagalbos poreikį vis dar yra tabu?
Atsakyti į šį klausimą taip arba ne būtų labai netikslu. Pasaulio mastu, 9 iš 10 žmonių, sergančių psichikos sutrikimu, sako patiriantys diskriminaciją dėl ligos. Abejoju, ar Lietuvoje situacija yra kuo nors kitokia. Tuo pačiu, manau, svarbu paminėti ir tai, kad ši stigma turi tendenciją mažėti. Girdime vis daugiau žymių žmonių, kalbančių apie savo psichologinę sveikatą, rengiamos iniciatyvos, skatinančios kalbėti apie psichikos sveikatą, valstybė finansuoja savižudybių prevencijos programas. Pati šeštus metus dirbu Vilniaus universitete su studentais ir besikreipiančių skaičius sparčiai auga, Konsultavimo ir mokymų centras kasmet turi plėsti savo specialistų ratą, prieš metus buvo atsiradęs ir krizių psichologo etatas, skirtas planuoti ir įgyvendinti savižudybių prevenciją ir postvenciją. Visa ši patirtis man rodo, kad auga ne tik ieškančių psichologinės pagalbos, bet ir gerėja aukštųjų mokyklų bei Lietuvos valdžios supratimas apie psichikos sveikatos svarbą. Aišku, tobulėti tikrai yra kur.
Ir mano praktikoje pasitaiko klientų, kurie prisipažįsta, kad nesijaučia drąsiai pasakyti savo artimiesiems ir draugams, kad lankosi pas psichologą. Psichikos sveikata yra toks neapčiuopiamas dalykas: kai skauda dantį, gali konkrečiai parodyti, kurią vietą skauda ir paprašyti pagalbos. Emocinio skausmo šaltinį parodyti kur kas sunkiau, kaip ir tabletės nuo tokio skausmo nėra. Nors vaikystėje, suskaudus pilvukui, tėvai nesako, „susitvarkyk, ko čia skundiesi“, su emocijomis taip kartais daro. „Neliūdėk“, „Ko čia pyksti“ – taip vaikas ir išmoksta, kad su tomis emocijomis kažkaip turėtų pats susitvarkyti ir kvaila ieškotis tokiems dalykams pagalbos.
Jūsų nuomone, ar jauni žmonės Lietuvoje gali būti vėliavnešiai destigmatizuojant pagalbą dėl psichikos sveikatos?
Be abejo! Mes dažnai tapatinamės su savo amžiaus žmonėmis, tad kalbant apie jaunimo psichikos sveikatą, jauni žmonės yra patys puikiausi vėliavnešiai. Jungtinėje Karalystėje veikia nuostabi „Student Minds“ labdaros organizacija. Jų tikslas – įgalinti studentus ir kitus universitetų bendruomenės narius turėti žinių, pasitikėjimo ir įgūdžių rūpintis savo psichikos sveikata, padėti vieni kitiems ir daryti pokytį. Tai daroma apmokant personalą ir pačius studentus teikti emocinės paramos intervencijas, organizuoti savitarpio pagalbos grupes, rengiant mokymus, paremtus moksliniais tyrimais. Būtų labai šaunu, jeigu ir Lietuvoje atsirastų kažkas panašaus.
Turime nuostabią „Jaunimo liniją", kuri atlieka didžiulį darbą teikdama emocinę paramą ne tik jaunimui, bet ir kitoms amžiaus grupėms. Atsiradus panašiems projektams aukštosiose mokyklose, studentai turėtų galimybę gauti paramą iš tų, kurie galimai išgyveną tą patį ar bent jau gyvena tokiame pačiame kontekste. Dalinimasis patirtimi didina bendrumo jausmą, mažina vienišumą ir, be abejo, stigmą. Tam, kad mažėtų stigma, reikia apie tai kalbėti(s). Būtinai. Kai išgirsti, kad tai, ką jauti tu, jaučia ir kažkas kitas, antras, trečias, iš pradžių nustembi, tada dar labiau nustembi, o po to pradedi patikėti, kad yra vilties išspręsti sunkumus, kad gali apie tai šnekėtis ir tai, ką patiri, yra žmogiškosios patirties dalis, vadinasi, tikėtina, kad yra surastas būdas kaip tai išspręsti. Skeptiškiems psichologinės pagalbos atžvilgiu tai taip pat padeda pamatyti tai, kaip realiai egzistuojantį reiškinį, o ne kažkieno išsigalvojimą. Kiekvienas žmogus, taip pat ir jaunimas, gali prisidėti prie stigmos mažinimo garsiai dalindamiesi savo istorijomis ir / ar palaikydami tuos, kurie dalinasi.
Kaip dažnai į Jus kreipiasi studentai? Galbūt per savo darbo patirtį pastebėjote, jog yra kažkokia tendencija, būdinga būtent jiems?
Studentai yra mano pagrindinė klientų grupė, tad visas laikas, kiek esu paskyrusi psichoterapijai ir konsultavimui, yra užpildyta. Su kolegomis pastebime tendenciją, kad besikreipiančių paprastai reikšmingai padaugėja lapkričio mėnesį ir balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje. Tokiais pačiais duomenimis dalinasi ir kolegos, konsultuojantys užsienio universitetuose. Tai paaiškinti nėra sunku – semestro pradžia – nauja galimybė. Naujos paskaitos, įdomu su jomis susipažinti, vėl susitinki su kurso draugais, turi vilties, kad šį semestrą bus viskas geriau / lengviau / įdomiau ir pan. Tada, semestro vidury, praėjus pirmiesiems atsiskaitymams, studentai pamato savo tikrąją situaciją.
Jeigu rezultatai geri, paskaitos įtraukia, studentas pradeda matyti, kur šios studijos veda, jis ramiai tęsia semestrą. Jei rezultatai jo netenkina, nepavyksta išspręsti ankstesnio semestro problemų (akademinių, karjeros, socialinių, finansinių ir kt.), tada pradeda ieškotis pagalbos. Atėjus atsiskaitymų laikotarpiui streso lygis užkyla pakankamai, kad įsijungtų „išgyvenimo režimas“ ir susitelkiama į egzaminų laikymą, šalutinių problemų sprendimą atidedant ateičiai. Taip pat vienu didžiausių studijų laikotarpio stresu tampa baigiamieji darbai, bakalauro, magistro darbai. Daliai studentų jie reiškia labai daug, atrodo kaip didžiulis, gyvenimo ateitį lemiantis, projektas. Kai rašto darbui suteiki tokią didelę reikšmę, jis gali tapti dideliu streso šaltiniu.
O kaip manote, kokią dalį atsakomybės dėl psichologinės pagalbos prieinamumo studentams ir jo viešinimo turėtų prisiimti aukštosios mokyklos?
Psichikos sutrikimai dažniausiai prasideda 15-24 metų amžiaus. Pusę ir daugiau šio gyvenimo laikotarpio žmogus praleidžia studijuodamas, tad klausimas, ar turėtų ši problema būti aktuali aukštosioms mokykloms, net neturėtų kilti. Apie ką dažnai yra diskutuojama, tai, kur studentai turėtų gauti psichologinę pagalbą, universitete ar už jo ribų, pvz., poliklinikų psichikos sveikatos centruose. Kiek yra tekę studentams siūlyti rinktis, kur kreiptis pagalbos, universitete ar poliklinikoje, didžioji dauguma renkasi pagalbą universitete, neatbaido net ir tai, kad už ją tenka sumokėti kelis eurus (75% konsultacijų kainos studentams yra kompensuojama universiteto). Vienos studentės paklausus, kodėl, ši atsakė, kad atrodo, jog universiteto psichologai daugiau susiduria su studentų problemomis, jas geriau išmano ir todėl geriau galės padėti. Kitas studentas nenorėjo kreiptis į polikliniką, nes jam atrodė, kad kreipdamasis ten, tarsi pripažins sau, kad jis yra psichinis ligonis. Žinoma, čia eina kalba apie stigmą.
Šie du pavyzdžiai ir tai, kad tiesiog universiteto pagalba yra arčiau, yra gana dažni argumentai, kodėl studentai mieliau renkasi konsultuotis universitete. Iš psichologų perspektyvos kartais kyla iššūkių susidūrus su kriziniais atvejais, kuomet reikalinga skubi pagalba studentui. Universiteto darbo laikas, patalpos tam nėra pritaikytos, todėl tokie atvejai tikrai turėtų būti išorinių institucijų atsakomybė. Manau, kad net ir apsisprendus neturėti psichologo aukštojoje mokykloje, minimalus įsipareigojimas turėtų būti užtikrinti, kad studentai žinotų, kur gali gauti nemokamą psichologinę pagalbą ir apmokyti personalą atpažinti kritinėje būklėje esančius studentus, jų nestigmatizuoti ir nukreipti profesionaliai pagalbai.
Ką patartumėte studentams, kurie nori kreiptis pagalbos į specialistus, tačiau bijo, nedrįsta, jaučia gėdą ar nežino, nuo ko pradėti?
Turbūt saugiausia yra pradėti nuo interneto. Psichikos sveikatos centrai (Pvz., Karoliniškių ir Antakalnio poliklinikų „Jaunimo sveikatos" centrai savo „Facebook" ir internetinėse svetainėse pateikia daug naudingos informacijos apie psichikos sveikatą. Pasiskaitykite, susipažinkite apie ką tai yra, tai padės suprasti, ko galima tikėtis psichologo kabinete, apie ką su juo šneka žmonės. Ten vyksta ir daug įvairių edukacinių užsiėmimų apie streso valdymą, atidėliojimą ir pan. „Facebook" grupėje „Psichologija“ taip pat galima rasti tiek žmonių užduodamų klausimų, tiek ir tekstų psichologijos tema. Internetinėje svetainėje „Aš ir psichologija“ yra daug edukacinių vaizdo klipų, kuriuos rengia psichologai. Susipažinus su tuo, kas ta psichologija, bus lengviau pasiryžti užsirašyti psichologo konsultacijai, galbūt ir jį išsirinkti. Taip pat labai norėčiau paskatinti nusivylusius psichologiniu konsultavimu suteikti jam antrą šansą. Psichoterapijoje labai svarbus geras santykis su psichologu, o toks užsimezga ne su kiekvienu, kaip ir apskritai ne su kiekvienu žmogumi atrandame ryšį. Taip pat skiriasi darbo metodai, tad vienas „nepavykęs“ vizitas neturėtų atbaidyti nuo šio pagalbos būdo apskritai.
Iniciatyva „Ar studentų psichikos sveikata – aukštųjų mokyklų reikalas“ yra dalis Lietuvos studentų sąjungos vykdomo projekto „Sistemingo studentų psichinės sveikatos stiprinimo programa Lietuvos aukštosiose mokyklose“, kuriuo siekiama skatinti psichologinio konsultavimo paslaugų ir emocinės paramos plėtrą studentams, užtikrinant kvalifikuotą pagalbą Lietuvos aukštosiose mokyklose ir įgyvendinti prevencines veiklas, skatinančias geresnę studentų psichinę sveikatą bei kuriančias ir puoselėjančias teigiamą psichologinį klimatą aukštosiose mokyklose.
